3 Danieliaus Lupshitzo idėjos Lietuvai
Prieš me­tus jis su vaiz­do ka­me­ra vy­ko į Nai­sius ieš­ko­ti Už­ga­vė­nių šven­tė­je „blu­sas par­da­vi­nė­ju­sių žy­du­kų“, ko­vo 11 die­ną, ap­si­gau­bęs Iz­rae­lio vė­lia­va, žy­gia­vo kar­tu su de­ši­niai­siais, skan­da­vu­siais „Lie­tu­va – lie­tu­viams!“, o po „Eu­ro­vi­zi­jos“ fi­na­lo reiš­kė užuo­jau­tą vi­siems mu­zi­kos my­lė­to­jams ir ver­tin­to­jams, nes lai­mė­jo „sto­ra, dai­nuo­ti ne­mo­kan­ti bo­ba“ ir trau­kė į die­nos švie­są an­ti­se­mi­ti­nius par­eiš­ki­mus apie Iz­rae­lio at­sto­vę.

Prieš kelis metus mažai kas žinojo Danieliaus Lupshitzo vardą, o dabar jis tapo vienu kontroversiškiausiai vertinamų lietuviškojo „Facebook“ veikėju ir didžiausių žiniasklaidos priemonių pašnekovu.

Vadinčiau save visuomenininku ir tiesiog patyrusiu žmogumi, o Talmude, beje, patyręs žmogus tapatinamas su protingu.

Donaldui Trumpui pripažinus Jeruzalę Izraelio sostine, Danielius Lupshitzas sveikino amerikiečius ir ragino lietuvius daryti tą patį. Kaip Vilniuje gimęs Danielius tapo Izraelio kareiviu, o vėliau ir garsiu „Facebook“ troliu, jis sutiko papasakoti LŽ skaitytojams.

Senelio pamokos

„Gimiau Vilniuje, augau šeimoje, kurioje niekada neakcentuotas žydiškos kilmės klausimas. Vieną dieną mano mama ir patėvis nusprendė, kad turėčiau susipažinti su savo tėvo šeima“, – pasakojo Danielius Lupshitzas. Berniukas pirmą sykį susitiko su seneliu, kuris ėmėsi jį mokyti apie jo kilmę ir jos reikšmę. „Senelis buvo toks „krėslinis sionistas“ – sėdėdavo krėsle iš šio „sosto“ visiems vadovaudavo“, – sakė LŽ pašnekovas.

Kaip pasakojo Danielius, jam tebuvo 9 metai ir daug ko iš to, ką pasakojo senelis, jis dorai nesuprato, tačiau auklėjimas tęsėsi ir galiausiai davė vaisių.

„Baigęs mokyklą įstojau į Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakultetą, tačiau įpusėjus studijoms jas mečiau ir atėjęs pas senelį pareiškiau, kad išvykstu į Izraelį. Maniau, kad jis bus patenkintas, bet pasirodo „ne taip jį supratau“ ir gavau pylos, kad išvažiuoju vietoje to, kad baigčiau universitetą“, – juokėsi LŽ pašnekovas.

Gyvenimas 2000 metais atvykus į istorinę tėvynę pasirodė nelengvas. Danielius dirbo vieno kibuco vištų ūkyje, vis dar puoselėdamas planus baigti aukštąjį mokslą Izraelyje. Išmokęs kalbą ir įstojęs į parengiamuosius kursus Jeruzalės universitete pats sau turėjo pripažinti, kad į pragyvenimą tenka įdėti per daug jėgų, kad dar ir rimtai užsiimtų studijomis. Naujasis gyvenimo pasirinkimas atvedė į Izraelio gynybos pajėgas.

Linkėjimai iš Vilniaus

„Kariuomenėje tarnavau 3 metus ir paskui dar 10 metų rezerve“, – pasakojo Danielius. Anot pašnekovo, vienas labiausiai į atmintį įstrigusių atsiminimų tarnybos metais buvo taip pat susijęs su senelio pamokymais.

„Vieną sykį buvau pakviestas į priėmimą ministro pirmininko Arielio Sharono namuose. O senelis, dar prieš man išvykstant į Izraelį pamokė (teisingai numatęs, kad tarnausiu kariuomenėje), kad būtinai turiu susitikti generolą Sharoną ir jam perduoti linkėjimus nuo Judelio Lupshitzo iš Vilniaus“, – prisiminė pašnekovas. Pažadėjęs seneliui, kad taip ir padarys, nelabai tikėjo, kad tokia proga iš tiesų pasitaikys.

