#LŽdublis. Svaras: „Yra tiek daug nenuveikta šviesos kelyje“
Šį kar­tą #LŽdub­lis sve­čiuo­se – Gab­rie­lius Sva­ras Liau­dans­kas – „G&G Sin­di­ka­tas“ gru­pės įkū­rė­jas, vo­ka­lis­tas, spor­ti­nin­kas, ak­ty­vus vi­suo­me­nės vei­kė­jas ir, ko ge­ro, dau­ge­liui ta­pęs au­to­ri­te­tas.

Mūsų pokalbis prasidėjo nuo įprasto darbo dienos tvarkaraščio. Svaras nėra eilinis žmogus ir savo dienotvarkėje bando suderinti kūrybinę bei visuomeninę veiklą. Gabrielius prisipažino, kad šįryt jį ir vėl prikėlė telefono skambutis su prašymu atvykti į dar vieną mokyklą, o paskui ir į Panevėžio moterų pataisos namus, bet šiandien ne apie tai, šiandien apie gyvenimo trapumą, draugystę, kvailių pasisakymus ir meilę Lietuvai.

Mes tavęs nemušim jeigu tu būsi toks kaip mes. O aš tada pagalvojau, kad gal geriau gauti, bet nebūti kaip jie.

– Tikriausiai turite labai daug pažįstamų, o draugų?

– Mes labai įpratome gyventi „Instagramo“ citatų sąvokomis. Tikras, netikras – nežinau, kas yra tikras draugas. Aš ir neieškau tikrų draugų, man užtenka, kad aš gerbiu tam tikrus žmones ir jie gerbia mane. Jie, galbūt, niekada neatsisakys man padėti, bet iš kitos pusės aš nelendu į jų asmeninį gyvenimą ir nesistengiu su jais praleisti laisvalaikio. Tai čia jau mes tikri draugai ar netikri?

Aš turiu namus ir tai yra mano vieta, mano šeima ir mano žmonės. Tai yra patys svarbiausi žmonės, visi kiti – šiandien jie arčiau, rytoj toliau. Čia jau kaip gyvenimas susiklostys.

Gal tikri draugai yra tie, kurie buvo mano bičiuliai paauglystėje? Aš 99,9 proc. jų nežinau likimų ir mes nebesusitinkame praėjus dvidešimčiai metų. Tai čia jau nebetikri draugai?

– Jūsų daina „O jeigu aš numirčiau“ tokia nesvariška, labai lyrinė ir jausminga. Kaip reagavo jūsų šeima?

– Mes labai dažnai į mirtį reaguojame perdėtai emocingai, arba perdėtai neadekvačiai. Dažniausiai verkdami laidotuvėse mes gailimės savęs, o ne to žmogaus, kuris išėjo. Manau, į mirtį reikia žiūrėti kiek paprasčiau, tai yra neišvengiama ir nereikia tiek dramatizuoti. Visi mes ten būsim, nieko čia tokio.

Ta daina gimė ne dėl to, kad aš norėjau dainuoti. Ji gimė, nes aš norėjau sukelti emocijas, kad žmonės mąstytų, kad verktų, kad pajaustų. Man pačiam buvo sunku dainuoti tą dainą, žmona sakė, kad negali klausytis šitos dainos, nes visą laiką verkia.

Mano manymu, muzikos paskirtis yra socialinės aplinkos rodymas, tokios kokia ji yra. Galbūt, net labiau socialinio protesto, nes dažniausiai viskas kas yra gerai apdainuojama visokiuose lengvesniuose muzikos žanruose. Nesakau, kad mes repuojame tik apie blogus dalykus, mes repuojame apie tai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.

Man nebūtų gėda parašyti dainą apie meilę, galbūt, ji net yra parašyta. Ta meilė, kaip ir draugo sąvoka, ant tiek daugiabriaunė. Man patiko vieno literatūros genijaus žodžiai: „Meilė – tai kai tu pasižadi gyventi kartu ir mirti tą pačią dieną.“ Ta frazė labai gerai atspindi, kad tu tiek visko išgyveni, turi, jauti, kad tau jau nieko nebereikia. Aš labai tikiuosi, kad man aukščiausiasis duos proto nieko nesugadinti ir tai, kaip mes gyvenam dabar, bus iki pat mūsų dienų pabaigos.

– Ar atsimenate tą momentą kuomet „G&G Sindikatas“ tapo žinoma grupe?

– Tai buvo antrojo albumo „Gatvės lyga“ išėjimas ir pasirašytas kontraktas su „Bomba Records“. Nors mus laikė vienos dainos „Tomas“ grupe, žmonės mus mėgo, o tuomet ir nusivylė, nes mus išleido komercinė struktūra. Jie galvojo, kad mes būsime kaip ŽAS ar dar kas nors, kad pradėsime pataikauti savo klausytojui ir išduosime savo protesto idėją.

Buvo skaudu visą tai girdėti, bet mes žinojome, kad yra vienintelis argumentas – laikas. Nuo tos dienos praėjo daugiau nei dvidešimt metų ir mes nieko neišdavėme. Tai išugdė gebėjimą nereaguoti į neargumentuotą kritiką ar kvailus kvailių pasisakymus. Tu turi sugebėti viduje nepasižeisti, nes tai grįžta ne tiems kvailiams, tai grįžta tavo aplinkai. Kentės tavo šeima, tavo draugai, tavo artimieji, o kad to nebūtų, tu turi „sportuoti“.

