„Nuodingoji blondinė“: Stellos Goldschlag gyvenimas ir mirtis
An­ne-Ma­rie Ro­viel­lo, ana­li­zuo­da­ma Han­nos Arendt to­ta­li­ta­riz­mo teo­ri­ją, tei­gia, kad blo­gis, ku­ris iš­tin­ka žmo­nes, pa­vei­kia tiek bu­de­lį, tiek au­ką – jie, no­rė­da­mi iš­sau­go­ti kas­die­ni­nio gy­ve­ni­mo nor­ma­lu­mo iliu­zi­ją, yra pri­vers­ti su­spen­duo­ti tą as­me­ny­bės da­lį, ku­ri yra pa­veik­ta blo­gio, nu­skaus­min­ti, am­pu­tuo­ti ją, kad iš jos dau­giau ne­be­gau­tų jo­kio sig­na­lo apie juos iš­ti­ku­sį siau­bin­gą blo­gį.

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Tardoma ir kankinama išgyveno ne tik fizinį skausmą, bet ir tapatybės krizę. Ji pati sau neatrodė kaip žydė ir nesijautė ja esanti.

Egzistuojanti realybė paneigiama ir pakeičiama fikcine ideologizuota tikrovės versija, žmogus verčiamas gyventi pagal fikcinio pasaulio taisykles taip, tarsi jos būtų tikros, iš esmės verčiamas veikti prieš save patį, t. y. slopinti savo paties spontaniškas reakcijas ir pakeisti jas ideologiniais imperatyvais. Išgyvenimo kaina yra nuolatinė savęs neigimo būsena, laipsniška vidinė asmens erozija, psichologinė savidestrukcija ir radikalus susvetimėjimas sau pačiam.

*

Stella Goldschlag gimė 1922 m. Berlyne, pasiturinčių, asimiliuotų, nors ne itin įtakingų žydų šeimoje. Namuose tėvai Stellą lepino ir negailėjo gražiausių daiktų, mokykloje ji buvo viena populiariausių merginų – šviesiaplaukė ir mėlynakė, kaip vėliau savo knygoje „Stella“ aprašys buvęs klasės draugas Peteris Wydenas, buvo „kiekvieno klasės berniuko svajonė“. Tiek Stella, tiek jos tėvai mažai tapatinosi su žydais ar žydų kultūra, tačiau naciams atėjus į valdžią Stellos tėvas neteko darbo, Stellai teko pereiti į kitą, specialiai žydų vaikams skirtą mokyklą. Tuo metu prasidėjo žydų emigracija iš Vokietijos. Stellos tėvai laiku neįvertinto pavojaus, o vėliau, kai nusprendė emigruoti, pasirodė esą per vėlu, ir šeima liko Vokietijoje.

Stella įgijo madų dizainerės specialybę, tačiau po studijų jos laukė priverstinis darbas fabrike. Čia ji susipažino ir 1941 m. susituokė su žydu muzikantu Manfredu Kübleriu. Reido metu, kai buvo tikrinami fabrike dirbančių žydų sąrašai, Stella ir jos motina paspruko iš fabriko ir prisidėjo prie kitų 18 000 „pogrindžio žydų“ Berlyne – glaudėsi laikinose slėptuvėse ir keisdavo slapstymosi vietą po keliskart per dieną.

1943 m. Stella buvo areštuota gestapo. Tardoma ir kankinama išgyveno ne tik fizinį skausmą, bet ir tapatybės krizę. Ji pati sau neatrodė kaip žydė ir nesijautė ja esanti, todėl nesuvokė, kodėl ji laikoma kažkuo, kas nėra, ir dar už tai yra baudžiama; Stella save suvokė kaip patrauklią ir dėl to galingą moterį, kuri, manipuliuodama grožiu, buvo įpratusi gauti beveik viską. Kai sumušta ir kraujuojanti gulėjo gestapo celėje ant grindų, Stellos sąmonėje žlugo mitas apie jos grožio visagalybę.

Per tardymą Stellai buvo išmušti dantys, dėl to ji buvo atvesdinta pas gestapo stomatologą. Vizito metu Stellai pavyko pasprukti, – deja, trumpam, nes jau po dvylikos valandų ji buvo pakartotinai areštuota, šįkart – kartu su tėvais. Stellai pavyko pasprukti ir antrą kartą, tačiau, nerimaudama dėl tėvų, ji grįžo ir pati pasidavė gestapui.

Kai sumušta ir kraujuojanti gulėjo gestapo celėje ant grindų, Stellos sąmonėje žlugo mitas apie jos grožio visagalybę.