„Reikėjo matyti mano pašiurpusių karininkų veidus, kai gavęs iš premjero rankų apdovanojimą ne stovėjau, kaip visi tvarkingai pasitempęs ir laikydamas liežuvį už dantų, o ėmiau ir išdrožiau jau nueinančiam Arieliui Sharonui, kad turiu perduoti jam linkėjimus nuo mano senelio iš Vilniaus. Tik vėliau supratau, kad įvykdžiau tokį pat pažadą, kuris aprašytas Romaine‘o Gary romane „Aušros pažadas“, – dalinosi prisiminimais pašnekovas.

Ištarnavęs 3 metus Danielius Lupshitzas dar 3 metus pradirbo Lietuvos ambasadoje, o vėliau įsidarbino informacinių technologijų srityje.

„Sėkmingai dirbau keliose garsiose kompanijose. Matyt „žydiška sėkmė“ mane nuolat lydėjo“, – juokėsi LŽ pašnekovas.

Operacijoje "Protective Edge" (Tzuk Eitan)/Asmeninio archyvo nuotraukos

„Trečios eilės garsenybė“

„Lietuvoje tapai gana garsiu žmogumi, vienų vadinamas „Facebook“ žvaigžde, o kitų – peikiamas, kaip trolis. Kas šiandien yra Danielius Lupshitzas?“, – paklausėme pašnekovo.

„Jei esu garsenybė, tai kokios trečios eilės. Ir pats savęs taip paprastai nesugebėsiu apibūdinti. Vadinčiau save visuomenininku ir tiesiog patyrusiu žmogumi, o Talmude, beje, patyręs žmogus tapatinamas su protingu“, – teigė Danielius.

Anot jo, 20 metų, praleistų už Lietuvos ribų dabar leidžia žvelgti į Lietuvą kitokiomis akimis. „Žmonės čia viską vertina, kaip savaime suprantamus dalykus, viskas jiems įprasta ir normalu. O man ne. Galiu kitaip lyginti kultūrinius ir mąstysenos skirtumus. Juos matydamas, garsiai klausiu kodėl viskas yra vienaip arba kitaip. Taip buvau auklėtas: nereikia visko žinoti, reikia nuolat klausti“, – sakė LŽ pašnekovas, pažymėjęs, kad Judaizmo tradicija vaikus kaip tik ir moko ne kalti tiesas, o nuolat klausinėti.

„Man labai nepatinka, kad Lietuvoje moksleiviams peršama mintis, kad jie turi būti „kaip visi“. Nebūkite, kaip visi – būkite savimi!“, – tvirtino Danielius.

Sako, ką galvoja

„Galima juokauti dėl socialinių tinklų garsenybės, bet toks jau esu, užsilipu „ant bačkos“ ir sakau, ką galvoju“, – sakė pašnekovas. Danieliaus nuomone, gyvenimas Izraelyje jį išmokė kitaip žvelgti ir į tai, kas vyksta Lietuvoje. Žydų valstybė taip pat jauna, bet pati save verčia nuolat tobulėti, nes žydų įsitikinimu, jei Izraelis nebus pats geriausias visomis įmanomomis prasmėmis, jis bus nušluotas nuo žemės paviršiaus.

Man labai nepatinka, kad Lietuvoje moksleiviams peršama mintis, kad jie turi būti „kaip visi“. Nebūkite, kaip visi – būkite savimi!

„Išmokęs šias pamokas Izraelyje ir grįžęs į Lietuvą galiu visiškai nuoširdžiai pasakyti, kad pastarieji 30 metų Lietuvai buvo nuostabūs, ji „superiniais“ tempais kyla į įkalnę“, – teigė pašnekovas. Tačiau, jo nuomone, reikia būti drąsiems ir nieku gyvu nesistengti prisitaikyti. „Kai matai, ką išdarinėja kai kurie politikai, negali būti net kalbos apie pakantumą – reikia vyti juos lauk!“, – tvirtino Danielius. Savęs revoliucionieriumi nelaikantis visuomenininkas tvirtina, kad piliečiai bent jau perkeltine prasme turi eiti prie Seimo ir reikalauti teisybės, nes jei kentės nedorus politikus, patys taps kalti dėl to, kas vyksta.

Tai, kaip pilietis prisiima atsakomybę ir nesitaiksto su blogiu, Danielius siūlo mokytis iš Antrojo Pasaulinio karo istorijos, kai bent 1000 lietuvių (šiandien oficialiai pripažintų pasaulio teisuoliais) atsisakė susitaikyti su blogiu ir rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybe gelbėjo persekiojamus bendrapiliečius žydus.

„Aimanuoti, kaip čia viskas negerai ir iš Lietuvos bėgti reikia, nes nieko vienas nepakeisi – didžiausia blogybė. Žmonės pernelyg dažnai nenori prisiimti atsakomybės. Tikrų pokyčių sulauksim tik tada, kai tai padarys kiekvienas politikas ir kiekvienas pilietis“, – teigė pašnekovas.

