#LŽdublis. Juozapas Blažiūnas: „Suprasti, kas iš tiesų yra laisvė“
My­li­miau­sias Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas, ar­chy­vų ser­gė­to­jas ir vie­nas įdo­miau­sių ke­liau­to­jų – Juo­za­pas Bla­žiū­nas, dar mo­kyk­lo­je ieš­ko­da­vo se­nų nuo­trau­kų, kar­tais jas įsi­gy­da­vo auk­cio­nuo­se, o šian­dien ver­tin­gų do­ku­men­tų pa­ieš­kas tę­sia Aus­tra­li­jo­je, Ar­gen­ti­no­je ir Urug­va­ju­je. Ta­čiau in­ter­viu me­tu, nu­skam­bė­ju­sios is­to­ri­jos bu­vo įdo­miau­sios iš as­me­ni­nio dės­ty­to­jo ar­chy­vo.

– Juozapai, kada pradėjote domėtis restauravimu, tapyba?

– Mano mama restauratorė, ji daug dirbdavo, o aš laiką leisdavau pas ją darbe. Tai tiesiog buvo įdomu pabandyti kas tai yra, kaip vyksta visas procesas.

Man neužteko vien žiūrėti ir čiupinėti, norėjau sužinoti visą technologiją, todėl pasinėriau į restauravimą. Kai sužinojau visą technologiją, norėjau sužinoti, kodėl taip, o ne kitaip, kuo skiriasi laikotarpiai. Taip atsirado menotyra, o šalia visą laiką buvo religija ir istorija. Visa tai labai plačiai išsiskleidė, ne tik menotyra, kalbu ir apie religijotyrą, archeologiją, istoriją, viskas viename, ir chemija, ir fizika – absoliučiai viskas. Bet dabar jau truputėli aiškiau. Šešiolika metų mokiausi, įsivaizduojat? Beprotis, ar ne?

http://content.jwplatform.com/videos/i38IDC8G-Q2JSHWo7.mp4 http://content.jwplatform.com/thumbs/i38IDC8G-1920.jpg

– O vaikystėje – paauglystėje irgi turėjote savo archyvus?

– Kai tu bandai pažinti daiktą, tu turi skaityti, čiupinėti, uostyti ir stebėti tą visą mikropasaulį, tai ir mikroskopai ir visokie kitokie prietaisai leidžia pamatyti tai, kas plika akimi nematoma. Aš iki šiol uostau, nes galima užuosti, pavyzdžiui, pelėsį, galima užuosti ar tai rūgštu. Tai ta senoji istorija, ji visą laiką buvo šalia. Nuo kokių dešimties metų pradėjau rinkti visokius eksponatus, viskas atsidūrė etnologijos muziejuje, dalis Valdovų rūmuose, dalis Bažnytinio paveldo muziejuje. Dar aukštojoje mokykloje labai daug buvau sukaupęs, tyrimo sritis tokia buvo, kad prisikaupė labai daug nuotraukų, ir tų nuotraukų, kurios buvo Lietuvoje ir tie dokumentai, kurie buvo Lietuvoje, jų nepakako, tekdavo visur medžioti.

– Kokios tai buvo nuotraukos?

– Įvairios, sakykim, bažnyčių vidus, specifinės interjero detalės. Tuomet už savo stipendiją retesnes nuotraukas įsigydavau aukcionuose, kartais kas nors atiduodavo, padovanodavo, bet dabar viskas saugojama bažnytinio paveldo muziejuje.

Kalbant apie meno kūrinius, kurie yra bažnyčiose, mes esame praradę gebėjimą juos suprasti ir papasakoti, pavyzdžiui, kodėl kažkoks vyras laiko kito žmogaus odą arba kokią nukirstą galvą lėkštėje arba kodėl akys padėtos ant lėkštės. Religinė dailė yra pakankamai žiauri, pasaulietinė jau šiek tiek paprastesnė. Anksčiau tapyba buvo kaip Šventasis Raštas beraščiams, kur žmonės atėję perskaitydavo. Prisimenu kai dirbau prie vieno iš meno kūrinių – Švento Brunono, nebuvo žinoma net kas ten pavaizduota, todėl užtruko porą metų kol galima buvo perskaityti ir suprasti siužetą: ką ten žmonės daro, kodėl jie taip apsirengę, koks veiksmas, kada paveikslas buvo nutapytas, kas jį nutapė, kas sumokėjo pinigus už tą paveikslą.

