Adamas Michnikas: judame pavojinga kryptimi
Len­kų di­si­den­tas, is­to­ri­kas, pub­li­cis­tas Ada­mas Mich­ni­kas, sė­dė­da­mas so­cia­lis­ti­nės Len­ki­jos ka­lė­ji­me, pers­kai­tė Le­ni­no raš­tus. Iš­ėjęs į lais­vę da­ly­va­vo ra­ši­nių kon­kur­se „Le­ni­nas ir Len­ki­ja“ ir pa­sie­kė fi­na­lą, ku­rį tu­rė­jo ro­dy­ti vals­ty­bi­nė te­le­vi­zi­ja. Pir­mas pri­zas bu­vo ke­lio­nė po SSRS, an­tras – 5 tūkst. zlo­tų kny­goms. Len­kų funk­cio­nie­riai tuo­met jam iš anks­to pa­siū­lė tuos tūks­tan­čius, kad tik „an­ti­so­viet­či­kas“ ne­pa­si­ro­dy­tų TV ete­ry­je.

Vienas „Solidarumo“ lyderių, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas –Thomo Manno festivalio svečias. Su istoriku prof. Alvydu Nikžentaičiu Nidoje juodu kalbėjo apie nacionalizmą, jo formas ir modelius, šiais aspektais gretino tarpukario ir dabarties tendencijas. Juk proga itin palanki – kelios valstybės šįmet mini nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį.

Adamas Michnikas: „Nacionalizmas niekur nebuvo dingęs, jis tiesiog būdravo.“

Mokėsi atskleisti velnio komunizmą

Sėdėdamas kalėjime A. Michnikas parašė esė apie Th. Manną. Pasirėmė nacių laikotarpio rašytojo laiškais. Tekstas įveikė kalėjimo sienas ir net pasirodė viename Krokuvos leidinyje. „Esė tema buvo Th. Mannas ir nacizmas, tačiau visi suprato, kad kalbu apie „Solidarumą“. Cenzūra praleido tekstą, nes buvo sudėtinga uždrausti bet ką, kas neigiamai kalba apie Hitlerį. Th. Mannas laiškuose atsiskleidė kaip puikiai savo epochą permanantis žmogus“, – daugiatautei auditorijai kalbėjo festivalio svečias.

Tačiau nėra rožių be spyglių... A. Michniką nustebino, kad rašytojas niekada nekritikavo nei Stalino, nei SSRS: „Tai man labai nepatiko. Žinios apie velniškumą, kurių sukaupiau skaitydamas „Daktarą Faustą“, turėjo padėti man perprasti komunizmą.“ Th. Mannas išmokęs jį, kad net ir savo silpnumą galima paversti stiprybe. „Kai mane uždarė į kalėjimą, nežinojau, kiek laiko teks jame praleisti. Tačiau supratau, kad bolševikai nori iš manęs atimti dalį gyvenimo. Pasakiau sau – neleisiu ir užsibrėžiau kuo daugiau perskaityti ir rašyti. Mano tekstai pasirodė laisvojoje spaudoje, buvo publikuojami užsienio leidiniuose. Taip tapau žinomas. Pasitaikius progai pasakiau generolui Wojciechui Jaruzelskiui, kad kalėjimas – jo suteikti „kūrybos namai“ – man išėjo į naudą“, – pasakojo A. Michnikas.

Istorija ir šildo, ir nupliko

Į Lietuvą A. Michnikas teigė atvažiuojąs kaskart, kai yra kviečiamas, nes myli šią šalį. „Esu laimingas, kad nereikia įveikti sienų. Sovietų veikėjas Michailas Suslovas kadaise sakė, kad Lietuva yra puiki šalis, tik lietuviai joje nereikalingi. Myliu Lietuvą kartu su lietuviais, bet be M. Suslovo“, – publiką linksmino publicistas.

Anot jo, jubiliejai ir šimtmečiai yra geras dalykas, ypač istorikams, nes tai skatina žmones labiau susidomėti istorija. „Ji kaip ugnis – gali ir sušildyti, ir nudeginti. Dabar Lenkijoje mes dažniau nudegame. Tarpsnis ne iš lengvųjų: minime 500 metų parlamentarizmo sukaktį, o Lenkijoje jis beveik sunaikintas. Lenkija – puiki šalis, bet būtų kur kas geriau, jei joje nebūtų Jarosławo Kaczyńskio ir jo istorinės politikos. Nes, dirbtinai primetama valdžios, ji tampa melo politika. Kai skaitau dabartinį režimą remiančių lenkų istorikų mintis, matau, kur jie mokėsi ir kokie buvo jų vadovėliai – „Trumpas VKP(b) istorijos kursas“, – ironiškai kalbėjo A. Michnikas.