Kai kurie žmonės nesusitvarko su kritika ir tai griauna, ėda jų gyvenimus, o tuomet viešose erdvėse prasideda bereikšmės diskusijos, liejasi emocijos su didelėmis pasekmėmis. Žmonėms patinka dabar trolinti vieni kitus. Ir jei tu įsivelsi į tą žaidimą, tai tu pats kaltas, o jeigu tu silpnas reikia treniruotis arba pasitraukti.

https://content.jwplatform.com/videos/d9HrKbPV-Q2JSHWo7.mp4 https://content.jwplatform.com/thumbs/d9HrKbPV-1920.jpg

– O jūs esate tolerantiškas kvailiems žmonėms, kvailiems pasisakymams?

– Man nepatinka žodis tolerancija, nes aš nežinau, ką tai reiškia. Aš nemėgstu kvailių ir pasibaigusių tušinukų. Man jie nepatinka, aš su jais nenoriu turėti nieko bendro ir aš stengiuosi laikytis nuo jų atokiau. Bet aš jų nekvailinu, aš jiems nieko nesakau. Tai čia jau aš tolerantiškas ar ne? Kaip ir tolerantiškas, nes aš į išorę nieko netransliuoju, bet viduje aš netolerantiškas jiems.

Tolerancija yra lentynėlė, bet aš nenoriu gyventi lentynelėje. Manau, reikia turėti savo nuomonę, kritinį mąstymą, nes svarbiausia, siekiant savo laimės, nelaužyti kitų laimės. Jie visi vadovausis šita taisykle, mes tapsim ne tik demokratine, bet ir idealia visuomene. Deja, taip niekada nebus.

– Ką manote apie Zvonkaus ir Stano dainą „Rusai vėl puola daina“? Ar reikia cenzūruoti tokią kūrybą?

– Naivu tikėtis, kad mūsų nepalies, jeigu mes būsime silpni ir nepasiruošę. Atmerkite akis ir pažiūrėkite, kas vyksta pasaulyje šiuo metu, kokia yra vykdoma mūsų kaimynės politika, kaip jie kalba, kokia jų retorika. Išleisti tokią dainą yra kvailystė arba labai gudrus pjaro žingsnis, kad atkreipti į save dėmesį. Spekuliuoti tokiais dalykais man yra nepriimtina ir bjauru. Tai buvo tiesiog eilinis bandymas sukiršinti. Aš tik nesuprantu, kam tai daryt ypač tuo metu kai vienybė itin reikalinga.

Jei yra tiesioginė grėsmė ar puolimas – taip. Tai jei kažkas ateina į prekybos centrą su ginklu, aišku, kad reikia tą ginklą atimti. Tai yra sveiko proto riba, mes gyvename net ne demokratinėje valstybėje, o verslo pasaulyje, kur reklamos būdas veikia tik per skandalus. Egidijus gyvena skandalų pagalba, nes tai vienintelis būdas išlaikyti savo žinomumą.

Aš galvoju, kokį pavyzdį aš savo vaikams rodau. Jie žiūri į visą pasaulį, bet, pirmiausia, jie žiūri į mane. Aš galiu jiems nurodyti blogą kelią, aš galiu išmint pėdas, kuriomis jie išeis šuniui šėko pjaut, bet aš to nenoriu. Yra tiek daug nenuveikta šviesos kelyje, kad aš ten ir koncentruojuosi.

– O koks buvo jūsų santykis su tėvais kai augote?

– Sudėtingas, pavadinkim taip. Aš esu jautrus žmogus, kaip keistai beskambėtų. Aš esu iš tų dvasinių vienišių, kurie išeina kariauti prieš visą pasaulį, bet gal nereikia keisti pasaulio, gal gerai filosofai rašo, kad reikia pradėti nuo savęs? Mano pirmas maišto pagrindas buvo nebūti tokiais, prieš kuriuos aš maištavau, nes tu po truputį asimiliuojiesi, bendruomenė tave įtraukia, pasaulis įtraukia ir tu po truputį daraisi toks paklusnus. Nes taip neskauda, perkeltine prasme, „mes tavęs nemušim jeigu tu būsi toks kaip mes“. O aš tada pagalvojau, kad gal geriau gauti, bet nebūti kaip jie.

– O kas jus pastūmėjo studijuoti teisę? Čia tas maištas, noras pakeisti pasaulį?

– Kadangi aš nežinojau kur noriu studijuoti, tai stojau ten, kur neįstosiu. Bet aš įstojau ir tai buvo viena brangiausių, tiesiogine ta žodžio prasme, klaidų mano gyvenime. Na koks iš manęs teisininkas? Be abejo, kad joks. Vieną dieną, pabaigęs tris kursus, aš radau savyje jėgų negyventi svetimo gyvenimo ir išėjau.

Gal keistai nuskambės, bet raginu visus, kurie jaučiasi ne savo rogėse, lygiai taip pat pasielgti. Nes kiekvieni metai ne ten, atima metus laiko iš ten, kur tu galėtum būti.