Albertas Einšteinas. Minčių mozaika
No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas, vie­nas iš­ki­liau­sių XX am­žiaus moks­li­nin­kų. Pa­sa­ko­ja­ma, kai Eins­tei­no klaus­da­vo, kur yra jo la­bo­ra­to­ri­ja, jis šyp­so­da­ma­sis par­ody­da­vo sa­vo ra­šik­lį. Moks­li­nin­kui net bu­vo siū­lo­ma tap­ti Iz­rae­lio pre­zi­den­tu, ta­čiau jis man­da­giai at­si­sa­kė, pa­aiš­ki­nęs, kad ne­tu­ri šiam dar­bui rei­ka­lin­gos pa­tir­ties. Jau gu­lė­da­mas mir­ties pa­ta­le jis ne­pra­ra­do skaid­raus po­žiū­rio į pa­sau­lį ir hu­mo­ro jaus­mo ir tvir­ti­no, kad at­ėjo me­tas pa­tir­ti svar­biau­sią gy­ve­ni­mo nuo­ty­kį.

Dievas ekstravagantiškas, bet tikrai nėra piktavalis.

Kas iš to, kad turime tobulas priemones, jei neturime tikslo?

Kiekvieną žmogų derėtų gerbti, bet nė vieno nederėtų dievinti.

Niekada nedaryk to, kas prieštarauja tavo sąžinei, net jei aplinkybės reikalauja.

Tie, kas trokšta savo darbo vaisius matyti tuoj pat, turėtų rinktis batsiuvio specialybę.

Beprotiška, kai tą patį veiksmą darai daugybę kartų ir vis tikiesi skirtingų rezultatų.

Jei žmogus gerai elgiasi tik dėl to, kad bijo bausmės ar siekia paskatinimo, tai tenka pripažinti, kad žmonija yra patekusi į prastą situaciją.

Mokykis iš praeities, gyvenk dabartimi, tikėk ateitimi.

Ne viskas, ką galima suskaičiuoti, yra svarbu. Ne viskas, kas yra svarbu, gali būti suskaičiuota.

Informacijos žinojimas dar nėra išmanymas.

Išsilavinimas yra tai, kas išlieka, net kai pamiršti viską, ką išmokai mokykloje.

Jei nesugebi kitam paprastai paaiškinti kurio nors reiškinio, vadinasi, kad pats jį prastai supratai.

Tik tas, kuris nebando nieko naujo, nedaro klaidų.

Logika nuves tave nuo A iki B. Vaizduotė nuves tave bet kur.

Gyvenimas – tarsi važiavimas dviračiu. Idant nenukristume, turime nenustoti judėti.

Tik kvailiui būtina tvarka, o genijus valdo chaosą.

Visi žino, kas įmanoma, o kas – ne, tada ateina neišmanėlis ir padaro stulbinantį atradimą.

Kiekvienas žmogus yra genijus. Tačiau jei apie žuvį spręsime pagal jos gebėjimą laipioti medžiais, ji visą gyvenimą nugyvens įsitikinusi, kad yra kvaila nevykėlė.

Įpratau į mirtį žvelgti kaip į seną skolą, kurią anksčiau ar vėliau tenka atiduoti.

Turime siekti ne sėkmės, bet prasmės.

Svarbiausia, niekada nenustoti uždavinėti klausimų.

Gravitacija nekalta dėl to, jog nukrenta žmonės, kurie pusiausvyrą prarado iš meilės.

Mūsų matematinės lygtys ir paradoksai Dievo nejaudina. Jis – praktikas.

Tekstas parengtas pagal knygą „Mozaika“

Pilną publikaciją galite rasti čia

.