Tuo metu Stellos gyvenime įvyko esminis lūžis – kad apsaugotų tėvus nuo deportacijos, ji sutiko tapti Greiferin (vok. Greifer – gaudytojas). Jos prievolė buvo ieškoti pogrindyje besislapstančių žydų ir įduoti juos gestapui. Būdama vos 20 metų, Stella ėmėsi vykdyti baisiausią savo gyvenimo nusikaltimą. Manoma, kad jos įduotų žydų skaičius siekia nuo 600 iki 3 000. Ji lankydavosi kavinėse, kino teatruose, operoje ir bet kur, kur galėjo sutikti ir atpažinti besislapstančius žydus, įskaitant laidotuves, kai mirdavo arijų kilmės sutuoktinis ir kitas, ne arijų kilmės sutuoktinis prarasdavo neliečiamumą. Naciai Stellą vadindavo „blondine vaiduokliu“ arba „nuodingąja blondine“, jai buvo mokama nuo 200 iki 300 markių už kiekvieną įduotą žydą, ji gyveno laisvai, turėjo „tinkamus“ asmens dokumentus, neprivalėjo nešioti geltonos žvaigždės ir galėjo apsaugoti nuo deportacijų save ir savo artimuosius – bent kuriam laikui.

Nepaisant susitarimo su gestapu, 1943 m. į Aušvicą buvo deportuotas Stellos vyras Manfredas Kübleris. Stella dar kelis mėnesius sugebėjo užtikrinti, kad jos tėvų pavardės būtų išbrauktos iš deportuojamų asmenų sąrašų, tačiau 1944 m. vasarį paaiškėjo, kad tėvų apsaugoti nepavyks – jie buvo išsiųsti į Tereziną, vėliau į Aušvicą ir ten žuvo. Stella priėmė tai kaip pralaimėjimą, buvo pasiryžusi deportacijai ir mirčiai su tėvais, tačiau būtent tėvai įkalbėjo ją nepasiduoti, kad bent ji liktų gyva.

Stella liko Berlyne ir tęsė veiklą. Taip ji susipažino su antruoju savo vyru Rolfu Isaaksohnu. Jis, kaip ir Stella, buvo kilęs iš žydų šeimos ir mainais į išgyvenimą sutiko tapti Greiferiu. Karui einant į pabaigą ir nujaučiant pralaimėjimą, Stella ėmė baimintis dėl savo ateities, santykiai su Rolfu pašlijo, ji ėmė megzti romanus su kitais vyrais ir 1945 m. pasijuto nėščia. Manoma, kad vaiko tėvas buvo Heino Meisslis, vienas iš nacių sulaikytų belaisvių, kurio etninė kilmė naciams kėlė abejonių. Pats Heino nenorėjo turėti nieko bendro nei su Stella, nei su kūdikiu.

Stella, užsiregistravusi ponios Meissl pavardė, 1945 m. rudenį ligoninėje pagimdė dukrą Yvonne. Vienuose šaltiniuose teigiama, jog Stella kurį laiką slapstėsi, vėliau buvo įduota policijai, kitur sakoma, jog ji pati užpildė oficialų prašymą, kad būtų pripažinta „fašizmo auka“, – kažkuriuo būdu Stella pateko į atsakingų tarnybų akiratį. Susisiekus su Berlyno žydų bendruomene ir patikrinus faktus, Stella buvo sulaikyta, o Yvonne, vos kelių mėnesių, atiduota globoti vienos ligoninės slaugei.

Tą dieną, kai policija atvesdino Stellą į Berlyno žydų bendruomenę Oranienburgo gatvėje, gandai žaibo greitumu pasklido tarp Holokaustą išgyvenusių žydų, į Oranienburgo gatvę susirinko minia, o pareigūnams teko saugoti Stellą nuo susirinkusiųjų smurto. 1946 m. birželį sovietų karo tribunolas nuteisė Stellą dešimčiai metų laisvės atėmimo sunkiųjų darbų kalėjime už nusikaltimus žmonijai.

1956 m., atlikusi bausmę, Stella atvyko į Vakarų Berlyną, kur jos dukra Yvonne augo žydų globėjų šeimoje. Stellai nepavyko atgauti dukros globos teisių, o Yvonne, daug girdėjusi apie motinos veiklą karo metais, nenorėjo su ja turėti nieko bendro – per teismo numatytus susitikimus nerodė jai nei šiltų jausmų, nei didelio dėmesio.

