„Stoglaipių“ autorė Katherine Rundell: Vaikai yra geresni skaitytojai nei suaugusieji
„Stog­lai­piai“, jau­tri ir ne­įp­ras­ta is­to­ri­ja apie drą­są, nuo­ty­kius, mei­lę ir ne­gęs­tan­čią vil­tį, už­sie­nio li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų ver­ti­na­ma kaip kny­ga, tu­rin­ti itin stip­rų kla­si­ki­nio kū­ri­nio po­jū­tį. Kū­ry­bi­nė­je jau­nos au­to­rės biog­ra­fi­jo­je – jau ke­tu­rios kny­gos, skir­tos jau­na­jai skai­ty­to­jų au­di­to­ri­jai.

Jaunosios kartos anglų vaikų ir paauglių rašytoja Katherine Rundell (g. 1987 m.) mūsų skaitytojams žinoma savo labiausiai įvertintu kūriniu – knyga „Stoglaipiai“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė, Nieko rimto, 2017). Knyga yra gavusi Karnegio medalį, „Guardian“ vaikų grožinės literatūros prizą, „Blue Peter“ ir „Waterstones“ vaikų knygos apdovanojimus. „Stoglaipiai“, jautri ir neįprasta istorija apie drąsą, nuotykius, meilę ir negęstančią viltį, užsienio literatūros kritikų vertinama kaip knyga, turinti itin stiprų klasikinio kūrinio pojūtį. Kūrybinėje jaunos autorės biografijoje – jau keturios knygos, skirtos jaunajai skaitytojų auditorijai.

Didelė įkvėpimo „Stoglaipiams“ dalis buvo ir Šekspyro „Žiemos pasaka“, kurioje pasakojama apie neva mirusią motiną, kuri vėliau atrandama, o šios nuostabios pjesės pagrindinė mintis yra: gyvenk, o savo abejones ir neryžtingumą palik mirčiai.

Katherine Rundell gimė Kento mieste Anglijoje, tačiau vaikystę praleido Zimbabvėje, iš kurios, kai mergaitei buvo keturiolika metų, šeima persikėlė į Briuselį. Rašytoja yra Oksfordo universiteto Visų Šventųjų koledžo mokslinė bendradarbė, laisvu nuo rašymo ir mokslinės veiklos metu mėgstanti vaikščioti lynu ir karstytis po Oksfordo universiteto stogus.

Skaitytojams siūlome pokalbį su šia jauna autore, kuriame ji pasakoja, kuo žavinga skaitytojų vaikų auditorija bei atskleidžia keletą su „Stoglaipiais“ susijusių įdomybių.

– Ar turite principą, kurio laikotės gyvenime?

– Kai buvau labai maža, man pasakė: „Būk tokia geraširdė, kokia tik, tavo manymu, gali, o tuomet būk dar geraširdingesnė.“ Kasdien susimaunu, bet vis stengiuosi.

– Kaip kilo mintis apie stoglaipius?

Prieš keletą metų lipau ant vieno iš Oksfordo universiteto koledžo stogų ir pamačiau seną alaus butelį (manau, kad tikriausiai jį paliko kažkas, taisęs čerpes) ir pagalvojau – argi nebūtų fantastiška, jei žmonės iš tiesų čia gyventų, o niekas to nežinotų, nes niekas į tokias vietas pakankamai neįsižiūri?

– Ar žinote apie išties nuskendusį karalienės Viktorijos laikų laivą „Karalienė Marija“ ir jeigu taip – kur galima pasiskaityti apie tą tragediją?

– XIX a. pabaigoje išties skendo daug laivų, o tuo metu ir vyksta knygos veiksmas. Laivai skęsdavo, nes užsidegdavo arba susidurdavo vienas su kitu. Pavyzdžiui, nuostabiai pavadintas garlaivis Ugie nuskendo 1900-ųjų kovą, susidūręs su kitu laivu. Bet laivas „Stoglaipiuose“ išgalvotas.

– Ar gerai pažįstate Paryžių? Galbūt turėjote praleisti ten nemažai laiko rašydama knygą?

– Neblogai pažįstu Paryžių ir baisingai jį myliu – tai vienas mėgstamiausių mano miestų, tačiau didžioji knygos dalis buvo parašyta labai ankstyvais rytais mano studijoje Oksforde, susupus kojas į antklodes, kol visi dar miegodavo.

– Ar turite kokių įrodymų, kad Paryžiuje vaikai tikrai gyvena ant stogų? Jeigu taip yra, kas gi jiems nutinka, kai jie tampa per seni visam tam laipiojimui?

– Deja, stoglaipiai – visiškas pramanas! Arčiausiai mano aprašytųjų yra jaunų vyrų ir moterų grupuotės, kurios Paryžiuje užsiima parkūru [Parkūras – sportinio tipo veikla, kurioje naudojamos gimnastikos, lengvosios atletikos, kovos menų ir kt. technikos, remiamasi tam tikra suvokimo filosofija. Medžiai, stogai, sienos – įprastos „kliūtys“, kurias stengiamasi įveikti. – Vert. past.].

– Pasakojime reikšmingas violončelės vaidmuo. Ar jūsų gyvenime svarbi muzika? Ar pati grojate kokiu nors instrumentu?

