Albinas Kentra: „Kova už laisvę niekada nesibaigia, ji tik keičia formas“
Al­bi­nas Ken­tra-Auš­ra (g. 1929) ti­krą­ja to žo­džio pra­sme – le­gen­di­nė as­me­ny­bė. Pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui jis bu­vo pir­mo­sio­se gre­to­se – fil­ma­vi­mo ka­me­ra fik­sa­vo svar­biau­sius tų die­nų įvy­kius. Jo vaiz­do ar­chy­ve, kau­pia­ma­me nuo 1965-ųjų ir ku­rį su­da­ro per 20 tūkst. va­lan­dų fil­muo­tos me­džia­gos, įam­žin­tas mū­sų ke­lias į Dai­nuo­jan­čią­ją re­vo­liu­ci­ją bei to­les­ni įvy­kiai iki pat šių die­nų. Ta­čiau tai – tik vie­na iš A. Ken­tros veik­los pu­sių, ga­li­ma sa­ky­ti, vie­šo­ji.

Būdamas vos 16-os Šilalės krašto miškuose davė partizano priesaiką ir liko jai ištikimas per visus kankinimus, lagerį, sovietmetį… Pokario pasipriešinimą ginklu iškeitęs į kitas formas, A. Kentra visą gyvenimą pašventė kovai už laisvę – miško brolių ir sesių užduoties tęsimui. Kaip pats teigia, „juk misija įgyvendinama ramiai, nesigiriant, nesitikint nuopelnų, tačiau kasdien nuosekliai dirbant ir vykdant tau skirtą užduotį…“

Piršliui su jaunikiu išvykus, tėvai paklausė, ar patiko jaunikis. Ji atsakė: „jeigu jaunikis būtų toks, kaip piršlys, tekėčiau“. Taip ji ištekėjo už Juozapo Kentros.

– Papasakokite savo istoriją nuo pat pradžių, nuo vaikystės. Juk turbūt čia susiformavo esminės nuostatos, vėliau nulėmusios daugelį Jūsų pasirinkimų.

– Gimiau laisvoje Lietuvoje 1929 metais. Be manęs, šeimoje augo dar penki vaikai – trys broliai ir dvi seserys, viena jaunesnė už mane, o visi kiti – vyresni. Mano mamą Onutę Šerpytaitę, 1901 metais gimusią Čikagoje, vienerių metų amžiaus tėvai parsivežė į Lietuvą dar prie caro. Jos būsimasis vyras Juozapas Kentra buvo aštuoniolikmetės gražios mėlynakės Šerpytaitės piršlys. Piršliui su jaunikiu išvykus, tėvai paklausė, ar patiko jaunikis. Ji atsakė: „jeigu jaunikis būtų toks, kaip piršlys, tekėčiau“. Taip ji ištekėjo už Juozapo Kentros.

Augau Gūbrių kaime kartu su seneliais netoli Šilalės 27 ha žemės ūkyje. Mamos darželyje gėlėmis žydėjo Tikėjimo, Vilties ir Meilės ženklai, apjungti Gedimino stulpais. Mama buvo įvairių kultūrinių sambūrių dalyvė, rašė eilėraščius, Šilalėje skaitė paskaitas, rengė švietėjiškus renginius, domėjosi pasaulio įvykiais, buvo Šilalės moterų organizacijos valdybos narė. Tėvukui taip pat rūpėjo iš carinės Rusijos išsivadavusios Tėvynės atstatymas: jis vykdė žemės reformą, importavo olandų veislės galvijus, rūpinosi Šilalės pieninės įrengimu. Namuose buvo prenumeruojama beveik visa lietuviškoji spauda, o vaikai ugdomi krikščioniška ir tautine dvasia.

Mūsų namuose kartu pažaisti rinkdavosi kaimynų vaikai. Prieš žaidžiant mama visus susodindavo ir vienam iš mūsų liepdavo skaityti jos parinktą tekstą, kiti turėjome klausytis. Taip susipažinome su V. Hugo „Vargdieniais“, kitais grožiniais kūriniais, Lietuvos istorija ir krikščioniškąja literatūra. Po to galėjome ilgai žaisti, o prisižaidę gardžiuotis skaniais mamos valgiais. Taip ir augome – iš aplinkinių sodybų vakarais sklisdavo dainos, žmonės buvo atidūs vieni kitiems, rengdavo talkas…

Tėvukui taip pat rūpėjo iš carinės Rusijos išsivadavusios Tėvynės atstatymas: jis vykdė žemės reformą, importavo olandų veislės galvijus, rūpinosi Šilalės pieninės įrengimu.

– Tačiau ši idilė tęsėsi iki 1940-ųjų… Jūs tuomet buvote vienuolikos.

– Tėvelis anksti pranašavo prasidėsiantį Antrąjį pasaulinį karą. Todėl, norėdamas išsaugoti šeimą, sykį ragino visus išvykti į Ameriką, nes mama buvo gimusi Čikagoje, ir todėl mes turėjome teisę emigruoti į JAV, kur mūsų dėdė prelatas M. Kruša, kilęs iš Žasynų viensėdijos, per katalikiškas bendruomenes stengėsi išsaugot lietuvybę, padėjo steigti lietuviškas mokyklas, vyko su delegacija pas JAV prezidentą Hardingą, kad Lietuva būtų pripažinta de jure. Tačiau mama, mylėdama savo kraštą, pasakė, jeigu reikėtų, tai jau geriau žūti savoje žemėje…

Praėjus keleriems metams po šių tėvelio raginimų, vyriausias brolis Jonas per savo sukonstruotą radijo imtuvą 1940-tais pirmasis šeimoje išgirdo skaudžią žinią, kad sovietai okupuoja Lietuvą. Pamenu, kaip jis priėjo prie manęs ir graudžiu balsu ištarė: „Albinuk, nebėra Lietuvos…“ Tada kaimuose nutilo dainos, į mūsų kraštą atėjo nerimo laikai.

Okupantai su savo bendrais visaip įtikinėjo žmones, kad Leninas į mūsų kraštą atėjo visiems laikams. Tuos, kurie galvojo kitaip, pradėjo areštuoti ir sodinti į kalėjimus.

Mes, Nevočių mokyklos mokinukai, ėmėmės žaisti Tėvynės gynimą. Susiskirstėme į dvi grupes – gynėjus ir puolėjus.

Mes, Nevočių mokyklos mokinukai, ėmėmės žaisti Tėvynės gynimą. Susiskirstėme į dvi grupes – gynėjus ir puolėjus. Kartą mūšyje man į krūtinę pataikė akmuo ir aš negalėjau įkvėpti oro. Pamenu, guliu aukštielninkas ir žiūriu į žydrą dangų galvodamas, kad gal matau jį paskutinį kartą…

1941-ųjų vasario 16-osios proga prie mokyklos tarp berželių pakabinau trispalvių vėliavėlių girliandą. Tada patyriau pirmąjį savo gyvenime tardymą. Į mūsų mokyklą atvažiavo keturi milicininkai ir išsivedė mane vieną iš pamokos į mokytojų kambarį. Stovėdamas tarp jų keturių užvertęs galvą, žiūrėjau į nelietuviškus jų veidus ir neprisipažinau, kad tai aš iškabinau lietuviškas vėliavėles bei sugadinau klasėje ant sienos, kur anksčiau prieš okupaciją kabojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos portretas, pakabintą Stalino atvaizdą.

Mūsų šeima, kaip ir daugelis lietuvių, tikėjo, kad raudonasis teroras negali ilgai tęstis. Lietuviai tada laukė karo, nors per amžius melsdavosi: „Viešpatie, apsaugok mus nuo karo, maro ir bado“. Taigi okupuoti lietuviai laukė karo manydami, kad tik per Sovietų Sąjungos ir laisvojo pasaulio konfliktą Lietuva gali išsivaduoti iš okupacijos. Ir žmonės tam ruošėsi. Mūsų tėvelis skaudžiai pergyveno okupantų piktadarybes ir prieš mirdamas 1940-jų gruodį pasakė: „Dabar jau geriau mirti, negu gyventi…“

1941 metais pradėti areštai ir trėmimai į Sibirą buvo planingas lietuvių tautos naikinimas, ruošiant dirvą kitataučių iš Sovietų sąjungos atkeldinimui į patrauklius praretėjusius Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus. Tai buvo Lietuvai skaudus metas. Todėl mūsų šeimai buvo džiugi žinia, kad prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kad Kaune sukilo lietuviai ir išvarė iš miesto Raudonąją armiją, dar prieš vokiečiams užimant Kauną, kad Kaune buvo sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė. Kita svarbi žinia buvo, kad per keletą dienų vermachto kariuomenė iš Lietuvos išvarė Raudonąją Armiją ir tuo sustabdė tolesnius okupantų ir kolaborantų numatytus trėmimus į Sibirą. Prisimenu, kaip į mūsų kiemą ant triračių motociklų suvažiavę vermachto kariai teiravosi, ar nėra čia kur nors aplink komunistų. Buvo, bet niekas jų neišdavė.