Po karo Stella ištekėjo trečiąkart (jos vyras Friedheimas Schellenbergas – buvęs nacis), atsivertė į krikščionybę ir tapo atvira antisemite. Šiai santuokai žlugus, Stella ištekėjo už 20 metų jaunesnio Berlyno taksi vairuotojo, o paskutinė, penktoji, jos santuoka buvo su vyru, kuris įvardijamas kaip Berlin conductor – tai gali būti tiek orkestro dirigentas, tiek tramvajaus bilietų pardavėjas, ir jei atvirai, esu linkusi manyti, kad tai buvo antrasis variantas. Po paskutinio vyro mirties, apie 1980–1984 m., Stella išvyko iš Berlyno ir apsigyveno Vokietijos pietuose.

Apie 1990 m. su Stella panoro susisiekti vienas žmogus – tai buvo Peteris Wydenas, su kuriuo Stella mokėsi žydiškoje Goldschmidt mokykloje ir kuris buvo ją slapta įsimylėjęs. Wydeno šeima 1937 m. emigravo į Jungtines Valstijas, 1945 m. jis atvyko į Vokietiją kaip JAV karys ir čia sužinojo, kaip susiklostė jo mokyklos laikų meilės likimas. Po kelių dešimtmečių Wydenas susirado Stellą, daug kalbėjosi su ja, o 1992 m., remdamasis daugybe interviu, išleido knygą „Stella: vienos moters pasakojimas apie blogį, išdavystę ir išgyvenimą Hitlerio Vokietijoje“.

Knyga buvo sutikta ir vertinama prieštaringai. Irvingas Abrahamsonas recenzijoje, 1993 m. publikuotoje „Chicago Tribune“, kaltino Wydeną dėl jo simpatizavimo Stellai ir bandymo ją pateisinti. Diana Cole recenzijoje, 1992 m. publikuotoje „The Washington Post“, atkreipė dėmesį, kad Wydeną kamavo „išgyvenusiojo sindromas“, t. y. kaltė, kad jam neteko patirti tokių išbandymų kaip Stellai ir dvejonės dėl to, kaip jis pats analogiškomis aplinkybėmis būtų pasielgęs. Paties Wydeno teigimu, jo tikslas buvo išsiaiškinti, kaip elgiasi ir ką jaučia žmonės, susidūrę su dilema – mirti ar tapti blogio sąjungininkais.

Wydenas prieina prie išvadų, panašių į tas, kurias suformulavo Hannah Arendt, – blogis yra dezorientuojanti jėga. Pasak Arendt, totalitarizmo prievarta prieš žmones reiškiasi ne vien kaip fizinis smurtas, bet ir kaip radikali egzistencinė prievarta – kaip dezorientuojanti, klaidinanti, pamatą iš po kojų išmušanti jėga, kaip jėga, nukreipta prieš savo paties intymiausias spontaniškas reakcijas, kaip psichologinė savidestrukcija ir asmenybės erozija, kai žmogus iš represuotos, nuskausmintos asmenybės dalies nebegauna jokio liudijimo apie blogį, kurį jis patiria ir kuriame dalyvauja, ir tampa susvetimėjęs tiek pasauliui, tiek sau pačiam.

*

1994 m. Stella, būdama 72 metų, nusižudė, iššokdama pro savo buto langą Freiburge.

Stellos dukra Yvonne Meissl, tarsi norėdama atpirkti motinos nusikaltimus, įgijo slaugės išsilavinimą, o 1967 m. emigravo į Izraelį, kur rūpinasi pažeidžiamiausiais visuomenės nariais, tarsi norėdama atpirkti motinos kaltes.

Straipsnis parengtas remiantis šiais šaltiniais

Abrahamson I. (1993) „She Saved Herself In The Holocaust By Betraying Others“, Chicago Tribune, 1993 01 03.

Arendt H. (1963) Origins of Totalitarianism, Mariner Books.

Cole D. (1992) „Stella: One Woman’s True Tale of Evil, Betrayal, and Survival In Hitler’s Germany“, The Washington Post, 1992 11 10.

Jews in Nazi Berlin: From Kristallnacht to Liberation (2009) Eds. B. Meyer, H. Simon, Ch. Schütz, University of Chicago Press.

Lasky Sh., Meir M. (2013) „Stella Goldschlag – The Blond Poison“, www.aviva-berlin.de, 2013 02 18.

Roviello A. M. (2007) „The Hidden Violence of Totalitarianism“, Social Research, Vol. 74, No. 3, p. 923–930.

Wyden P. (1993) Stella: One Woman’s True Tale of Evil, Betrayal, and Survival in Hitler’s Germany, Anchor.