Aktorė Vesta Šumilovaitė-Tertelienė: „Tiek šeimą, tiek aktorystę priimu kaip dovaną“
At­ras­ti lai­ko po­kal­biui su Ves­ta Šu­mi­lo­vai­te-Ter­te­lie­ne šio­mis die­no­mis – su­dė­tin­ga už­duo­tis: po mo­ti­nys­tės at­os­to­gų į sce­ną Keis­tuo­lių tea­tro ir tea­tro la­bo­ra­to­ri­jos „At­vi­ras ra­tas“ ak­to­rė su­grįž­ta re­pe­tuo­da­ma vaid­me­nis net trims prem­je­roms nau­ja­ja­me se­zo­ne. „Bū­si­mos prem­je­ros ir re­pe­ti­ci­jų in­ten­sy­vu­mas, no­ri ne­no­ri, iš­var­gi­na, bet na­muo­se ma­nęs lau­kia ki­tas nuo­sta­bus ir chao­tiš­kas pa­sau­lis“, – sa­ko Ves­ta, ak­to­rys­tės iš­šū­kius de­ri­nan­ti su dvie­jų ma­žy­lių ma­mos par­ei­go­mis ir su­ti­ku­si pa­si­da­lin­ti min­ti­mis apie šių skir­tin­gų pa­sau­lių har­mo­ni­jos pa­ieš­kas, kū­ry­bi­nes ins­pi­ra­ci­jas bei nau­jus dar­bus.

– Šį sezoną Keistuolių teatre pristatysite vieną, o teatro laboratorijoje „Atviras ratas“ – netgi dvi premjeras. Kokią jus šiuose spektakliuose pamatys žiūrovai?

Aš velniškai jaudinausi. Atrodė, kad viską pamiršau – ir tekstą, ir mizanscenas. Atrodė, kad nebepajėgsiu suvaidinti to spektaklio, nes esu praradusi aktorystės pagrindus.

– Taip, tiesa, šį sezoną laukia net trys premjeros. Keistuolių teatre repetuojame Sauliaus Šaltenio „Riešutų duoną“, „Atvirame rate“ – Ivano Vyrypajevo „Saulėtąją liniją“ ir Justo Tertelio „CV, arba Kas aš esu“. Spektakliai bus labai skirtingi. Šiuo metu vis dar vyksta kūrybinis procesas. Ieškome, dėliojame viską į vietas, todėl pasakyti, kokią mane matys žiūrovai, kiek per anksti. Bet tikrai galiu pasakyti – esu labai pasiilgusi teatro.

– Papasakokite plačiau apie kūrybinį procesą – kuo jis panašus ir kuo skiriasi Keistuolių teatre bei „Atvirame rate“? Galbūt galėtumėte pasidalinti, kaip kilo mintis statyti būtent šiuos darbus ir papasakoti, kuo šie spektakliai ypatingi?

– Kiekvieno naujo spektaklio kūrybinis procesas būna kiek kitoks – tai priklauso nuo režisieriaus bei kūrybinės komandos. Man įdomiausia tada, kai jaučiuosi būsimo spektaklio dalis, kai dirbu išvien su visa komanda, kai visi įsijungia į teatrinį mechanizmą. Labai gera, kai režisieriaus vizijoje gali išlikti laisvas. Dabar Keistuolių teatre repetuojame „Riešutų duoną“. Režisierius Aidas Giniotis žino, kaip turi atrodyti būsimas spektaklis, tačiau mes turime kūrybinę erdvę, kurioje galime sau leisti žaisti ir improvizuoti išlikdami atsakingi už visą spektaklį, ne tik savo vaidmenį.

Per tą laiką, kai nevaidinau teatre, daug spektaklių buvo išimti iš repertuaro, todėl sugrįžti norėjosi atsinešant kažką naujo – taip ir gimė idėja sukurti spektaklį pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Saulėtoji linija“. Spektaklis apie žmonių santykius šeimoje: apie tai, kaip nemokame išgirsti vienas kito ir negalime augti šeimoje kartu, apie vyro ir moters santykių painumą, neišsakytus lūkesčius ir susikaupusias nuoskaudas, neleidžiančias judėti toliau. Spektaklyje apie tai kalbėsime autoironiškai, su humoru. Labai laukiu šios premjeros, nes spektaklyje veikiančius sutuoktinius vaidinsime drauge su vyru Justu Terteliu.

– Paminėjote, jog esate labai pasiilgusi teatro. Įdomu, kaip aktoriui pavyksta „neprarasti formos“ ilgiau nevaidinant? Kas yra sunkiausia, o kas – labiausiai džiugina grįžus prie intensyvių repeticijų?