Stovėdamas tarp jų keturių užvertęs galvą, žiūrėjau į nelietuviškus jų veidus ir neprisipažinau, kad tai aš iškabinau lietuviškas vėliavėles bei sugadinau klasėje ant sienos pakabintą Stalino atvaizdą.

Tačiau mūsų lūkesčiai neišsipildė, nes nebuvo leista atkurti Lietuvos nepriklausomybės. Lietuviai negalėjo savarankiškai valdyti savo krašto ir užkirsti kelio būsimoms negandoms ir žudynėms.

– Na, o kaip 1944-aisiais sutikote žinią apie sugrįžtančią Raudonąją armiją?

– Artėjant Raudonajai armijai, kaimynės Stulgaitės raginimu galėjome drauge trauktis į Vakarus. Tačiau brolis Jonas, skautas, rinkosi jam įdiegtą priesaką tarnauti Dievui ir Tėvynei. Taigi tuomet mūsų šeima turėjo trejopą pasirinkimą: kartu su kitais trauktis į Vakarus, likti Lietuvoje ir kęsti okupantų pažeminimą arba ginti Tėvynę nuo priešų žodžiu, raštu, o prireikus – ir ginklu. Pasirinkome sunkiausią apsisprendimą ir 1944 metais birželio mėnesį ėmėm kasti bunkerį. Iš po savo namo grindų iškastą smėlį sunešėme į aptvarą prie tvarto, paslėpdami jį ant viršaus užpiltu juodžemiu. Buvo svarbu, kad niekas nepamatytų kasamo bunkerio, nes jis buvo ne tik slėptuvė, bet ir gynybinis įtvirtinimas. Iš stiklinės verandos patekdavai į prieškambarį su slaptu įėjimu į pirmąją slėptuvę tarp dviejų sienų. Jos grindyse buvo anga į antrąją slėptuvę po grindimis. Joje – dar viena slapta anga, per kurią patekdavome į giliau išmūrytą slėptuvę visai šeimai ar partizanų junginiui. Iškilus pavojui, joje buvo išėjimas į gynybinę bunkerio dalį – apkasą. Jis buvo įrengtas po verandos grindimis. Iš ten galėjai gintis ginklu nuo puolančio priešo arba pasitraukti iš sodybos.

1944 metų rudenį Raudonoji armija užėmė Šilalės kraštą ir frontas traukėsi toliau nuo mūsų Vokietijos link. Iš Maskvos sugrįžo komunistinė vyriausybė su visomis 1941 metais nusikaltimus Lietuvoje vykdžiusiomis struktūromis. Reikėjo ginkluotis ir ruoštis Tėvynės laisvei atgauti.

Lietuviai pradėjo ginkluotis 1941 metais, kai vokiečių kariuomenės vejama rusų armija pakrikusi bėgo iš Lietuvos, palikdama kovų vietose šovinių ir ginklų. Kaimo žmonės juos rinko, slėpė ir išsaugojo iki pakartotinės okupacijos. 1944 m. vokiečių kariuomenei traukiantis, o rusų armijai sugrįžtant į Lietuvą, kautynių vietose buvo galima rasti ir rusų, ir vokiečių šaudmenų bei ginklų.

Tuo laikotarpiu esu patyręs tris labiau įsimintinus ginklavimosi atvejus. 1944 metų rudenį į Vakarų frontą traukusi rusų tankų grupė parai sustojo Šilalės pušyno pakraštyje, netoli gimnazijos. Tarp jų buvo vienas rusų kariuomenės į nelaisvę paimtas, geltonai dažytas, naujausias vokiečių tankas „Tigras“. Iš gimnazijos nuėjau tiesiai prie tų tankų. Kol tankistų nesimatė, greitai įšokau į geltonąjį „Tigrą“ ir pradėjau atsukinėti kulkosvaidį. Netikėtai pasirodė tankistas ir, pamatęs mane tanke, pamojo ranka išlipti. Varydamas į pušyno gilumą ėjo šaudydamas pro šalį man virš galvos. Maniau, kad nušaus, bet neišsigandau. Iššaudė vieną apkabą, paskui kitą, o mums išėjus į pušyno pakraštį, tankistas ištarė: „Mama, papa?“ Nemokėdamas rusiškai, ranka parodžiau į tėvų sodybą tolumoje ant kalvelės tarp ąžuolų. Kartu nuėjome. Mama nuo caro laikų mokėjo rusiškai, kažką su juo pakalbėjo, pavaišino ir jis mane paleido. Niekam nieko nesakęs vakarop vėl nubėgau prie to tanko. Žiūriu, tankistai jau sugulę savo palapinėse. Greitai vėl įlindau į tą tanką, baigiau atsukti kulkosvaidį, patraukiau į save, bet jis kažkur užkliuvo. Iššokau iš tanko ir pamačiau, kad trukdo kulkosvaidžio duslintuvas. Greitai nusukau jį nuo vamzdžio ir įsikišau į kišenę. Tuomet šokau atgal į tanką, o iš jo jau su kulkosvaidžiu pakrūmiais parbėgau į brolio Rūtenio būrį. Ilgai keliavo tas kulkosvaidis Šilalės, Kvėdarnos, Laukuvos, Rietavo miškais, kol išsibaigė vokiškų šovinių atsargos.

Tą patį rudenį iš Šilalės gimnazisto sužinojau, kad gimnazijos palėpėje yra paslėptas MG kulkosvaidis. Jį buvo galima paimti tik dieną po pamokų, kol neužrakintos gimnazijos durys.

Tą patį rudenį iš Šilalės gimnazisto sužinojau, kad gimnazijos palėpėje yra paslėptas MG kulkosvaidis. Jį buvo galima paimti tik dieną po pamokų, kol neužrakintos gimnazijos durys. Todėl kitą dieną atvažiavau dviračiu. Palėpėje kulkosvaidį suvyniojau į audeklą, nunešiau prie dviračio, pritvirtinau prie rėmo ir kuo ramiausiai pralėkiau Šilalės gatve pro rusų kareivius.

Kitas kartas galėjo baigtis blogai. Tą naktį iš Šilalės nešiausi 400 automato šovinių, kuriuos gavau iš draugo. Du raiti patruliai, staiga išjoję į mano gatvę, suriko rusiškai: „Stok!“ Nepavejamas bėgau nuo iš paskos šuoliuojančių žirgų Kvėdarnos tilto link. Už jo, neišmesdamas šovinių, nėriau žemyn į gilų patiltės pylimo griovį. Žiūrėdamas į viršum manęs dangaus fone sustojusių žirgų ir enkavedistų siluetus, priekaištavau sau, kodėl nepasiėmiau ginklo. Jeigu būtų pamatę, būčiau šokęs iš po kulkų ir bandęs pabėgti. Netrukus žirgų kvėpavimas pritilo, suokė lakštingalos, o enkavedistai vis klausėsi. Po valandėlės atvažiavo stribų vežimas. Maniau, kad pasklis ieškoti. Tačiau kažką pakalbėję su patruliais jie nuvažiavo tolyn, o pastarieji pasuko atgal ir sustojo ant tilto, keliolika žingsnių nuo manęs. Norėjau pakilti ir eiti pylimo grioviu, bet pajutau, kad pamečiau sandalą. Tyliai ieškojau jo koja žolėje. Palikti negalėjau, nes išaušus jį būtų suradę ir taip sužinotų, kas nuo jų pabėgo; tas sandalas vokiečių metais buvo stribo Gėriko siūtas. Suradęs pakilau ir Lokystos pakraštėmis laimingai parėjau į partizanų būrį.

Rūtenio būrys, apie 1948 m.

Galiu paminėti dar vieną ginklavimosi atvejį. Kartą mes, keturi broliai, ilgai špaga badėme Jako ūkio dirvą, kol suradome su šarvu ir ratukais kulkosvaidį „Maksim“. Brolis Tauras daugiau nei kilometrą nešė jį ant pečių per dirvas ir pievas palei Derkintų kaimo kelią link Lokystos tilto. Tamsoje nuo tilto į mus greitai dardėjo vežimas. Sugulėme prie kelio su paruoštais ginklais. Stribams pravažiuojant, girdėjome jų vado Gėriko balsą: „Mes tuos Kentrukus sutvarkysim“. Su tais išdavikais, dorų lietuvių žudikais, reikėjo išvengti susišaudymo, nes galėjo žūti nekaltas vežikas ūkininkas, prievarta stribų išvarytas jų vežti.

– Rusams atėjus dar kurį laiką tiek Jūs pats, tiek ir broliai gyvenote namuose?