Vilniuje dar vis galima aptikti iš žydų antkapių sudėtų laiptų. Pasak Danieliaus, Vilniaus savivaldybė pažadėjo greitai su tuo susitvarkyti.

Įsisąmoninti Holokaustą

Holokaustas – juodieji Lietuvos istorijos puslapiai. Tačiau neretai Lietuva pamiršta ir minėtus teisuolius ir tai, kad pati buvo pirmoji valstybė pasaulyje, išdavusi žydams gyvybės vizas arba pirmoji išdrįsusi garsiai pasakyti naciams, kad Lietuvos žydų persekiojimas Vokietijoje atsilieps tarpvalstybiniams santykiams. Danieliaus Lupshitzo nuomone, tokia situacija išsilaiko todėl, kad Lietuva vis dar visuomenės lygmenyje neišdrįsta prisiimti atsakomybės ir pripažinti, kad tuo metu įvykdytas baisus nusikaltimas ne prieš žydus, o prieš Lietuvos valstybės piliečius.

„Mokyklose per mažai švietimo šiuo klausimu. Neretai kažkas sakoma ar daroma tik tam, kad užsidėti varnelę, todėl vis dar skamba tokios frazės, kaip „Brazauskas juk atsiprašė!“. Tai turi įsisąmoninti kiekvienas ir atsiprašyti ne manęs, o savęs paties už tai, kad tai įvyko tavo namuose“, – siūlė pašnekovas.

„Teisinamasi tuo, kad mokyklinukų ekskursiją nuvežė į Panerių memorialą, bet tuo pat metu Vilniaus geto gatvės vadinasi Dysnos ar Šiaulių pavadinimais, o po miestą iškabintos jidiš kalba su klaidomis prirašytos lentos, kurių niekas net perskaityti negali, nes jos per aukštai sukabintos. Apie kokį įsisąmoninimą gali būti kalba?“, – retoriškai klausė Danielius.

Žmonės pernelyg dažnai nenori prisiimti atsakomybės. Tikrų pokyčių sulauksim tik tada, kai tai padarys kiekvienas politikas ir kiekvienas pilietis

Kita vertus, Danielius Lupshitzas meta akmenį ir į žydų organizacijų daržą: „kai kurie mano tautiečiai yra nusprendę, kad turi teisę į „tiesos monopolį“ ir vienintelis jų transliuojamas naratyvas – Holokaustas, Holokaustas ir vien tik Holokaustas. Lyg nebūtų 700 metų žydų Lietuvoje istorijos.“

Šiuos klausimus nuolat viešai keliantis Danielius pats tvirtina rėkiantis apie tai nuo kiekvienos tribūnos ir savo iniciatyva važinėjantis po Lietuvos miestelius ir kalbantis apie tai mokyklose. „Tarpukario Lietuvoje žmonės buvo bendruomeniškesni. Sovietai kaip tik ir naikino. Šiandien, norėdami atkurti tuos dalykus, turime be baimių tyrinėti savo istoriją“, – sakė LŽ pašnekovas, paklaustas kodėl didžioji dalis švietimo Lietuvoje kaip tik ir koncentruojasi vien į Holokausto temą.

Danielius Lupshitzas: "Jei kiltų reikalas, su ginklu eičiau ginti Lietuvos"

3 idėjos Lietuvai

Toks naratyvas būna išnaudojamas blogąja prasme: lietuvių namuose kalbama apie tai, kad žydų naikinimas buvo tik jų pačių problema, o žydai pasigauna kitą melą, kad visi lietuviai buvo žydšaudžiai. Pasak Danieliaus Lupshitzo, Izraelio ir žydų santykis su Lietuva yra visiškai kitoks – viso pasaulio žydai iki šiol šlovina iš Lietuvos kilusius dvasinius žydų lyderius, o Izraelyje iki šiol sakoma „elitas iš Lietuvos ateina“.

„Moderniąją hebrajų kalbą kūrė iš Lietuvos kilęs Eliezeris Ben-Jehuda, dauguma religinių judaizmo knygų atspausdintos „Vilniaus“ šriftu“, – pabrėžė Danielius, primindamas, kad kai kurie iš minimų šviesuolių ilsisi Vilniaus Šnipiškių kapinėse, kurias niekino carų ir sovietų laikais, o ir šiandien elgiamasi ne daug geriau.

„Kalbu apie žydų „šekspyrus“, nei kiek ne mažiau. Bet ar bent vienas jų tekstas skaitomas Lietuvos mokyklose greta Biliūno arba Žemaitės?“, – stebėjosi pašnekovas.

„Leiskite, pateiksiu 3 idėjas Lietuvai, kaip pataisyti šią padėtį, Lietuvai sužibėti dar labiau, nors esu įsitikinęs, kad ji ir dabar yra perlas Europos karūnoje“, – siūlėsi pašnekovas.