„Pasitaikius progai pasakiau generolui Wojciechui Jaruzelskiui, kad kalėjimas – jo suteikti „kūrybos namai“ – man išėjo į naudą.“

Du karstai virš Lenkijos

Anot A. Nikžentaičio, įvykiai prieš šimtą metų sudarė sąlygas atkurti valstybes. Jos stiprino tautiškumą, bet ta epocha pagimdė ir baisųjį nacionalizmą, kuris atvedė į Antrąjį pasaulinį karą. Lietuvis klausė bičiulio lenko, kurie tarpukario nacionalizmo modeliai jam atrodo priimtinesni.

„Ideologijos, kurios rūpinasi savo šalimi, yra atviros ir leidžia kitoms tautoms praturtinti visuomenę – jų nacionalistinėmis nepavadinčiau. O toks nacionalizmas, kuris kyla iš neapykantos kitam, yra tikras blogis, atvedęs prie visų XX amžiaus nelaimių“, – atsakė lenkų istorikas ir pasitelkė simbolinį įvaizdį: virš Lenkijos nuolat kybo du karstai – Józefo Piłsudskio ir Romano Dmowskio.

J. Piłsudskis buvo nacionalistas, neįsivaizdavo Lenkijos be Vilniaus. Jam nė į galvą neatėjo, kad šį miestą galėtų savintis dar kas nors. O lietuvių sąmonėje jis egzistuoja kaip žmogus, atėmęs Vilnių. „Lietuvių žurnalistai manęs klausia, kodėl lenkai nepeikia nei Lucjano Żeligowskio, nei J. Piłsudskio. Atsakau: parodykit man bent vieną rusą, kuris pasakytų, kad Sevastopolis yra ukrainietiškas miestas“, – kalbėjo A. Michnikas. Pasak jo, J. Piłsudskis įsivaizdavo idealią Lenkiją, kur darniai sugyvena daug tautų, tačiau susitaikė su lietuvių ir ukrainiečių valstybingumu. „Tik manė, kad Vilnius yra lenkiškas. Neturėjo kitų argumentų, vien istorinius“, – pridūrė Th. Manno festivalio pranešėjas.

Nė vienas lenkų inteligentas iš demokratų rato – nei Czesławas Miłoszas, nei Pawełas Jasienica, nei Barbara Skarga – nebūtų pasakę, kad po Pirmojo pasaulinio karo Vilnius buvo lietuviškas. „Jie nenorėjo pripažinti, kad Vilnius lietuviams buvo brangus kaip lenkams Krokuva, Jasna Gora ar Gnieznas“, – sakė A. Michnikas.

J. Piłsudskio nacionalizmą jis pavadino atviru ir palankiu mažumoms. Tačiau šio veikėjo bėdos prasidėjo 1926 metais, kai, nuvertęs valdžią, pamažu ėmė gniaužti demokratiją. „J. Piłsudskio kultas kuriamas dirbtinai, iš viršaus, valdiškai. Tačiau Lenkija išlieka visų jos gyventojų šalis, nepriklausomai nuo religijos, kalbos, tautybės“, – aiškino Europos intelektualas.

Lenkija – puiki šalis, bet būtų kur kas geriau, jei joje nebūtų Jarosławo Kaczyńskio ir jo istorinės politikos.

R. Dmowskio pozicija, anot A. Michniko, kitokia – „Lenkija lenkams“. Anot šio veikėjo, lietuvius, ukrainiečius, baltarusius reikia lenkinti, nes tai tik gentys. O žydų, esą, negalima polonizuoti, nes jų polonizacija yra apsimestinė, jie siekia užgrobti valdžią ir paversti Lenkiją žydų valstybe. „Tačiau taip suvokiamas nacionalizmas – tiesus kelias į fašizmą. Lenkijoje turėjome fašistų, radikalių organizacijų. Tačiau štai kas įdomu: visi jie žavėjosi Hitleriu, nors visa esybe nekentė vokiečių. Panašiai kaip dabar J. Kaczyńskis – prisiekęs rusofobas, bet mėgina veikti V. Putino metodais“, – pabrėžė A. Michnikas.

Popiežius padėtas į archyvą

Th. Mannas gana vykusiai perprato nacizmo esmę. O įtaigiausia komunizmo analizė, anot A. Michniko, pavyko Cz. Miloszui „Pavergtame prote“. Tačiau lenkų opinija ją sutiko labai skeptiškai, nes autorius nebuvo geras lenkų katalikas, nuolat vaidijosi su Lenkija, kritikavo.

Jo žodžiais, dabar matome sisteminį lenkų kultūrinės tradicijos kastravimą. „Tokie žymūs veikėjai kaip Nobelio premijos laureatė Wisława Szymborska, režisierius Andrzejus Wajda, dramaturgas Sławomiras Mrożekas, rašytojas Witoldas Gombrowiczius yra tiesiog ignoruojami, nes buvo prasti katalikai. Lenkijoje pridygo Jono Pauliaus II paminklų, bet kas skaito jo enciklikas, kas jas cituoja? Niekas. Popiežių sudėjome į archyvą“, – naujosios lenkų istorinės politikos kūrėjais piktinosi Nidos svečias.