Okupantai ir jų talkininkai suvokė, kad mūsų šeima nebus lojali jų valdžiai. Vis dėlto 1944 metų rudenį dar galėjome gyventi savo namuose, bet pavojus artėjo. Prasidedant žiemai, kaimo seniūnas paprašė brolio Jono kartu su juo apvažiuoti kaimą ir padėti kažką surašinėti. Nenorėdamas sukelti įtarimo dėl partizanavimo, sutiko. Jiems išvažiavus, į trobą įbėgo du rusų enkavedistai, paklausė, kur Jonas. Jo neradę sėdo į roges ir išskubėjo. Sesuo Onutė, supratusi pavojų, išbėgo Jonui pranešti. Nubėgusi apie kilometrą, prietemoje pamatė važiuojančias dvejas roges. Neaišku buvo, kurios iš jų brolio, o kurios enkavedistų. Pribėgdama prie pirmųjų nesuklydo ir pasakė broliui, kad jį vejasi enkavedistai, o pati nubėgo į netolimą sodybą. Šeimininkai, pamatę iš paskos besivejančius enkavedistus, Onutę greit pasodino ant lovos krašto, pastatė prie jos bulvių kibirą, apgaubė galvą ir pečius didele skara, ir ji, pasilenkusi veidu žemyn, skuto bulves. Įbėgę enkavedistai apsidairė ir, paklausę, ar nematė bėgusios mergaitės, išskubėjo vytis nuvažiavusių rogių. Taip Onutė išgelbėjo brolį Joną nuo suėmimo. Todėl broliai galėjo tęsti laisvės kovą, išėję į gilesnį pogrindį.

Priėjęs prie lango, pamatė lauke prie namo sienos stovintį enkavedistą su rankoje paruoštu šauti automatu, o sode, toliau nuo namo, kažkokius žmones, plėšiančius mūsų bičių avilius.

Tęsdami kovą, broliai dažnai slapčia pareidavo namo, kartais su kitais partizanais, o kartais pasilikdavo net ilgesniam laikui. Enkavedistai daug kartų staiga įsibraudavo į mūsų namą su bunkeriu, norėdami netikėtai užklupti brolius. Pasitaikydavo ir taip, kad stribai su enkavedistais įpuola į virtuvę, o broliai iš kitų kambarių suspėja pereiti į slėptuvę. Apieškoję visus kambarius ir nieko neradę, enkavedistai užsibūdavo verandos prieangyje. Jo vieną storų lentų sieną mūsų tėvas gal prieš dešimt metų apkalė balanomis ir paruošė tinkavimui. Įsibrovėliai ilgai žiūrėdavo į tas pageltusias balanas, bet taip ir nesuprasdavo, kad už jų yra dvi perpjautos lentos, kurios atsidaro į pirmąją slėptuvę tarp dviejų sienų. Ant tų lentų per sudūrimą buvo pritvirtinta medinė gembė rūbams kabinti. Ji gerai maskavo įėjimą į slėptuvę. Enkavedistai su stribais įtarė, kad broliai gali būti nesurastoje slėptuvėje. Vieną žiemos naktį brolis Jonas, eidamas iš kambario į slėptuvės prieangį, spustelėjo durų rankeną ir, pajutęs kažką negero, jos nebenuspaudė. Priėjęs prie lango, pamatė lauke prie namo sienos stovintį enkavedistą su rankoje paruoštu šauti automatu, o sode, toliau nuo namo, kažkokius žmones, plėšiančius mūsų bičių avilius. Tą naktį enkavedistai laukė, kad sekami ir vis nesugaunami partizanai išeis ginti savo avilių nuo plėšikų…

Mama, seserys ir aš gyvenome savo sodyboje iki 1945 metų pavasario. Tų metų balandį buvo pranešta, kad jau atvažiuoja mūsų ištremti. Nieko nelaukdami išbėgom iš namų, nespėjom net šuns Sargio paleisti nuo grandinės. Jis tol gynė sodybą, kol buvo užmuštas. Manau, kad už tai jam reikėtų pastatyti paminklą. Aš išbėgau iš namų ir pasislėpiau netolimam miškelyje prie kelio, laukdamas iš Šilalės gimnazijos pareinančios sesers Elenos. Reikėjo jai pasakyti, kad neitų į namus.

Nuo tada mūsų namais virto gerų žmonių sodybos, miškai ir bunkeriai.

– Visa šeima be namų… Tai turbūt buvo nepaprastai sunkus laikotarpis?

– Kai II Pasaulinio karo sąjungininkės šventė Pergalės dieną, Lietuvoje jau buvo prasidėjęs karas po karo. Lietuvių tauta kovėsi dėl savo laisvės vienui viena, be jokios karinės pagalbos iš svetur su galingiausia totalitarine pasaulio valstybe, Sovietų Sąjunga, kurią jau 1941-aisiais buvo pažinusi kaip nepaprasto Blogio imperiją. Turės praeiti dar nemažai laiko, kol JAV prezidentas R. Reiganas tai patvirtins.

Sovietiniai režimai buvo prievarta primesti ne tik Baltijos šalims, Rytų Europai, bet ir kiekvienam kontinentui. Todėl ginklavimosi varžybos tapo būtinos su iki šiol skaudžiomis pasekmėmis.

Sveikas protas lietuviams neleido į galvą įsileisti minties, kad, kai buvo nuspręsta nacizmą išrauti su šaknimis visiems laikams, totalitarinis Sovietų Sąjungos režimas, kuris dar prieš II Pasaulinį karą buvo sunaikinęs milijonus nekaltų žmonių, liks nenubaustas, bet paremtas, kad sustiprėtų ir išgelbėtas nuo griūties. To pasekmės buvo skaudžios. Sovietiniai režimai buvo prievarta primesti ne tik Baltijos šalims, Rytų Europai, bet ir kiekvienam kontinentui. Todėl ginklavimosi varžybos tapo būtinos su iki šiol skaudžiomis pasekmėmis.

Partizanai suvokė savo kovos lemtį. Iš to laikotarpio mano sesuo Elena pasakojo tokį Žemaitijos partizanų vadų susitikimo pokalbį dėl išlikimo. Rūtenis – mano brolis Jonas Kentra – tada matė tik vieną galimybę išlikti gyviems, mėginant keletui asmenų naktimis nueiti prie rusų kariuomenės saugomos Vakarų sienos ir bandyti prasiveržti. Savo pokalbį Rūtenis baigė sakydamas, kad tai būtų negarbinga, nes vadai negalės visų partizanų išsivesti kartu. Nuteistas rusų karo tribunolo tuomet aš jau buvau šiurpiame Spasko lageryje.

Su seserimi Elena-Snaige tėviškėje, prie sovietų valdžios nusavintos gimtosios sodybos

– Papasakokite apie savo partizaninį laikotarpį. Juk tai – pati pasipriešinimo pradžia, dar nebuvo didelių ir skaudžių netekčių, vyrai vaikščiojo gan drąsiai dideliais būriais ir net stodavo į atviras kautynes su stribais bei enkavedistais.

– Į mano brolio Rūtenio organizuojamą būrį susirinko pasišventėliai, todėl šis būrys ilgai kovojo be praradimų. Prisimenu, kaip kartą Rūtenis sakė kovotojams, kad reikia stengtis nešauti rusų kareiviams į nugarą, jeigu jie bėga, nes manė, kad jie prievarta buvo mobilizuoti į kariuomenę. Tuomet Rūtenis nežinojo, kad kaunamasi su karo nusikaltėliais – Vetrovo armija. Ši vieną dieną tremdama čečėnų tautą ir negalėdama štutbekeriais įvažiuoti į Kaukazo kalnuose esančias gyvenvietes, lipo pėsčiomis, suvarė gyventojus į pastatus ir sudegino. Po to ši armija buvo permesta į Ukrainą, vėliau į Lietuvą.

Įsimintini partizanų pokalbiai bunkeriuose. Jie savo kovos nesiejo su asmenine gerove, bet Lietuvos išlaisvinimu.

Rūteniui ypač svarbu buvo išsaugoti partizanų rėmėjus. Jis sakydavo, kad geriau žūti patiems, negu jų netekti, mat be rėmėjų pagalbos laisvės kova nebūtų galėjusi tęstis dešimt metų.

1950 metais seseriai Elenai Rūtenis pasakė turįs naują slapyvardį ir kad jo vadovaujama teritorija yra nuo Baltijos jūros iki Raseinių. Tai buvo jo vadovaujama Būtigeidžio rinktinė. Laisvės kovose Rūtenis buvo sužeistas 17 kartų, jis tapo savo krašto legenda. Ryšininkai jį vadindavo Vytautu Didžiuoju.

