Aidas Ardzijauskas: vienas esu lyg neveikiantis laikrodis
Vil­nie­tis ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas Ai­das Ar­dzi­jaus­kas ką tik sėk­min­gai įvei­kė iš­šū­kį: per 100 die­nų nu­bė­go su­dė­tin­gą 8 000 km ma­ra­to­ną Da­ka­ras – Vil­nius. Il­gų nuo­to­lių bė­gi­kas šį žy­gį sky­rė Lie­tu­vai. Pri­si­pa­ži­no pa­ju­tęs at­sa­ko­my­bę – ne­nu­vil­ti žmo­nių. Tų, ku­rie lau­kė su­si­ti­ki­mų su juo, ir tų, ku­rie ly­dė­jo ke­ly­je.

„Bėgimas nėra vien rezultatų siekimas, tai savęs pažinimo kelias“, – įsitikinęs Aidas. Ko jau ko, bet užsispyrimo jam netrūksta.

„Bėgimas nėra vien rezultatų siekimas, tai savęs pažinimo kelias“, - įsitikinęs Aidas. Asmeninio albumo (Gedmanto Kropio) nuotrauka.

Vaikystėje susilaužęs abi kojas, sugebėjo atgauti sveikatą ir dabar jokie fizinio pasirengimo normatyvai nėra problema. Paklaustas, kaip sumanė pasirinkti ugniagesio gelbėtojo specialybę, Aidas tvirtino, kad apsisprendimas atėjo tarsi savaime, buvo nulemtas laiko.

1992-ieji pasižymėjo visuotine suirute... Su draugais bandė mestis į verslą – nepavyko. Kiek vėliau sulaukė pasiūlymo dirbti policijoje, tačiau šia galimybe nesusižavėjo. „Tuo metu močiutės brolis dirbo ugniagesiu, bet apie savo darbą mažai pasakojo.

Nutariau pats pabandyti. Anuomet norint tapti ugniagesiu procedūra trukdavo gana ilgai. 1994-aisiais išlaikiau visus normatyvus, pakvietė į tarnybą – taip viskas ir prasidėjo“, – apie profesijos pasirinkimą pasakojo Aidas ir patikslino, kad griežti fizinio pasirengimo reikalavimai vėliau padėjo įveikti ilgų nuotolių bėgimo sunkumus.

Ugniagesyba išbalansavo normalų gyvenimą: darbas – kas ketvirtą parą. „Reikia keltis ne tada, kai gali, o tada, kai reikia. Iš principo, toks režimas padėjo pasiruošti išbandymams – reikėjo derinti mitybą, palaikyti sportinę formą“, – vardijo 47 metų A. Ardzijauskas.

Jei nori būti laimingas

Ir laimingas, ir turtingas, anot ugniagesio, – nebūsi. Jo manymu, jei nori būti turtingas, tikriausiai turėsi dirbti nemėgstamą darbą – dėl vadinamojo krepšelio. Į galvas brukami stereotipai – reikia turėti namą, automobilį, kompiuterį, prabangų laikrodį...

Aidas stebėjosi viena idėjų Lietuvai – mokytojo profesiją padaryti prestižinę. Ši profesija, pasak pašnekovo, nepaklausi vien dėl to, kad nepakankamai mokama. „Užuot pasirinkęs patinkamą specialybę, kankiniesi biure ir gauni tą didesnę sumą.

Esi nepatenkintas, užtat turi tai, ką įsigijai įklimpdamas į banko paskolas. Galiausiai daraisi nelaimingas. O reikėtų viską nustumti į šoną“, – įsitikinęs Aidas. Jis nesistebi, kad kartais pasigirsta istorijų, jog daug pasiekę žmonės viską metė.

„Daugelis tikėjosi, kad iš maratono Dakaras – Vilnius grįšiu Vasario 16-ąją, tačiau viskas gražiai susidėliojo, tad liko laiko pasidalyti įspūdžiais.“

„Paprasčiausiai pavargo – tarnauti, vergauti, šypsotis, kai reikia ir nereikia. Išvažiavo į kaimą, augina vištas, piešia ar dainuoja, kitaip tariant, ramiai gyvena. Neišeina ir viena, ir kita. Aš pasirinkau ugniagesio profesiją. Nėra gerai mokama, bet leidžia tobulėti“, – sakė A. Ardzijauskas.

Aidas į šimtmečio kelionę išsiruošė palaikomas didelės grupės žmonių. "Aš tik vykdytojas", - kukliai kalbėjo bėgikas ir pridūrė, kad vienas nebūtų įveikęs užsibrėžto atstumo. Asmeninio albumo nuotrauka

Priminus, kad jo profesija pavojinga, ugniagesys gelbėtojas tikino, jog darbas nėra toks rizikingas, kaip atrodo iš šalies. „Pavojus maksimaliai sumažintas.