– Ar yra didelis jaunų žmonių susidomėjimas?

– Taip. Pavyzdžiui, pas mus archyve yra kaupiami Konstancijos Bruzaitės kūriniai, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai nusprendė prikelti juos naujam gyvenimui, subūrė chorą, pakvietė muzikantus ir pristatė tą kūrinį rugsėjo 2 dieną Savičiaus gatvėje, kur yra įsikūrusi Šv. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. Tai tokių projektų bus daug, mes norime prikelti praeitį ir ją parodyti. Dabar galvojame apie folkloro grupės subūrimą, nes yra begalė neatliktų etnografinių dainų, kurios buvo užrašytos ekspedicijos metu.

– Jau anksčiau minėjote, kad kelionei į Australiją ruošėtės pusantrų metų, kaip vyko visas pasiruošimas, kaip radote tuos žmones?

– Tie lietuviai, su kuriais mes bendraujame yra pirmosios arba antrosios kartos, jie jau yra pakankamai pagyvenę ir mažai naudojasi mums įprastomis priemonėmis, pavyzdžiui, elektroniniu paštu ar socialiniais tinklais, todėl dažniausiai jiems reikia siųsti standartinį laišką su pašto ženklais arba skambinti telefonu. Dar reikia suderinti apgyvendinimą, transportą, nors dabartinei ekspedicijai, kuri vyks spalio mėnesį, mes pradėjome ruoštis tik vasarį, šį kartą viskas vyko daug greičiau. Dar ruošiamės sausio mėnesio kelionei į Urugvajų ir Argentiną.

Lietuvių bendruomenės neblogai vieni kitus pažįsta arba žino, kas kuo yra ypatingas ar garsus. Yra išlikusios ir lietuvių kilmės pavardės, senieji užrašai, kur minimi tam tiki asmenys, kurie gali būti labai svarbūs Lietuvai, tuomet bandome susisiekti su jų palikuoniais.

Kiti žmonės bėgo nuo teismo arba buvo susiję su holokaustu, genocidu, bet jie dar Vokietijoje sugebėjo pasikeisti savo dokumentus, net spėjo save palaidoti Vokietijoje ir nugyventi sėkmingą gyvenimą Australijoje.

Australijos migracijos puslapyje yra prieinami senieji lietuvių emigrantų duomenys, vienas lietuvis išsaugojo tuos sąrašus ir man juos pateikė, tai aš galiu matyti faktiškai viską. Vėlgi žmonės paskui gali kreiptis į archyvą ir sužinoti, kur jų seneliai, proseneliai atsidūrė, kur jie keliavo. Daugelis keitė vardus, pavardes, moterys ieškojo australų vyrų, vyrai vesdavo australes, kad kuo greičiau įsilietų į vietinę bendruomenę, tuo labiau niekas nenorėjo priimti į darbą užsieniečių. Tai labai apsunkino visas paieškas. Čia daugiau apie karo pabėgėlius, kurie pasitraukė į Vokietiją ir atsidūrė Amerikiečių kontroliuojamoje zonoje. Jie turėjo tris išvykimo kryptis: JAV, Pietų Amerika (dažniausia tai būdavo Argentina ir Brazilija) ir Australija. Galbūt dar dalis galėjo išvykti į Pietų Afrikos Respubliką, bet ten dažniau traukėsi litvakai.

Kiti žmonės bėgo nuo teismo arba buvo susiję su holokaustu, genocidu, bet jie dar Vokietijoje sugebėjo pasikeisti savo dokumentus, net spėjo save palaidoti Vokietijoje ir nugyventi sėkmingą gyvenimą Australijoje. Tie žmonės yra labai įdomūs istoriniai šaltiniai. Didžiausia bėda, kad mes tik dabar pradėjome tai daryti, o ne prieš dvidešimt metų, žmonės miršta, o jų vaikams ir anūkams tai nebeįdomu, viskas keliauja į šiukšlių konteinerį. Taip ir prarandama visa naudinga informacija.

O tie karo pabėgėliai viską kaupė, jie turėjo visas nuotraukas, gimimo liudijimus, svarbius šalies dokumentus. Šiandien tie dokumentai pasklidę po visą pasaulį, o mes kruopelytė po kruopelytės rankiojam.

– Aš suprantu, kad jūs tai darote ne dėl pinigų ir šlovės…

– Ne, net į minusą išeinam! Aš dažnai savo pinigus išleidžiu.