Įsimintini partizanų pokalbiai bunkeriuose. Jie savo kovos nesiejo su asmenine gerove, bet Lietuvos išlaisvinimu. Iš Rūtenio septynerius metus rašytos partizanų kovų istorijos iki šių dienų yra išlikusi tik metraščio skiautelė su nepilnu sakiniu: „išvystęs techniką ir ypatingai paspartinęs tempus paviršutiniškume, nebesuderina savo veiksmų su gilesne žmogiškąja prigimtimi, sukuria chaosą savo viduje, kartu ir pasaulyje, ir pervertindamas kūniškąją kovą už būvį…“, – čia tekstas nutrūksta. Šis Rūtenio suvoktas tragizmas dar giliau jaučiamas šiuolaikinėje visuomenėje.

– Kiek laiko Jūs partizanavote?

– Palikusi gimtąją sodybą, visa šeima tęsė kovą pogrindyje. Priėmusi priesaiką, sesuo Elena tapo Snaige, Onutė – Rasa, brolis Jonas – Rūteniu, Juozas – Tauru, Leonas – Sakalu, Albinas – Aušra. Mama visur ir visų buvo vadinama Motinėle.

Mano partizanavimas baigėsi 1946 m. liepos 7 d. Tąkart su būriu parėjome iš naktinio žygio ir prie Šilalės pasklidom dienoti sodybose. Turėjau užduotį nueiti į Šilalę pas pogrindininką. Rūtenis pasakė, kad pavojinga, ir nenoriai išleido sakydamas, kad dienos metu išleidžiąs paskutinį kartą.

Priartėjęs prie Šilalės bažnyčios, sutikau gimnazistą, tuometinį ginklų tiekėją. Mane pamatęs jis apsidžiaugė ir sveikindamasis ilgai spaudė ranką. Pagalvojau, todėl, kad ilgai buvome nesimatę. Netrukus pastebėjau, kad man einant Šilalės paprūdžiu, iš paskos seka enkavedistai. Neatsigręžiau į juos ir supratau esąs pavojuje. Tolumoje pamatęs einantį žmogų ėmiau jį vytis, garsiai šaukdamas: „Petrai, palauk!“, – nors žinojau, kad jis negirdės. Lėkiau greitai ir neatsigręždamas, girdėjau iš paskos bėgančius enkavedistus.

Mano partizanavimas baigėsi 1946 m. liepos 7 d. Tąkart su būriu parėjome iš naktinio žygio ir prie Šilalės pasklidom dienoti sodybose.

Įbėgęs į aukštą žolę, išmečiau ginklą, šovinius ir sunaikinau raštą. Už Šilalės mane apsupo, iškratė ir nieko neradę pastatė prie medžio kamieno sušaudyti, jeigu nepasakysiu, kur kiti. Žiūrėjau į mane nutaikytų septynių ginklų vamzdžių kiaurymes ir kartojau, kad nieko nežinau. O jie ir toliau grasino, kad veš sušaudyti į mišką.

Paskui iš Šilalės atriedėjo šienui vežti vežimas. Paguldė mane į tą vežimą, apkrovė šienu: gulėjau kniūbsčias, nuo vežimo kripių nustūmęs šieną mačiau šalia einančių enkavedistų batus. Greitai pastebėjau, kad vežimas pasuko į Šilalę, įvažiavo į enkavedistų būstinės kiemą, kur man liepė keltis. Besikeliant ant galvos uždėjo enkavedisto kepurę ir, apgaubę miline su raudonais antpečiais, nuvedė į savo būstinę. Pamenu, kad pilnas kambarys buvo kraupių veidų, ir supratau, kad turėsiu juos įveikti. Juk negalėjau išduoti brolių, sesių ir kitų, nors geležimi jie degintų, adatas į panages kaišiotų. Aš ne pirmas ir ne paskutinis būsiu už Tėvynę žuvęs. Bijojau tik vieno, kad netekęs sąmonės ir nebesuvokdamas, jog esu tarp sužvėrėjusių rusų enkavedistų ir kelių lietuvių išdavikų, nepradėčiau atsakinėti į jų klausimus.

Ką tik medžių gojelyje, pastatytas prie medžio kamieno, ramiai žiūrėjau į tamsias atkištų ginklų kiaurymes, dabar žiūrėjau į jų pykčiu apsiblaususias juodas akis, įsiutusius, prakaitu blizgančius iškreiptus veidus ir, kiek galėdamas, rankomis dangsčiau galvą, kad išsaugočiau sąmonę. Jau buvo po vidurnakčio, kai palikau Šilalės paprūdyje tą namą, sulaužytas lazdas ir ilgą, skaudžią guminę žarną, belaukiančią kitų.

Sovietų karo tribunolo nuteistas A. Kentra (sėdi pirmas iš kairės) Vilniaus Rasų lageryje, 1947 m.

Kitoje gatvės pusėje, priešais dabartinį Šilalės Ūkio banką, stovėjo raudonų plytų stribų namas. Prie durų su šautuvu stovėjęs stribas po savo kojomis atkėlė rūsio dangtį. Kampe, tamsoje, ant betono grindų suradau sugulėtų drėgnų šiaudų sluoksnelį. Atsisėdau vienmarškinis, iššukavau pirštais pilną saują atitrankytų plaukų, sukišau juos į kišenę ir saugojau tol, kol jie dingo drauge su švarku Spasko lageryje, toli už Uralo. Mąstydamas apie miško brolius, giliai užmigau. Ir tik retkarčiais išbudindavo aplink mane lakstančios žiurkės.

– Ar teisingai suprantu, kad buvote pagautas neatsitiktinai?

– Tą supratau tik Tauragės šubertinėje – NKVD tardymo ir įkalinimo būstinėje. Nuvežę į šubertinę, jie tardė mane dieną naktį, dviem pamainom, kad negalėčiau miegoti. Jie vis kartodavo: „Ar tu mus, ar mes tave įveiksim“. Kartą, po naktinio tardymo persiutęs tardytojas vedė mane į kamerą ir, stumdamas per duris į koridorių, įniršęs suriko: „Kam įdavei naganą su 20 šovinių“? Jam atsakau: „Jokio nagano aš neturėjau ir niekam jo neįdaviau“. Tardytojui išsprūdęs sakinys išdavė enkavedistų užverbuotą šnipą. Tada supratau, kad pavojuje atsidūrė ne tik mano broliai, bet ir viso krašto partizanai. Nes jie buvo numatę prieš suėmimą man ilgai ranką spaudusį gimnazistą priimti į aukštas partizanų struktūras. Vieną kartą tas partizanų „rėmėjas“ man atnešė naują rusišką automatą ir paprašė trumpo ginklo. Paėmiau iš brolio Rūtenio naganą su 20 šovinių ir jam įteikiau.

Kai kartą priėjo prie Apolinaro Damulio, iškart atsakiau, kad pažįstu, ir dar pridūriau, kad jis žadėjo mane į kalėjimą pasodinti. Aplink stovėję tardytojai sutriko.

Miško broliai nežinojo, kad į jų gretas sėlino klastinga išdavystė. Nekantriai laukiau dėdės Prano atvažiuojant su maišu, kad kuo greičiau galėčiau jam perduoti broliams skirtą laiškelį, įsiūtą į maišo siūlę su grąžinamais skalbiniais. Ryšys buvo neseniai užmegztas, kai siūlėje užčiuopiau trumpą pieštuko šerdelę ir adatą su siūlu. Ilgai laukti nereikėjo. Miško brolių rankose buvo mano popieriaus skiautelė su nupieštu šunimi ir trimis raidėmis „Dam“. Tuoj dėdė Pranas vėl atvažiavo ir siūlėje radau vieną žodį „likviduoti?“. Atsakiau „dėl manęs nebūtina“. Mane, kaip ir anksčiau, tardė dieną naktį, o enkavedistų Dam toliau skverbėsi į mišką. Rūtenis nenutraukė su juo dialogo. Gaila, kad, Rūteniui žuvus, buvo sudegintas jo metraštis.

Tardydami enkavedistai dažnai skaitydavo pavardžių sąrašus ir klausdavo, ką iš jų pažįstu. Kai kartą priėjo prie Apolinaro Damulio, iškart atsakiau, kad pažįstu, ir dar pridūriau, kad jis žadėjo mane į kalėjimą pasodinti. Aplink stovėję tardytojai sutriko. Žvelgdamas į jų nustebusius veidus, papasakojau jiems nebūtą istoriją. Jie atlyžo.

Pirmą kartą atvežtame maiše radau ne tik švarius baltinius, bet ir maisto. Numalšinęs alkį, pasijutau žvalesnis. Įvykiai klostėsi greitai. Po poros dienų išdavikas, taip neseniai judošiaus ranka sveikinęs mane Šilalėje, dabar stovėjo akistatoje priešais mane. Tardytojai stebėjo mūsų žodinį susirėmimą. Aš jį moralizavau, o jis gynėsi. Vienas tardytojas pagrasino, kad ir jį pasodinsią. Matyt, jie suabejojo agentu. Jiems pasidarė neaišku, ar jam duodami ginklai atlieka jauko vaidmenį, ar jis iš tikrųjų atiduoda juos partizanams pasitikėjimui įgyti.