Ne nuo tavęs vieno priklauso – rizika yra paskirstoma: komandai, pamainai, t. y. grupei žmonių. Kiekvienas prisiima atsakomybę. Jei būtum vienas – prisiimtum ne 10, o 100 proc. rizikos. Tada būtų labai pavojinga“, – tikino pašnekovas.

Nusistebėjus, iš kur randasi tiek daug tarpusavio pasitikėjimo, ugniagesys tvirtai nukirto, kad žmonės apskritai turėtų vienas kitu tikėti, ypač norėdami būti laimingi ar ko nors siekdami.

Bėgant iš Dakaro į Vilnių reikėjo ne tik ryžto, bet ir pasikliauti pakeleiviais, kurie lydėjo. „Juk pats neorganizuosiu, nenusipirksiu maisto, nepasirūpinsiu, kur apsistoti.

Greitis, ištvermė, išbandymai ir nuotykiai. Visa tai, kas įsimintina: 8 tūkst. km skyrė Dakarą ir Vilnių.Asmeninio archyvo (Gedmanto Kropio) nuotrauka

Pasitikėjau žmonėmis, kurie prisidėdami prie manęs matė to prasmę: tobulėjo, priėmė iššūkį – jiems buvo įdomu, – pasakojo Aidas. – Prisiimdami atsakomybę jie padėjo man, aš – jiems. Sąžiningumas ir pasitikėjimas visada šalia. Ir darbe, ir gyvenime turi pasikliauti aplinka – ji gali būti besikeičianti.“

Artėdamas prie Lietuvos maratonų bėgikas baiminosi traumos – šliaužimas, anot jo, į simbolinį finišą nekaip atrodytų.

Aido teigimu, kuo daugiau esi patyręs, matęs, tuo greičiau gali priimti sprendimą. „Patekęs į ekstremalią situaciją, niekas knygutėmis nesivadovauja, nėra kada. Instinktai arba tam tikri judesiai tėra pripratimo reikalas. Kad ir pirmieji vaiko žingsniai, pradedant vaikščioti – mato, kaip kiti tai daro, bet pačiam sunkiai sekasi – nėra įgūdžių. Tačiau įgūdžiai formuojasi“, – aiškino jis.

Tarsi laikrodžio ciferblatas

Aidą Ardzijauską į priekį vedė smalsumas. Niekur neperskaitysi, kaip elgtis pasiekus 5549 kilometrą. Iki jo turi nubėgti pats.Asmeninio albumo (Gedmanto Kropio) nuotrauka.

A. Ardzijauskas į šimtmečio kelionę išsiruošė palaikomas didelės grupės žmonių. „Kad projektas būtų sėkmingas, prisidėjo visi: šeima, draugai, tarnyba, žiniasklaida. Nėra vieno žmogaus, aš tik vykdytojas“, – kukliai kalbėjo bėgikas.

Jis pridūrė, kad vienas nebūtų įveikęs užsibrėžto atstumo, nes esąs tik mažas sraigtelis, kuris dabar yra labiausiai matomas. Tarsi laikrodžio ciferblatas, o visas mechanizmas yra paslėptas.

Tiesa, kai kurie laikrodžių gamintojai, pasak pašnekovo, bando atskleisti ir kitą pusę – laikrodžio mechanizmas įdedamas į laikrodžio ciferblatą. „Tai bandau parodyti ir aš. Vienas tesu neveikiantis laikrodis, – teigė Aidas. – Ir šeima nori, kad būčiau laimingas – turėjau puikią galimybę pažinti pasaulį. Mylintys žmonės neturėtų stabdyti vienas kito laimės.“

"Nesitikėjau, kad bus tiek daug palaikančių žmonių, jie pasitiko prie Lietuvos sienos, prie miesto ribos ir padėjo įveikti paskutinius kilometrus“, - pasidžiaugė bėgikas.Asmeninio albumo (Gedmanto Kropio) nuotrauka

Sunkumų teko patirti abiem sutuoktiniams. „Sakoma, kad moteris laiko tris kampus. Tris mėnesius vienas kampas buvo plikas... Jurgitai padaugėjo papildomos veiklos, užduočių, teko suktis, kad viskas nesugriūtų. Neužtenka vien bendrauti telefonu, turi matyti, jausti, liesti, – neslėpė graudulio Aidas. – Esu pasiilgęs šeimos. Ji tam ir kurta, kad būtume kartu.“

Septyniolikmetės Aido dukros Gabijos Barboros šiemet taip pat laukia iššūkis – pasirinkti tinkamą studijų programą. Jai renkantis tėtis žada būti tylus patarėjas. Džiaugėsi galėsiąs kartu apsilankyti parodoje „Studijos 2018“. Dešimtmetis sūnus Matas Pijus – ketvirtokas, kol kas jo ir rūpesčiai maži.