– O kas finansuoja jūsų veiklą?

– Lietuvos kultūros taryba, pagal kultūros paveldo paieškos užsienyje, priežiūros ir sugrąžinimo programą. Labai taupant, tų lėšų užtenka, bet kur tik įmanoma stengiuosi apsistoti pas lietuvius. Turistauti laiko irgi nelieka, praėjusiais metais Tasmanijoje turėjau laisvą pusdienį, nes gerai padirbėjau porą naktų, tai tą laiką praleidau muziejuje, tyrinėdamas šiuolaikinį meną.

Nebūna taip, kad atvažiuoji ir viskas paruošta. Aš nuolat bendrauju su žmonėmis, įrašinėju pokalbius, filmuoju, prašau begalės dokumentų tam, kad galėčiau nuosekliai įvardinti įvykius, dalyvavusius žmones. Vėliau viską reikia surūšiuoti, sukrauti, nugabenti į paštą ir išsiųsti.

Niekam to nereikia: trenktis į kitą pasaulio galą, nemiegoti naktimis, kapstytis dulkėse, skubėt į paštą ir valgyti kažką pastvėrus gatvėje, bet man tai patinka.

– Kiek kainuoja viską atgabenti į Lietuvą?

– Praėjusiais metais atgabenau 300 kg dokumentų, tai apie 15 tūkst. dokumentų, 5 tūkst. skaitmeninių dokumentų, tai visa praėjusių metų ekspedicija kainavo 5 700 eurų. Kultūros taryba skyrė 4 300 eurų, tai reikėjo ir savo nemažai lėšų, bet suprantate, jeigu aš to nedarysiu – niekas nedarys. Niekam to nereikia: trenktis į kitą pasaulio galą, nemiegoti naktimis, kapstytis dulkėse, skubėt į paštą ir valgyti kažką pastvėrus gatvėje, bet man tai patinka, visą laiką gyvenau spartietiškai, tai ir ekspedicija buvo Sparta.

– Galbūt retorinis klausimas, bet jūs sakote, kad „jeigu aš to nedarysiu, niekas to nedarys, nes niekam to nereikia“. Tai gal iš tiesų niekam to nereikia ir jūs veltui gaištate savo laiką?

– Žmonės nesuvokia ką jie turi, nesupranta kas tai yra. Ta informacija, kurią mes atgabenome, jau ruošiama skaitytojui, yra išsirikiavusi eilė žmonių, kurie nori visą tai perskaityti, ištyrinėti. Tai yra Lietuvos istorija, tai yra baltos Lietuvos istorijos dėmės, kurias reikia kažkaip užpildyti. Tai svarbu Lietuvai? Žiauriai skamba, ar ne? Dar vienas patriotas… Iš tiesų, tai aš matau tame prasmę, tyrėjai mato prasmę, jie su nekantrumu laukia tos informacijos.

– Prieš metus viename interviu jūsų klausė, kokio žanro knygos verta jūsų biografija, jūs atsakėte: „Kelionių nuotykių su mistikos elementais. Ir iš tiesų kai pagalvoju kiek visko būdavo ir kokių nuotykių esu patyręs, tai net pats netikiu, kad taip galėjo būti.“ Papasakokite apie savo nuotykius.

– Buvo čia man Kaukaze… Vyrukas su Kalašnikovu prigriebė mane pakelei, įsodino į mašiną ir kažkur visą naktį vežė. Tuo metu galvojau, kad mane pagrobė ir vėliau artimųjų prašys išpirkos. Aš jau galvojau, ką reikės kalbėti, kaip elgtis, yra juk tam tikros taisyklės. Ir kai automobilis sustojo, vienas su automatu pradėjo mane žadinti, sakydamas rusiškai „Ei, kelkis, kelkis.“ Aš pabudau ir pamačiau didžiulį miestą ir ligoninę, išlipau iš automobilio, o tie vyrai mano kuprinę nunešė į priimamąjį. Įsivaizduokit, jie mane tiesiog 800 km vežė į ligoninę, nors kalnų keliais tai užtruko gal pusantros paros. Tokiems atvejams kojinėje turėjau 100 dolerių užspaudęs, bet nepaėmė. Jie tik pasakė, kad „kalnų žmonės – sąžiningi žmonės ir niekada nesiūlyti jiems pinigų“.