Tačiau netrukus jie atvedė man į akistatą kitą liudininką, tardymuose palaužtą jaunuolį, kuris paliudijo, kad buvau miške ir esu priėmęs priesaiką. Toliau viskas klostėsi sena vaga. Mano tardymo protokolų knyga toliau storėjo. Akistaton atvedę, t.y. išslaptinę savo jauką Dam ir tuo sužlugdę ilgai ir kruopščiai rengtą partizanų sunaikinimo planą, enkavedistai pasijuto pergudrauti ir dėl to labai niršo. Dėdės Prano atvežtas maišas vėl būdavo be maisto – viską suvalgydavo mano „sargai“.

– Enkavedistai neturėjo jokių Jūsų kaltės įrodymų, tik to išdaviko liudijimą?

– Sugrįžęs iš Gulago, iš sesers Elenos-Snaigės sužinojau, kad brolis Rūtenis dar ir po mano suėmimo susitikdavo su išdaviku: jis atnešdavo ginklų, manydamas, kad partizanai nieko nežino apie jo išdavystę. Jis pasiteiraudavo, kaip Albinas galėjo patekti į enkavedistų nagus. Rūteniui rūpėjo papildyti laisvės kovų istoriją išdavystės psichologija.

Dar prieš Baltijos kelią prie manęs priėjo Šilalės Traksėdžio kaime gyvenęs Rūtenio ryšininkas J. Šerpetauskas. Jis pasakė, kad jo name su bunkeriu yra paslėptas Rūtenio laisvės kovų metraštis. Man pažadėjo po poros savaičių jį atiduoti. Nuėjęs sužinojau, kad metraščio nebėra. J. Šerpetauskas papasakojo, kad kai jis persikėlė į gretimą sodybą, į jo buvusią sodybą atsikėlė kitas žmogus, kuris, darydamas remontą, atplėšė pastogėje grindis ir, pamatęs tomus raštų ir nuotraukų, išsigando ir viską sudegino. Taip žuvo Rūtenio septynerius metus rašytas laisvės kovų metraštis. Tai be galo skaudus praradimas Lietuvos istorijai.

– Tačiau grįžkime prie Jūsų istorijos.

– Šilutėje rusų karo tribunolas nuteisė mane 10 metų neva už Tėvynės išdavimą. Po teismo man atnešė pasirašyti malonės prašymą. Atsisakiau, nenorėjau lenkti galvos prieš okupantą. Tuomet buvo taikomos dvi bausmės – sušaudymas arba dešimt metų lagerio.

Iš Šilutės mane nuvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą. Iš čia traukiniai riedėjo į Sibiro lagerius. Aš buvau įtrauktas į sąrašą išvežti į Džeskazgano vario kasyklas, kur kaliniai greitai netekdavo sveikatos. Vieną dieną mus išrikiavo po keturis į ilgą koloną po kalėjimo bažnyčios kupolu, kad galėtų pasirinkti tinkamus kalinius kasykloms. Pro mus ėjo „pirklių“ komanda ir kai aš ištiesiau savo sužeistą dešinę ranką, mane išvedė iš tos kolonos.

Taip man buvo lemta patekti į Rasų kalėjimą, o paskui į Spasko lagerį. Kai santykiai tarp Rytų ir Vakarų pradėjo aštrėti, politinius kalinius išvežė iš Rasų. Mūsų traukinys sustojo toli už Uralo kalnų, Karabase. Patekom į garsiąją 1949 metų kelionę pėsčiomis iš Karabaso į Spasko lagerį. Ilga kolona visą dieną krypavo per drėkstantį sniegą. Aš iki pat vakaro prilaikydamas vedžiau nebeįstengiantį eiti senyvą žmogų iš Kauno. Sutemus saulėtą balandžio pirmosios dieną, pakeitė speigo naktis. Ginkluoti varovai melavo sakydami, kad tolumoje stepėje pasirodę žiburiai būsiąs mūsų kelionės galas. Kuo toliau, tuo ilgiau varovai turėjo šaudyti virš mūsų galvų iš automatų, kad į sniegą 5 minučių poilsiui sukritusi kolona pakiltų ir toliau krypuotų. Tą speigo naktį aš irgi tiesiau rankas į sniegą, norėdamas kristi lyg į patalus. Stabdė mintis, kad namiškiai nežinos, kur dingau. Paryčiui mes ir negyvai sušalusieji rogėse pasiekėme Spaską. Ten man norėjo nupjauti sušalusius kojų pirštus. Nesutikau. Todėl ir šiandien greitai vaikštau.

Albino Kentros pasas, išduotas paliekant Spasko lagerį, 1954 m.

– Kuo šis lageris buvo garsus? Ar tiesa, kad kalėjote drauge su būsimu rašytoju A. Solženycinu?

– Taip, su A. Solženycinu gyvenome viename barake. Tai buvo tarptautinis politinių kalinių lageris, čia galėjai sutikti įvairiausių tautybių žmonių. Dauguma jų buvo išsilavinę inteligentai, įvairių sričių mokslininkai, diplomatai, kariškiai, kultūros žmonės.

Savo būsimą vokiečių kalbos ir literatūros mokytoją sutikau dar vagone. Prieš užmigdami vyrai, palenkę galvas vagone, giedojo „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Tarp jų tik vieno lūpos nejudėjo, tačiau ir jis buvo apimtas jaudulio. Tai buvo apie 50 metų bavarietis Jozefas Drekselis. Karo metu jis buvo pulkininkas, taikos – pedagogas. Spasko lageryje kiekvienai dienai jis iš atminties man parašydavo ištraukas iš „Fausto“, „Viliaus Telio“ ar kito kūrinio ir 100 dvikalbio žodyno žodžių. Juos išmokdavau, kol prižiūrėtojai rytą, išvarę iš užrakintų barakų, mus suskaičiuodavo. Mano mokytojas būdavo patenkintas, kai vakare jam pakartodavau ryte išmoktą užduotį. Jozefas, su kitais kaliniais įkinkytas į roges, žiemą vasarą tempdavo akmens luitus naujiems barakams statyti. Mane vadindavo sūnumi ir ateityje norėjo pasikviesti studijuoti į Vokietijos universitetą. Jis didžiavosi, kai šaškių turnyre tapdavau lagerio čempionu arba laimėdavau simultaną vienu metu lošdamas su 20 lentų.

Lemtingas buvo jo palinkėjimas, kad mane lydėtų sėkmė: gimtadienio dieną jis atėjo pas mane, ištraukė iš kariško munduro pažasties paslėptą auksinę širdelę su stiklo grybeliu ir tarė: „ Albinus, šiandien noriu tau padovanoti tai, ką turiu brangiausio. Šį talismaną, kad lydėtų sėkmė, man išeinant į karą prisegė žmona. Ne kartą fronte buvau patekęs į „katilą“ ir visuomet išlikdavau gyvas. Tegul dabar tave lydi sėkmė“. Paleidžiant mane iš lagerio, kartu su lietuviais išlydėjo ir mano mokytojas. Atsisveikindamas prie vartų pasakė „Sudie“ ir pakartojo prieš keletą metų jam pasakytus žodžius „Tauragė, Šilalė, Gubriai“.

Išėjęs iš lagerio, gavau pasą, kur mano pavardė iš Kiantvos – tokia buvo virtusi dar Lukiškių kalėjime – pakeista į Klentvos.

– O kokia buvo lagerio kasdienybė? Kokius darbus dirbote?

– Žmonės ten krito kaip lapai. Pilnos ligoninės. Liudo Dambrausko suburti jaunuoliai darėme medicinines analizes. Klausdavome ligonį, kur jam geriau – darbe ar ligoninėje. Jeigu jis pasakydavo, kad ligoninėje, tai ir jo analizės būdavo tokios, kad jo neišrašytų iš ligoninės. Žmonės badavo. Kartą tarp medinių užtvarų aptikau pilną kibirą karštų makaronų. Atsisėdau ir ėmiau valgyti. Tačiau neilgai. Link manęs artėjo keli vilkiniai šunys. Jų ėdalas buvo daug sotesnis ir gardesnis. Tame lageryje svajojau, kada galėsiu iki soties pavalgyti juodos duonos.

Lagerio valdžia buvo žiauri. Sukrėtė kagėbisto Kruglovo poelgis. Kartą dėl priekabiavimo moterų zonoje jam pasipriešino jaunos vienuolės iš Ukrainos – nuplėšė jo antpetį. Už tai šaltą žiemos rytą išvežė jas už zonos vielomis surištomis rankomis. Sunkvežimis sugrįžo tuščias. Parvežė tik jų juodas sukneles su kryžiais. Mažu lopeliu padidėjo lagerio kapinės.