–Manau, kad muzika yra vienas didžiausių iš esamų džiaugsmų. Klausausi muzikos kasdien dirbdama, daugiausiai džiazo ir bliuzo. Pati negroju jokiu instrumentu – mano vyresnysis brolis yra profesionalus perkusininkas, manau, kad jam atiteko visi muzikiniai genai!

– „Stoglaipiuose“ Čarlzas sulaužo daugybę taisyklių tam, kad padėtų Sofijai surasti savo mamą. Ar manote, kad suaugusiems galima laužyti taisykles?

– Neabejotinai! Tol, kol jie laužo tas, kurias reikia. Ne visos taisyklės yra prasmingos – svarbu, kad laužydamas jas nieko neįskaudintum.

– Čarlzas atrodo toks žmogus, kokio kiekvienas vaikas norėtų kaip globėjo. Ar jo personažas kurtas remiantis žmogumi, kurį pažįstate?

– Taip! Jis kurtas remiantis keliais žmonėmis, kuriuos pažįstu – vyrais ir moterimis – ir kartu jis yra mano suvokimas apie idealų asmenį. Kartais žmonės man rašo klausdami, ar Čarlzas – realus asmuo ir jeigu taip, gal galėčiau jiems duoti jo telefono numerį. Tačiau jei jis būtų realus, nedelsdama būčiau už jo ištekėjusi.

– Čarlzas dažnai kartoja Sofijai: „Išbandyk viską, kas įmanoma“. Ar jūsų gyvenime buvo tokia situacija, kai teko šiuo patarimu pasinaudoti pačiai?

– Matyt, arčiausiai to buvo pirmosios knygos rašymas, kadangi rašiau ją netikėdama, kad ji bus išleista, man reikėjo sužinoti, ar galiu tai daryti – rašyti. Mano, kaip suaugusio žmogaus gyvenime, manau, daugiausiai šis priesakas reiškia drąsų gyvenimą – meilės reiškimą, rizikavimą.

Tai nėra labai akivaizdu, tačiau didelė įkvėpimo „Stoglaipiams“ dalis buvo ir Šekspyro „Žiemos pasaka“, kurioje pasakojama apie neva mirusią motiną, kuri vėliau atrandama, o šios nuostabios pjesės pagrindinė mintis yra: gyvenk, o savo abejones ir neryžtingumą palik mirčiai.

Ak! Ir dar naktinis karstymasis stogais, vienas mėgstamiausių mano dalykų, yra saugumo priešprieša grožio pažadui – iš dalies tai ir yra išbandytinų galimybių esmė.

– Ar esate drąsi? Ar esate kada nors labai labai bijojusi?

Žinoma, nuolat! Kartą vidurnaktį lipau į dangoraižį ir viena mano koja slystelėjo – visa mano raumenų sistema akimirksniu išskydo; iki šiol šiurpas apima apie tai pagalvojus. Iš tiesų visiškai nesu drąsi, bet manau, kad mokydamasis nevengti baimės gali patirti didžiulį džiaugsmą.

– Kokie jums yra buvimo vaikų rašytoja privalumai ir trūkumai?

Vaikai yra geresni skaitytojai nei suaugusieji, jų vaizduotė lakesnė ir jie geriau prisimena, ką skaitė.

Manau, kad knygos, kurias skaitai, kai tau 9–13 metų, tampa savasties dalimi.

Ir dar išties įstabus dalykas yra tai, kad kai susitinku su vaikais, jie pasako kaip labai jiems patiko mano knyga, o tai visuomet miela, ir jie apibūdina, ką skaitę, labai detaliai, net ir tuos dalykus, kurių knygoje nėra. Vaikai man sako: „Man labiausiai patiko ta vieta, kur jie šoka valsą ant stogų“, o aš pagalvoju: „Na, taip knygoje nenutinka!“

Manau, kad tai išties žavintis reiškinys, kad kai vėl skaitai knygas, kurias skaitei būdamas vaikas, pamatai, kad tos knygos daug trumpesnės ir ne tokios gausios dalykų, nes pats tiek daug prikūrei jas anuomet skaitydamas. Mano supratimu, su vaikais yra taip, kad tu pastatai jiems namą, o jie jį paverčia pilimi. Vaikai paverčia knygas didesnėmis. Jie atlieka pusę darbo. Tai gana įspūdinga.

O pats blogiausias dalykas yra dedlainai.

– Ar yra dalykai, kurie jums būtini prieš pradedant rašyti?

Turiu specialią knygą, į kurią rašau. Taip pat visuomet rašau pasiruošusi puodelį arbatos ir juodojo šokolado.

– O rašote rytais ar naktimis? Rašikliu ar kompiuteriu?

– Visuomet, be rašymo, turėjau ir kitą darbą, tad tam, kad galėčiau rašyti, turėjau susikurti erdvės. Keldavausi labai anksti, apie penktą ryto, ir lovoje, gerdama kavą, rašydavau nešiojamuoju kompiuteriu, o vėlai vakare – vėl taip pat. Iš esmės, viskas, ko man reikia – ar dirbčiau kavinėse, ar bibliotekose – yra kompiuteris ir milžiniški kiekiai kofeino, ir viskas.

Parengė Diana Gancevskaitė, theguardian.com, mostly-books.co.uk, writersandartists.co.uk