– Kai po pertraukos grįžau į teatrą, pirmasis spektaklis, rodos, buvo „Brangioji mokytoja“ teatro laboratorijoje „Atviras ratas“. Aš velniškai jaudinausi. Atrodė, kad viską pamiršau – ir tekstą, ir mizanscenas. Atrodė, kad nebepajėgsiu suvaidinti to spektaklio, nes esu praradusi aktorystės pagrindus. Sąžiningai ruošiausi namuose, bandžiau atsiminti tekstą ir jis man atrodė neįveikiamas. Tačiau vos tik pradėjau repetuoti mano kūną tarsi kas pakeitė, nebeliko jokių nežinomųjų, viskas stojo į savo vietas. Atrodo, kad visi spektakliai yra įsirašę į kažkokią vidinę atmintį, negali to suvaldyti – kūnas pats žino, ką reikia daryti.

Buvau pasiilgusi naujo kūrybinio proceso, ieškojimų, vaidmens kūrimo, akimirkos džiaugsmo, kai pajunti, kad jau užčiuopi tą naują žmogų, prisiartini personažą, supranti jo mąstymą, o galiausiai net sąmoningai nerepetuodamas elgiesi ir mąstai taip, kaip jis.

Niekada nemistifikavau savo profesijos ir nesuprasdavau požiūrio, neva menininkas negali būti šeimoje.

Trys būsimos premjeros ir repeticijų intensyvumas labai išvargina, bet namuose manęs laukia kitas nuostabus ir chaotiškas pasaulis – mano vaikai. Jie neleidžia pailsėti, bet būdama su jais aš visai negalvoju apie teatrą, pailsiu nuo jo.

– Jūsų indėlis į teatro laboratorijos „Atviras ratas“ veiklą žiūrovams paliko ryškų pėdsaką: biografinėse improvizacijose „Lietaus žemė“ jūsų pasakojama istorija sukrečia atvirumu, o Liudmilos Razumovskajos pjesė, pagal kurią pastatytas spektaklis „Brangioji mokytoja“, į šį teatrą atkeliavo jūsų dėka. Kas jums asmeniškai yra svarbiausia kūryboje? Kokias mintis ir temas siekiate atskleisti žiūrovui?

– Aš labai vertinu tai, kad mano mokytojas Aidas Giniotis dar nuo studijų metų formavo mus būti „nemiegančiais“ aktoriais: nuolat skatino ieškoti, domėtis, nelaukti tik režisieriaus pakvietimo į spektaklį, bet ir patiems būti iniciatyviems teatre. Kartais tai vargindavo, bet iš to gimė daug įdomių spektaklių. Būdamas teatre privalai tyrinėti save, būti jautrus aplinkai, nelikti jai abejingas. Teatre visų pirma gali atpažinti save, suvokti, ką tau skauda, kas tave jaudina, o vėliau tuo dalintis su žiūrovais, surasti su jais bendrumo jausmą ir vykdyti savotiškus mainus – man tai labai svarbu.

– Iš aktyvios veiklos teatre buvote pasitraukusi dėl šeimyninių pokyčių – sceną kuriam laikui išmainėte į motinystės atostogas. Daugeliui vis dar atrodo įprasta, jog vyro aktoriaus karjerai atžalų gimimas beveik nedaro įtakos, tuo tarpu dažnai aktorei tai reiškia bent laikiną pasitraukimą iš rampos šviesos. Ką ši pauzė lėmė jūsų gyvenime?

– Visų pirma, aš nesureikšminau to laikino pasitraukimo iš teatro. Man vaikų gimimas – su niekuo nepalyginamas stebuklas. Tačiau teatras visada buvo šalia: lankiau spektaklius, žiūrėjau kolegų darbus. Tas laikas, kai pati nevaidinau teatre, leido pažvelgti į savo profesiją iš šono ir iš laiko perspektyvos kiek kitomis akimis. Tai buvo labai vertinga patirtis.

– Šeimos ir kūrybos derinimas neretai suprantamas kaip didelis iššūkis. Ar jūsų gyvenime šie du dalykai šiuo metu turi vienas kitam lemiamos įtakos? Kaip pavyksta laviruoti tarp vaidmenų gausos tiek gyvenime, tiek scenoje?

– Niekada nemistifikavau savo profesijos ir nesuprasdavau požiūrio, neva menininkas negali būti šeimoje. Juk kūryba yra neatsiejama nuo gyvenimo, o vaikų auginimas, santykių puoselėjimas taip pat kūryba. Mano atveju aktorystė ir šeima labai gražiai sudera tarpusavyje. Tai nėra kažkoks žygdarbis – mano galva, tai yra normalu. Priimu tai kaip dovaną.

– Ačiū už pokalbį!

„Menų faktūra“