Įsimintinas Spasko lageryje susitikimas su Gruzijos MA istoriku, kuris papasakojo, kaip JAV prezidentas T. Ruzveltas atvykęs su žmona į Krymo konferenciją buvo supažindintas su „klestinčiu“ Sovietų Sąjungos ūkiu. Kolūkyje jo žmoną pasitiko puošnios dirbančios ir dainuojančios kolūkietės – aktorės, atvežtos iš teatro.

Prie sukurtos lietuvių mitologijos mozaikos

Prie sukurtos lietuvių mitologijos mozaikos

– Kada Jus paleido?

– 1954-aisiais išėjau iš lagerio su nauja pavarde „Klentva“. Dar Spaske buvau gavęs iš sesers Onos-Rasos laiškelį, kad nevažiuočiau į Šilalę, o tiesiai į Šiaulius pas ryšininką. Ten nuvažiavęs išgėriau arbatos ir pasakiau, kad skubu pas brolius. Jo veidas nustėro. Paklausiau, kas yra. Atsakė: „Žuvę“. O man mama į lagerį rašydavo: „Ja chožu po lesam, mnogo ptiček jestj tam, vse parchajut, pojut, gniozda tioplyje vjut“. (Vaikštinėju po miškus, kur pilna paukštelių; visi gieda ir plasnoja, lizdelius sukioja)

Suradau besislapstančią mamą, su ja pabuvęs nuvykau į Kauną pas lagerio draugo Gedimino Andriuškevičiaus brolį Algimantą, vėliau pagyvenau pas Kairiūkščius. 1955-aisias iš Užpoliarės salos sugrįžus seseriai Onai, po metų – ir Elenai, išsinuomojome kambarėlį Vilijampolėje. Mama iki pat mirties 1961 m. gyveno slapstydamasi: pabūdavo tai pas mus, tai kaimuose Šilalės krašte, kur stengdavausi kuo dažniau ją aplankyti.

Tiesa, reikėjo pakoreguoti savo senąją pavardę, kad sutaptų su „naująja“, parsivežta iš lagerio. Tai nebuvo sunku, tereikėjo įterpti raidę „l“ ir pataisau „r“ į „v“.

Lageryje man visi sakė, kad grįžęs į Lietuvą būtinai eičiau mokytis, nes turiu gerą galvą. Nors buvau jau 25-metis, atrodžiau gerokai jaunesnis. Tačiau norint tęsti mokslus aukštojoje mokykloje, pirmiausia reikėjo baigti vidurinę.

– Bet juk buvote „nešvarios biografijos“ žmogus, kaip Jums tai pavyko?

– Nuvažiavau į Šilalę ir pasiėmiau progimnazijos baigimo pažymėjimą. Tiesa, reikėjo pakoreguoti savo senąją pavardę, kad sutaptų su „naująja“, parsivežta iš lagerio. Tai nebuvo sunku, tereikėjo įterpti raidę „l“ ir pataisau „r“ į „v“.

Kauno vidurinėje mokykloje, įduodamas atsivežtus iš Šilalės dokumentus, sekretorei pasakiau, kad atvažiavau į paskutinę klasę. Ji padėjo mano dokumentus į abiturientų skyrių – per metus turėjau užbaigti 4 klases. Nuslėpiau, kad kalbu vokiškai, o mokytis pasirinkau anglų kalbą. Geometriją, trigonometriją ir algebrą privalėjau išmokti pirmosiomis mokslo metų savaitėmis. Kai rinko lietuvių literatūros rašomąjį darbą, nenorėdamas susikompromituoti, jo neįdaviau, nes nežinojau, kaip buvo rašomi temų planai. Per anglų kalbos pamokas jaučiausi gerai, nes lageryje buvau bendravęs su įkalintu londoniečiu Evansu. Ten perskaičiau ir „Amerikoniškąją tragediją“.

Po pirmojo trimestro pakilau į klasės pirmūnus ir laimingai baigiau vidurinę. Lageryje rimtai mokiausi medicinos. Tebepuoselėjau viltį sugrįžti pas brolius į mišką. Tačiau dabar reikėjo apsispręsti, ką studijuoti: mediciną, vokiečių ar anglų kalbą ir literatūrą arba kitką. Svarbu buvo, kad mandatų komisija neįtartų dalyvavus pasipriešinime. Chemijos docento Balio Stulpino patarimu nuvykau pas VU Istorijos ir filologijos fakulteto prodekaną Leoną Valkūną. Jis patarė stoti ne į stacionarą, bet į neakivaizdinį skyrių, nes ten mažiau tikrino. Pasirinkau anglų kalbą ir literatūrą. Autobiografijoje parašiau, kad mokiausi Šilalės gimnazijoje, kad buvau sužeistas, tapau invalidu, buvau išlaikomas valstybės lėšomis, persikėliau į Kauną, kur baigiau vidurinę. Taip mane priėmė.

Baigus pirmą kursą, paskambino fakulteto dekanas prof. J. Palionis ir paprašė atvažiuoti į dekanatą. Pagalvojau, kad susekė, ir jam liepta mane išbraukti iš studentų sąrašų. Nuvedė pas rektorių ir sako: „šį jaunuolį fakultetas nori turėti stacionare, o ne neakivaizdiniame skyriuje“. Dekanas nežinojo, ką siūlė, o rektorius – ką priima…

Trys A. Kentros broliai – Rūtenis (stovi), Tauras (priklaupęs), Sakalas (sėdi), sesuo Snaigė ir mama, slapyvardžiu Motinėlė, 1949 m.

Vilniuje apsigyvenau pas lagerio draugą, nes negalėjau prašyti bendrabučio dėl lageryje išduoto paso, draudžiančio gyventi sostinėse. Kartą, einant Katedros aikšte, mane pasveikino buvęs Šilalės gimnazijos bendraklasis, garsiai ištardamas: „Labas, Kentra“. Gerai, kad niekas aplinkui negirdėjo. Tada nutariau „pamesti“ Spasko pasą, kad gaučiau išduotą Lietuvoje. Manasis iš pirmo žvilgsnio kėlė įtarimą, kad esu grįžęs iš lagerio. Tuomet Kauno milicijos pasų skyriuje jaunai pasininkei pasakiau, kad pamečiau pasą. Ji liepė atnešti gimimo liudijimą ir pasakė, kad ištaisys iškreiptą pavardę pagal metriką. Po kelių dienų kišenėje turėjau naują pasą ir galimybę legaliai gyventi sostinėje. Mane vėl lydėjo sėkmė, nes jauna pasininkė, laikinai pavaduojanti pasų skyriaus viršininką, nepasižiūrėjo į buvusio paso registraciją.

Studijuodamas universitete supratau, kad tūkstančių partizanų pralietas kraujas, kalinių ir tremtinių kančios nebuvo beprasmė auka Tėvynei. Kartą studento ruso paklausiau, kodėl jie, pasibaigus II Pasauliniam karui, apsigyveno prūsų žemėje. Jis atsakė, kad jie mėgindavo apsigyventi Lietuvos kaimuose ir steigti kolūkius, tačiau pas juos ateidavę partizanai, kuriuos jie vadino banditais ir liepdavę per 10 dienų palikti kaimą. Supratau, kodėl okupacijos metais Lietuvos kaimai išliko lietuviški. Būtent todėl atėjus Sąjūdžio metams, Lietuvoje buvome 80 procentų lietuvių ir todėl galėjome atkurti Nepriklausomybę.

1960 m. baigiau Universitetą ir buvau paskirtas į Nemenčinės vidurinę mokyklą dėstyti vienuoliktokams vokiečių kalbą, o Laurų mokykloje – anglų. Ten dirbant antraisiais metais Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo ministerija Leningrado ir Maskvos universitetuose įsteigė 2 metų anglų kalbos kursus aukštųjų mokyklų dėstytojams. Nebūdamas aukštosios mokyklos dėstytojas, sumaniau pabandyti sėkmę patekti į konkursą, kuriame dalyvavo įvairių respublikų universitetų dėstytojai. Priėmimas buvo ribotas, o norinčiųjų daug. Įstojimo egzaminus išlaikiau ir tapau Leningrado universiteto 2 metų aukštųjų pedagoginių kursų klausytoju. Anglų kalbos praktiką atlikau dėstydamas anglistiką universiteto studentams.