Suprantat, žmogaus gyvybė iš tiesų tokia bereikšmė, viena kulka ir tavęs nėra. Man vienas žmogus pasakė: „Dabar galėčiau tave nušauti, bet man įdomiau yra su tavim pakalbėti.“

– Ką jūs veikėte Kaukaze?

– Lipau į Elbrusą, bet mano alpinizmo karjera baigėsi gan greitai, susižeidžiau kelią. Buvau pavargęs ir dar susižeidęs koją, tai nei pasprukčiau, nei ką. Kalnuose ir ginklą į mane buvo nukreipę, tai tiesiog sveikiniesi, kalbiesi, išsitrauki cigarečių pakelį, užsirūkai.

Suprantat, žmogaus gyvybė iš tiesų tokia bereikšmė, viena kulka ir tavęs nėra. Man vienas žmogus pasakė: „Dabar galėčiau tave nušauti, bet man įdomiau yra su tavim pakalbėti.“ Tai aš jam visą naktį pasakojau, kas dedasi pasaulyje.

– O jūs rašote dienoraštį?

– Ne, iš tiesų visą laiką galvoju, kad reikia pradėti, bet neturiu tam laiko. Dar galvoju, kad reikia pradėti filmuoti: „Štai, aš esu krentančiame lėktuve, išsitraukiau paskutinę cigaretę. Žodžiu, chebra, žinokit, kad tunelio gale šviesos link, ten viskas yra gerai.“

Aš visą laiką sakau, kad visi mes mirsim, bet kai kurie dar pagyvens smagiai ir pasilinksmins, o man natūraliai taip gaunasi.

– Nebijote mirti?

– Ne, net būtų geras nuotykis, įdomu kas laukia po mirties. Tiesiog netikiu, kad viskas taip baigsis. Bus įdomu sužinoti kai ateis laikas, kai gyvenimo viltys ištekės ir kaip likimas lems. Kiekvienas pasirenka sau įdomią poziciją, o kas toliau? Todėl ir mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka – būtina. Pasitaiko proga – išnaudok. Kas nors vyksta – dalyvauk. Laikas bėga greitai. Šovė į galvą mintis užrašyti eilėraštį – užrašyk. Nori paišyti – paišyk. Nori šokti – šok. Naudokit kiekvieną progą. Kiekviena gyvenimo proga yra nepakartojama, kiekviena diena yra tokia vienintelė. Pavyzdžiui, net ir šita diena, ji daugiau niekada nebus. Šiandien kelinta diena? 10? Tegul ji ir būna tokia nepakartojama.

– Esate maištininkas, tiesa?

– Mes visi maištininkai. Maištaujam prieš viską, stengėmės kuo greičiau pabėgti iš tėvų namų, o jeigu nepabėgam iš tėvų, tai bent jau komentaruose anonimiškai pasireiškiam. Netgi kompiuteriniai žaidimai, kuriuos daugelis žaidžia pasislėpęs, yra savotiška maišto forma, nes tu kovoji, kažkam priešiniesi.

– Su kokiais dalykais negalite susitaikyti?

– Su nelaisve. Aš visada galvojau, kad žmonės nėra laisvi. Žmonėms laisvė yra iliuzija, jie įsivaizduoja, kad jie yra laisvi ir gali elgtis vienaip arba kitaip. Tai laisvės, kaip po tokios, bendrąja prasme man labai trūko. Dėl to aš labai daug keliaudavau vienas, bandydamas suprasti kas iš tiesų yra ta laisvė, bet ir dabar mes negalim būti laisvi, nei vienas. Aišku, daug kas priklauso nuo pinigų, nes tu turi mokėti privalomąjį sveikatos draudimą. Valgyti kažką irgi reikia, čia ne ta klimato zona, kad gali nusiskinti avokadą, citrina ir jau sotus.

Pas mus labai daug dogmų, labai daug suvaržymų, apibrėžties, draudimų. Mes daug ko negalime daryti ne dėl to, kad žalinga, bet dėl to, kad mes taip įpratę. Mums daug kas melavo, mes ir patys meluojam, apsimetinėjam, nekalbam, nenorim būti savimi, nes bijom, ką apie mus pagalvos. Mums tai įskiepijo tėvai, seneliai, religija padarė didelę įtaką. Žodžiu, nebuvom mes laisvi ir nebūsim. Gyvenam, galbūt, ir laisvoje šalyje, bet vėlgi ta šalis nėra tokia jau laisva, vis tiek turime priklausyti kažkieno įtakos zonai.