Ne veltui sakoma, jog kalėjimas yra skirtas tam, kad izoliuotų, neleistų laisvai bendrauti. Įspraustas į rėmus imi blogai jaustis. Bėgant ilgą nuotolį, pasak A. Ardzijausko, yra panašiai: jei ima varžyti rėmai, tada blogai jautiesi, kankiniesi, negali bėgti – ne tos emocijos, ne ta energija.

Sugrįžimas Vilniaus gatvėmis. Asmeninio albumo (Gedmanto Kropio) nuotrauka.

Tačiau kilometrus reikia įveikti. „Suvoki – tavęs laukia. Bėgimo šūkis – „Lietuvai!“ Lietuva ne vien teritorija – žmonės kviečia, turi atsiliepti į jų kvietimą. Pamatęs laimingus veidus įsikrauni, į kelią leidiesi pakylėtas, – įspūdžiais dalijosi bėgikas. – Nėra lengvų ar sunkių kilometrų. Tai priklauso nuo daug ko – tarkim, vėjo krypties ir t. t.“

Varomoji jėga – smalsumas

A. Ardzijauską į priekį vedė smalsumas. Niekur neperskaitysi, kaip elgtis pasiekus 5549 kilometrą. Iki jo turi nubėgti pats. Tiesa, kaip pasiruošti ilgam bėgimui, domėtasi nuo 2000-ųjų. „Rinkau žinias, tobulėjau, mokiausi, analizavau, klausiausi patarimų. Bėgimas per Lietuvą, aplink Baltijos jūrą ar per Šiaurės Ameriką tebuvo paruošiamasis, pagrindinis tikslas – per 100 dienų iš Senegalo sostinės Dakaro pasiekti Vilnių.

Sutiktuvės Vilniuje. Asmeninio albumo (Gedmanto Kropio) nuotrauka

Kalbant apie Dakarą kyla sąsajų su garsiuoju automobilių raliu Pietų Amerikoje: greitis, ištvermė, išbandymai ir nuotykiai. Visu tuo, kas įsimintina. A. Ardzijauskas neneigė – galima buvo rinktis ir kitą miestą. Ar sulauktų mažiau dėmesio? Dėl to nesuka sau galvos. Juolab kad dėl tikslo stengėsi kuo mažiau blaškytis. „Siekėme išvengti nuotykių, juk kiekvienas jų atima energijos, laiko ir pinigų“, – juokėsi Aidas.

Maršrutą ir susitikimus planavo žygio metu – su tautiečiais susitiko Afrikoje, Gibraltare, Ispanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Čekijoje, Lenkijoje... Aidas apgailestavo, kad susitikimai vyko probėgomis – koncentravosi į sportinį interesą, siekė kelionėje neuždelsti ilgiau nei 110 dienų. „Daugelis tikėjosi, kad grįšiu Vasario 16-ąją, tačiau viskas gražiai susidėliojo – liko laiko pasidalyti įspūdžiais“, – pasidžiaugė anksčiau grįžęs A. Ardzijauskas.

Ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas sėkmingai įveikė iššūkį: per 100 dienų nubėgo sudėtingą 8 000 km maratoną „Dakaras – Vilnius“.Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Bėgti maratoną buvo nelengva. Aidas tikino, kad didžioji bėgimo nauda – tai žinios, kurias jis įgavo, kuriomis galės dalytis. „Gerai jausiuosi, jei jos bus priimtos“, – sakė jis. Bėgikas džiaugėsi turįs sekėjų, kurie laukė mojuodami vėliavėlėmis pačiose įvairiausiose pasaulio vietose.

Artėdamas prie Lietuvos Aidas baiminosi traumos – šliaužimas, anot jo, į simbolinį finišą nekaip atrodytų. „Neleidau sau džiaugtis anksčiau laiko. Nesitikėjau, kad bus tiek daug palaikančių žmonių, jie pasitiko prie Lietuvos sienos, prie miesto ribos ir padėjo įveikti paskutinius kilometrus“, – patenkintas kalbėjo A. Ardzijauskas.

Kai susitikome su Aidu, artėjo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. A. Ardzijauskas linkėjo švęsti, nepamiršti gimtos šalies.

„Nėra svarbi gyvenamoji vieta, daug gerų darbų savo gimtinei gali nuveikti gyvendamas net ir Australijoje. Gali būti bet kur. Svarbu atsiradus galimybei norėti prisidėti prie Lietuvos gerovės. Pasaulis be sienų – deja, patys jomis apsistatome.“