Greta privalomų studijų, išlaikiau kandidatinius egzaminus (kalbotyrą, senąją anglų kalbą, gotų kalbą, filosofiją ir kt.) stojimui į aspirantūrą. Laikant senosios anglų kalbos egzaminą, tekstui išsiversti komisija skyrė 30 min., išverčiau jį į rusų kalbą. Pakviestas atsakinėti prie stalo, atsisėdau tarp prof. B.G. Reizovo ir Leningrado anglistikos mokyklos vadovės prof. Irinos Petrovnos Ivanovos. Ji pasakė, kad galiu versti į bet kokią kalbą, tik ne į lietuvių. Atsiverčiau knygą senąja anglų kalba ir man skirtos užduoties tekstus perskaičiau ne rusų, o vokiečių kalba. Maniau, kad esu šalto būdo, bet, matyt, per egzaminą staiga susijaudinau ir užmiršau, kad buvau išsivertęs tekstus į rusų kalbą. Tas susijaudinimas nulėmė mano tolesnes studijas Leningrado universitete. Praėjus porai dienų po egzamino, prof. I.P. Ivanova pasikvietė mane į namus ir paskyrė du vakarus gotų kalbos studijoms. Nagrinėjome gotų kalba parašytą Bibliją bei kitas kalbines disciplinas. Kai išlaikiau visus egzaminus, man pasiūlė rašyti disertaciją kalbotyros temomis. Norėjau gilintis į lietuvių kalbos šaknis ir raidą, tačiau trikdė Vilniaus universiteto filologijos fakultete prasidėjęs remontas. Studijos gundė, bet man atrodė svarbiau Vilniaus universitete įsteigti Audiovizualinių laboratorijų centrą užsienio kalboms mokytis. Todėl Leningrado viešojoje bibliotekoje užuot rašęs disertaciją, vadovaujamas prof. I. Petrovos, projektavau laboratorijas.

Galutinai apsisprendžiau eidamas Nevos prospektu pro „Nevos“ restoraną. Pasirinkau Vilnių ir gavau Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo ministerijos nukreipimą į Vilniaus universitetą. Tokiu būdu tarsi parašiutu nusileidau į Vilniaus universitetą ir netikrinamas jokių komisijų tapau vyr. dėstytoju anglų kalbos katedroje. Toliau tęsdamas miško brolių misiją koncentravausi į audiovizualinių laboratorijų kūrimą ir universiteto puošybą.

– Papasakokite apie Vilniaus universitete įkurtą unikalią visoje Sovietų sąjungoje audiovizualinę laboratoriją, kurioje galima buvo išgirsti tikrą anglų kalbą.

– Studijuodamas anglų kalbą Vilniaus universitete, pastebėjau, kad čia nemokoma šnekamosios kalbos. Patikrinau Sovietų Sąjungoje gaminamas garso plokšteles anglų kalbai mokinti: visose jų kiekvienas sakinio žodis buvo tariamas atskirai. Supratau, kodėl. Studentai buvo mokomi rašto kalbos, kad galėtų skaityti „kapitalistinio pasaulio pasiekimus ir kopijuoti jų išradimus“, tačiau nesuprastų Laisvojo pasaulio radijo stočių informacijos anglų kalba. Norint pralaužti skylę geležinės uždangos informacijos srityje, buvo būtina įkurti audiovizualines laboratorijas ir nelegaliai gauti programuotus audiovizualinius kursus iš užsienio. Tuometinei Lietuvai tai buvo svarbu, nes užsienio radijo stotis lietuvių ir rusų kalbomis trukdė visoje Sovietų Sąjungoje pastatytos radijo „birbynės“. Tačiau sąjungininkų radijo laidų anglų kalba iš užsienio negalėjo trukdyti, todėl sovietinė mokykla mokė tokios anglų kalbos, kurios niekas nesuprastų.

Reikėjo sukurti audiovizualinius pultus ir kitą įrangą iš elektronikos detalių, kurių nusipirkti nebuvo kur. Tuos sunkumus įveikti pirmasis padėjo Mindaugas Mockus, „Sigmos“ inžinierius. Jis dažnai išsiaiškindavo, kur koks tranzistorius ar kita detalė gaminama, tačiau nežinodavo tikslių tų slaptų fabrikų adresų. Tuo tikslu važinėjau, ieškodamas įslaptintų gamyklų. Taip sykį atvykau į Tulą. Ryte būriai darbininkų eina į savo gamyklas, ir aš su jais. Prisijungiau prie didelės kolonos, užkalbinau šalia einantį ir gudraudamas pasakiau, kad žinau, jog šiame mieste gaminama mums reikalinga detalė, tačiau pamečiau adresą ir nežinau, kur rasti tą gamyklą. Jis paklausė, ką vežuosi, atsakiau, kad atsilyginsiu suvenyrais. Jis pasižiūrėjo į dovaną ir nuveda į gamyklą.

Laboratorijos įrengimui prireikė kelerių metų. Tačiau darbas pasiteisino – miško brolių kova dėl Lietuvos laisvės buvo pratęsta kitu būdu.

– Per daugiau nei tris darbo VU dešimtmečius ne tik sukūrėte audiovizualinį centrą, tačiau Jūsų iniciatyva Universiteto sienos buvo papuoštos menininkų sukurtomis freskomis, tapyba, mozaika, gobelenais, ir būtent tai senąjį Universitetą išgelbėjo nuo perkėlimo į Saulėtekį.

– Kurdamas audiovizualinį centrą rūpinausi, kad atsirastų erdvės Vilniaus universiteto puošybai. Tą reikėjo daryti neviešinant, kad nebūtų pakenkta sumanymui. Taip atsirado monumentalūs meno kūriniai: freskos, gobelenai, skulptūros visame universiteto Centrinių rūmų ansamblyje. Reikėjo surasti pilietinę atsakomybę suvokiančius menininkus: nuo Universiteto skliautų, sienų turėjo dvelkti ta dvasia, kurią okupacinis režimas rovė iš žmonių atminties. Norėjome, kad ne tik studentai ir moksleiviai, bet visi apsilankantys universitete iš Lietuvos ir užsienio prisiliestų prie mūsų kultūros bei istorijos.

Sovietinės okupantų šmėklos, užuodusios naujųjų interjerų „kvapą“, sunerimo: dailininkai kūrė, o jos skundė ir visaip trukdė. Paskutinis bandymas iškasti žarijų duobę po slenksčiu „Kentros folkloriniam nacionalizmui“ buvo skundas Lietuvos komunistų partijos centro komitetui. Rusifikavimo laikotarpiu tautiškumas buvo didelė nuodėmė.

Ramutės Jasudytės gobelenai buvo patekę į didžiausią nemalonę. Sugrįžusius iš parodos Italijoje, paguldėme juos gražiai suvyniotus ant vamzdžių Mažosios aulos balkone iki bus įrengta Gobelenų salė. Po poros mėnesių radau tuščią balkoną. Visų klausinėjau, niekas nežinojo, kur jie pradingo. Universiteto ūkio administracija buvo abejinga. Net nebandė ieškoti dingusio 15 m ilgio ir 3,80 m aukščio unikalaus triptiko: „Tėvynės ginti išjojančių brolelių“, „Šauklių gulbelių“ ir „Išlydinčių seselių“. Kartą eidamas Pilies gatve, dirstelėjau pro atviras duris į pusrūsį ir išvydau „Brolelius ir Žirgelius“ sudarkytus, batais sumindžiotus, ant purvinų drėgnų grindų gulinčius, lyg žuvusių brolelių iš miško atvežtus ir ant gatvės grindinio stribų sutryptus kūnus Laisvės kovų metais.

Už šių VU Filologijos fakulteto durų devynerius metusbe reklamos buvo kuriama lietuvių mitologijos mozaika. Nuotraukoje Albinas Kentra su dailininku Vitaliu Trušiu

S.Eidrigevičiaus, R. Gibavičiaus, K. Bogdano, R. Jasudytės, A. Kmieliausko, S. Kuzmos, R. Kazlausko, P. Lantucho, S. Navako, G. Pranckūno, P. Repšio, Š. Šimulyno, V. Trušio, V. Valiaus freskos, gobelenai, skulptūros, mozaika, tapyba, grafika savo turiniu ir dvasia su kaupu atliko tyliosios rezistencijos vaidmenį niūrioje okupacijos kasdienybėje. Šiuos Universiteto salėse, vestibiuliuose ir auditorijose esančius meno kūrinius galima laikyti tam tikra įžanga į Dainuojančią revoliuciją. Metų metais juos lankė moksleiviai, žmonės iš Lietuvos ir svetur. Čia jie užsibūdavo valandomis, klausydavosi mano ir dailininkų pasakojimų. Čia buvo žadinama okupantų gesinta istorinė atmintis, ugdomas tautiškumas ir pilietiškumas, pasitikėjimas savo galia.