Nesutaikomos pozicijos

Pokalbyje dalyvavęs A. Nikžentaitis teigė, kad stebėdamas XX amžiaus paskutinio dešimtmečio permainas regione pavydžiai žvelgęs į Lenkiją, kurioje, kitaip nei kituose išsilaisvinusiuose kraštuose, neatgimė nacionalizmas. „Pokomunistinėje Lenkijoje matėme neįtikimų dalykų: atvirai kalbėta apie holokaustą, įvyko susitaikymas su žydais, Izraeliu, Vokietija, daug padaryta santykiuose su Ukraina ir lietuviais – „amžinais priešais“, – sakė lietuvių istorikas.

A. Michnikas su tokiu pastebėjimu nesutiko, jis pasitelkė amerikiečių posakį, kad „kaimyno žolė visada žalesnė“. Nacionalizmas, pasak jo, prasiskverbdavo, tačiau nebuvo toks stiprus ir gerai organizuotas. „Lenkijai, manau, ir Lietuvai, ši problema yra susijusi su antisemitizmo tradicija. Nemėgstu kalbėti šiuo klausimu ir darau tai labai atsargiai. Nes visa, ką pasakysiu, gali būti užginčyta vien dėl to, kad mano seneliai buvo žydai. O atsargiai, nes dėl hitlerinės okupacijos lenkai ir žydai į tam tikrus dalykus žvelgia visiškai priešingai. Lenkai turi herojišką kovos tradiciją – pogrindis, išpuoliai prieš hitlerininkus, sukilimai. Žydų mąstymo matas vienas – masinės žudynės. Ir tiedu požiūriai niekaip neranda vieno vardiklio. Socializmo laikais pokalbiui sąlygų neatsirado – nei Lenkijoje, nei emigracijoje“, – teigė A. Michnikas.

Lenkija juda pavojinga kryptimi

Iki šiol netyrinėta, kad pirmoji socialinė revoliucija Lenkijoje įvyko 1941 metais, kai hitlerininkai žydus suvarė į getą. „Liko jų namai, buities daiktai. Kai kas tuose namuose apsigyveno, ir nuo tada jų nepalieka nešvarios sąžinės jausmas. Laikas mėgino jį užgniaužti, tačiau istorija anksčiau ar vėliau sugrįžta. Lenkijoje tas jausmas pirmą kartą atgijo apie 1987 metus“, – kalbėjo A. Michnikas.

Thomo Manno festivalis.Mindaugo Kluso nuotrauka

Literatūros istorikas Janas Błońskis parašė esė „Vargšai lenkai žvelgia į getą“, ten buvo teigiama, esą didesnė visuomenės dalis nereagavo į masines žydų žūtis. Publikacija sukėlė nuomonių audrą.

Aštrus konfliktas įsiplieskė ir dėl kryžiaus Osvencime. Žydai tai suvokė kaip mėginimą krikščionizuoti holokaustą. O lenkai taip nemanė, nes paisant senos tradicijos kryžius statomas kapo vietoje. Atsirado gudruolių, kurie sumanė iš to pasipelnyti (pasak istoriko, – idiotėlis opozicionierius ir vienas KGB agentas).

„Toks ginčas žeidžia jautriausias atminties vietas, nes suvokiamas kaip mėginimas sumažinti lenkų vaidmenį kovoje su naciais. Ir šioje situacijoje nesunku sulaukti pritarimo. Tad nacionalizmas Lenkijoje nebuvo dingęs, tiesiog būdravo. Vis dėlto kai įžūliai primetama neteisinga nuomonė, esą lenkai padėjo naciams naikinti žydus, ji įžeidžia ne tik antisemitus ir nacionalistus, bet ir bent kiek istoriją išmanančius piliečius“, – pabrėžė svečias iš Lenkijos.

A. Nikžentaičio klausiamas, ar Europa grįžta prie nacionalizmo, A. Michnikas teigė, kad kol gyvuos tautinės valstybės, tol nacionalistinė retorika mėgins atgimti. „Esame istorikai, o ne pranašai, nežinome, kaip bus. Tačiau matome, kad judama pavojinga kryptimi. Tėra viena viltis – lenkai niekada nieko nesugebėjo padaryti iki galo. Bandydami įdiegti ir fašizmą, ir bolševizmą, – pakeliui viską sugadindavo. Viliuosi, kad ir šįkart taip atsitiks. Prisiminkime, kad net ir Stalinas buvo mirtingas, o ką jau kalbėti apie J. Kaczyńskį“, – užbaigė A. Michnikas.