Pirmiausiai, jo nuomone, nesigėdyti savęs ir nesistengti būti, kaip visi: didžiuotis savo istorija, kurioje buvo siaubingų dalykų, bet dabar tai neturėtų trukdyti pastatyti „geriausią pasaulyje muziejų“, kuriame būtų pasakojama apie viską, o ne tik pavienius epizodus.

„Žydai ir ne žydai iš viso pasaulio važiuotų mokytis į tokį centrą, kuris atspindėtų visą bendrą lietuvių ir žydų istoriją“, – tvirtino pašnekovas.

Antras Danieliaus pasiūlymas – suteikti iš Lietuvos kilusiems žydams Lietuvos pilietybę: „įrodau savo kilmę ir duodu priesaiką Lietuvai, kaip tai daroma ir JAV, ir Izraelyje. Nereikia pasakoti pasakų, kad „sulėks rusai“. Kol kas daroma viskas, kad taip nebūtų. Aš čia gimęs ir lietuviškai kalbu taisyklingiau, nei kai kurie lietuviai. Jei kils reikalas, su ginklu eisiu ginti Lietuvos. Kas man gali aiškinti, kad negaliu turėti Lietuvos pilietybės?“

„Galiausiai, trečioji idėja. Nukeliu kepurę ir lenkiu galvą prieš politikus, skyrusius Geros valios fondui 33 milijonus eurų, bet siūlau baigti su dar vis gyvomis baimėmis ir sukurti Reparacijų fondą, kuris taip ir vadintųsi. „Neklystantieji ir tikrieji“ mano tautiečiai dabar labai sėkmingai „pjausto“ Geros valios fondą, o Lietuvos politikai aiškina, kad čia žydai dėl pinigų pjaunasi“, – teigė pašnekovas. Taigi, jo trečioji idėja – sukurti Reparacijų fondą, deklaruojant, kad tai – bent dalinis atpirkimas tos neatperkamos neteisybės, kurią patyrė Lietuvos piliečiai.

„Ir fonde turėtų būti ne 33 milijonai, o 500 milijardų. Nesvarbu, kad būtų greitai paskaičiuota, jog tokią sumą skirtume iki 3015 metų. Svarbiausia – ne pinigų išmokėjimas, o tai, kad Lietuvoje statytume tiltus, mokyklas ir ligonines tų žmonių atminčiai“, – siūlė Danielius, įsitikinęs, kad visame pasaulyje toks Lietuvos žingsnis pelnytų Lietuvai ne tik pasaulinį pripažinimą, bet ir nepalyginamai geresnius santykius su tokiomis valstybėmis, kaip pavyzdžiui JAV.

Danielius Lupshitzas: "Jei esu garsenybė, tai tokia - trečios eilės"

Nusilpusi tapatybė

Viešojoje erdvėje jau ne kartą kalbėta apie tai, kad Lietuvos žydų bendruomenė susiduria su tapatybės klausimu ir iš esmės turi kovoti už savo žydiškumo išsaugojimą. Anot Danieliaus Lupshitzo, tokia problema iš tiesų egzistuoja. „Galiu papasakoti tai iliustruojantį atvejį: Shmuelis Levinas, prisistatantis Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos žydų religinės bendruomenės lyderiu, nemoka deramai melstis ir apskritai su religija nieko bendro neturėjo“, – piktinosi pašnekovas.

Pasak Danieliaus Lupshitzo, žydas gali būti ir nereligingas, tačiau jei save tokiu vadina, privalo gyventi, kaip judėjas, o ne stengtis tokiu atrodyti. „Jei kas nežino, visos religinės žydų šventės turi vieną bendrą naratyvą: „jie norėjo mus sunaikinti, jiems nepavyko, na, tai ko turime pavalgyti?“ Tokia yra ir Hanuka, kuri nėra vien abstrakti Šviesos šventė, nes jos metu žydai švenčia realią karinę pergalę prieš graikus, norėjusius asimiliuoti žydus ir paversti juos helėnų pasaulio dalimi“, – pasakojo Danielius, pažymėjęs kad senovėje graikams tai nepavyko, o štai sovietų valdžia, persekiodama religiją, buvo daug efektyvesnė.

„Sovietų okupuotuose kraštuose žmonės iš dalies patyrė savo tapatybės praradimą, asimiliacija pagal „tautų draugystės“ principą vyko“, – teigė LŽ pašnekovas. Anot jo, sovietai kaip tik ir stengėsi, kad visi žmonės taptų vienodi. Tuo metu kultūrinės ir tautinės tapatybės išsaugojimas ir kiekvieno „skirtingumas“ daro visuomenę daug spalvingesne ir įdomesne. „Juk ne tautų grožio konkurse varžomės“, – juokėsi pašnekovas.