Galima atkreipti dėmesį, kad steigdamas Audiovizualinį centrą ir puošdamas Universitetą bandžiau sustabdyti Vilniaus universiteto iškeldinimą iš centrinių rūmų į Saulėtekį. Norėdamas, kad okupacijos metais Vilniuje būtų girdimas lietuviškas žodis, buvau suplanavęs centrinių Universiteto rūmų ansamblį plėsti ne Saulėtekyje, o prie Vingio parko, apjungiant Universiteto pastatus Čiurlionio gatvėje iki pat senųjų rūmų. Mano priešininkai neleido įgyvendinti šio sumanymo.

– Šiuos darbus darėte tartum nematomas, tačiau sunku buvo likti nepastebimam, kai ėmėtės filmuoti. Aš pats, nors tuo metu buvau dar nepilnametis, Jus – žmogų su filmavimo kamera – atsimenu iš pačių įvairiausių įvykių bei renginių. Tad papasakokite, kokiomis aplinkybėmis ir kada ėmėte filmuoti?

– Man rūpėjo įamžinti Universiteto mokslo ir kultūrinį gyvenimą. Pirmasis mano viešai parodytas filmas buvo „Mediumas“ – studentų šventė, įpusėjus studijoms. Šis filmas 1973 m. Respublikinėje žanrinių kino filmų apžiūroje užėmė II vietą. Po šio įvertinimo Lietuvos kino studija bandė mane įkalbėti palikti Universitetą ir pereiti dirbti pas juos. Nesutikau, nes reikėjo įgyvendinti sumanymą Universitete.–

Po to, prasidėjus Baltijos keliui ir Sausio įvykiams, mano kamera tapo ginklu ir sėkmingai griovė Sovietų Sąjungą bei skynė kelią į Lietuvos laisvę.

Buvau raginamas už gerą atlygį filmuoti JAV televizijai, tačiau atsisakiau, norėdamas, kad filmai liktų Lietuvai ir atliktų platesnį vaidmenį, siekiant Nepriklausomybės.

– O koks šiandien yra Jūsų archyvas? Kiek jame sukaupta medžiagos? Kur jis laikomas? Ar prieinamas visuomenei?

– Man pačiam sunku atsakyti į Jūsų klausimą, koks yra archyvas. Todėl norėčiau jį apibūdinti ne savo žodžiais, o pacituodamas lankytojų iš įvairių šalių įspūdį, kurį jie susidaro, klausydami pasakojimo apie mūsų Draugijos veiklą ir žiūrėdami mano filmuotą medžiagą apie lietuvių tautą ir jos kelią į laisvę.

Antai, 2016 m. Audra Sabaliauskienė, ilgametė Danijos kultūros instituto Lietuvoje direktorė rašė: „Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugija yra unikali ne tik sukaupta neįkainojama archyvine medžiaga, bet ir nuolat papildomais nūdienos visuomenei reikšmingais krašto renginiais, kuriuos nepailstamai fiksuoja jos vadovas Albinas Kentra, partizanas ir prisiekęs Lietuvos Nepriklausomybės kino metraštininkas. Dar unikalesnis yra Draugijos veikimo būdas, besiremiantis asmeniniu liudijimu, autentiška ir pačia įtaigiausia žmogiškojo poveikio forma, suprantama ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europai, kuri neturi nei kolektyvinės masinių trėmimų, nei kalinimų ir kankinimų patirties. Tą įrodo jaudinantys Draugijos Svečių knygos įrašai, palikti gausių lankytojų iš Danijos, Vokietijos, Šveicarijos, JAV, NATO karininkų, jau nekalbant apie Lietuvos visuomenę: studentus, moksleiviją, kraštotyrininkus, kitus istorijos mėgėjus bei profesionalus.

Albinas Kentra dažniausiai surandamas per Europoje žinomą, aukšto ekspertų įvertinimo sulaukusio danų istoriko Johannes‘o B. Rasmussen‘o sukurtą tinklapį coldwarsites.net skyrių Lithuania; akademinių kelionių agentūras bei kultūros institutus, siūlančius specializuotas programas. Svetingai priimdamas grupes A. Kentra pasakoja apie partizaninį karą, kuriame jis neteko trijų brolių ir sesers, apie savo suėmimą ir įkalinimą Gulage, sovietinės valdžios žiaurumą, žudant ir tremiant nekaltus žmones, pasidžiaugdamas, kad jų pralietas kraujas nenuėjo veltui, ir išsaugota laisvės dvasia atgimė 1991 m., atkovojant Nepriklausomybę. Taip skaudžiausi – išsimėtę ir išdraskyti – Lietuvos XX a. istorijos puslapiai pamažu sugrįžta į bendrą naujausios Europos istorijos knygą. Ir ne bet kaip, o iš pirmųjų lūpų, per dramatišką vienos žemaičių šeimos istoriją.

A.Kentros veikla neapsiriboja vien Lietuva ir mūsų tautiečiais Lietuvoje ar skirtingose Europos šalyse bei žemynuose. Dar neatgavus Nepriklausomybės, jis plačiai skleidė žinią apie sudėtingą pokario ir Šaltojo karo laikotarpį, rašydamas laiškus įtakingiausių pasaulio valstybių vadovams (JAV, Jungtinės Karalystės, Japonijos etc..) ir sulaukdamas jų pagarbaus atsakymo. Gaila, kad ši tema daugeliui europiečių yra terra incognita, net ir tarp pačių artimiausių kaimynų, kaip kad skandinavų. Danijos Akademinių kelionių agentūra Akademisk Rejsebureau, rengianti specializuotas keliones į Baltijos ir kt. šalis teigia, kad A. Kentra yra neeilinė ir giliai paveiki asmenybė:

„Jūsų jaudinanti kino medžiaga, kurią pats filmavote sausio 13-osios išvakarėse ir vėliau, <…> palieka neišdildomą žymę besilankančioms danų grupėms. Mūsų apklausos parodė, kad iš trijų Baltijos šalių Lietuva palieka stipriausią įspūdį būtent dėl Jūsų tikroviško liudijimo. Toks atviras pasidalijimas dar tebegyva istorija, kurią retas skandinavas težino, sukrečia kiekvieną, skatina susimąstyti ir grįžti gilesnei pažinčiai su Lietuva.“

Jau keliolika metų valstybės institucijoms nepavyksta išspręsti šio klausimo, ir rūmai negali atlikti visos projektuose numatytos sklaidos.

Dr. J. P. Kazickas 2008 m. apsilankęs statomuose „Miško brolių rūmuose“ ir susipažinęs su juose saugomu filmuotu archyvu šitaip jį įvertino: „Tai yra neišpasakytos vertės rinkinys, žiauriom, bet realiom spalvom nušviečiantis tikrąją kovą prieš bolševizmą, kokiomis sąlygomis mūsų jaunimas bandė atsiekti tą gražų kilnųjį tikslą – laisvę. Bet kas mane labiausiai paveikė, kad tai buvo beveik vieno žmogaus darbas, be jokios finansinės pagalbos, sėdint savo kambaryje ir klasifikuojant kiekvieną surinktą ir užrašytą gabalėlį žinių apie šį periodą. Per pokalbį paaiškėjo, kad tas žmogus kaip ir miško broliai, nežiūrint sunkumų, yra tartum nustumtas ir paliktas vienas atlikti šitą milžinišką kilnųjį darbą su pasišventimu, kurio niekas negali suprasti. Man tai atrodė, kad tai buvo švento žmogaus darbas, ir galvojau, kuo aš galėčiau prisidėti prie jo, parodyti jam, kad jis nėra vienui vienas“.

Kazickas pabrėžė, kad Miško Brolių studijos penkių tūkstančių valandų trukmės metraštis vaizdajuostėse yra išsamus, tikrovę atitinkantis dokumentas apie lietuvių tautos kelią į laisvę. Šis metraštis užtikrina įvykių autentiškumą ir užkerta kelią istorinėms interpretacijoms. Kazickų Šeimos Fondo paaukotomis lėšomis metraštis yra skaitmeninamas ir tiražuojamas keliomis kopijomis, kad būtų patikimai išsaugotas. Kasmet metraštis papildomas nauja kelių šimtų valandų trukmės medžiaga.

Na, o atsakant į jūsų klausimą dėl Archyvo prieinamumo visuomenei bei jo sklaidos, būtina atkreipti dėmesį, kad tai betarpiškai susieta su „Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių rūmų“, esančių adresu Totorių 9/Labdarių 10, Vilniuje atstatymu. Jau keliolika metų valstybės institucijoms nepavyksta išspręsti šio klausimo, ir rūmai negali atlikti visos projektuose numatytos sklaidos.

Šioje vietoje Draugija 1989 metais ryžosi čia buvusių gyvenamųjų namų griuvėsių vietoje pastatyti minimus rūmus dėl to, kad 1917 metais iš jų išėjo 100 savanorių ginti savo Tėvynės. Norime, kad savanoriai būtų deramai pagerbti ne tik Rasų kapinėse, bet ir sostinės centre.