„Lino lėlės“ seka pasakas ir aviacijos istoriją
Klai­pė­die­tis re­ži­sie­rius Li­nas Zu­bė – šei­mos tea­tro „Li­no lė­lės“ įkū­rė­jas, kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių ir edu­ka­ci­nių se­mi­na­rų apie liau­dies pa­sa­kas ve­dė­jas, pi­lo­tas mė­gė­jas, sklan­dy­to­jų ins­truk­to­rius, ke­tu­rių vai­kų tė­tis ir šei­mos gal­va, bet di­rek­to­riaus par­ei­gas – tiek kū­ry­bo­je, tiek gy­ve­ni­me – mie­lai ati­duo­da žmo­nai Vi­dai.

Šiuo metu L. Zubė kuria lėlių-objektų spektaklį apie lietuvį aviacijos priešaušrio konstruktorių, teoretiką ir bandytoją, dar 50 metų iki brolių Orville'io ir Wilburio Wrightų, laikomų lėktuvo išradėjais, konstravusį orlaivius. Tai buvo bajoras Aleksandras Griškevičius, kurio nuo svajonės skristi neatbaidė nei visuomenės, šeimos bei valdžios nepritarimas, nei nesėkmingi bandymai pakilti į orą. „A. Griškevičius – per anksti gimęs ir savo epochą išaugęs keistuolis“, – sakė klaipėdietis režisierius ir aktorius L. Zubė. Būtent A. Griškevičiaus gyvenimas, jo patraukli asmenybė ir kūryba įkvėpė pasakoti užsispyrusio svajotojo, nepaliaujamai tikinčio tikslo realumu, istoriją ir kurti spektaklį „Trečiojo brolio garlėkis, arba Aleksandro orlaiviai“.

Linas Zubė su lėlių teatru susipažino dar vaikystėje, mat mama buvo kaimo pradinės mokyklos mokytoja, įkūrusi ten nedidelį lėlių teatriuką.

Žavūs nepritapėliai keistuoliai

„Trečiuoju broliu A. Griškevičių pavadinau ne todėl, kad šeimoje jis gimė trečias. Tokie keistuoliai kaip šis yra nestandartiniai žmonės, kiti dažnai juos vadina kvailiais ir puola iš visų pusių. Tačiau pasakose tik tokie veikėjai galiausiai laimi princesės širdį.

Kūrybiškumas verčia žmogų elgtis kitaip, nei visuomenėje įprasta, nemėgdžioti egzistuojančio gyvenimo modelio, jis veda prie konfliktų su aplinka. Kūrybiškumas ir yra ta trečiojo brolio dalis mumyse, kurią neretai esame linkę kvailinti, neleidžiame jai reikštis ir taip slopiname savo talentus“, – dėstė šeimos teatro režisierius L. Zubė.

Pasak jo, žymiausia A. Griškevičiaus konstrukcija – tai lėktuvo, plasnoklio ir oro baliono hibridas „Žemaičių garlėkis“. Pasakojama, kad garlėkio skrydį, tikėdamasis pripažinimo, šlovės ir finansinės paramos veiklai plėsti, A. Griškevičius demonstravo okupavusios Lietuvą Rusijos imperijos gubernatoriui. „Bandomojo skrydžio išsigandę gubernatoriaus arkliai pasibaidė ir ėmė nešti karietą. Išsigando ir pats gubernatorius, didžiai įsižeidęs dėl „sumenkintos didybės“ grasino bausti konstruktorių tremtimi. Tikėtina, kad panikos apimtas jis rėkė per karietos langą: „V Sibir ego!, V Sibir!“ (liet. Į Sibirą jį! Į Sibirą!), o arkliams nurimus galibūt reziumavo: „Roždionyj polzat, letat ne budet“ (liet. „Gimęs šliaužioti – neskraidys“).

Taip pat pasakojama, kad konstruktorių nuo tremties išgelbėjo žmona. Ji sudegino vyro orlaivį, o nelaimėlis A. Griškevičius niekaip negalėjo kūrinio gelbėti, nes per bandymus lūžus kojai gulėjo paslikas. Konstruktorius vis tiek neprarado vilties, toliau nerimo ir tikėdamasis supratimo bei paramos savo konstrukcijoms įgyvendinti parašė knygą „Žemaičio garlėkis“, – intriguojamą istoriją pasakojo Linas.

Pasakų magija

L. Zubė tikino, kad su lėlių teatru susipažino dar vaikystėje: „Mano mama buvo mokytoja mažoje kaimo pradinėje mokykloje. Ji ten savo jėgomis sukūrė nedidelį lėlių teatriuką. Gavau ir aš spektaklyje vaidmenį. Prisimenu, jog tada labai pykau, kad visi blogai vaidina, o mama nemato, – juk aš darau geriau už kitus, bet negaunu pagrindinio vaidmens“, – juokėsi Linas.

Studijuodamas režisūrą tuometiniame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete (dabar Klaipėdos universitetas), kurso draugės vėl buvo įtrauktas į lėlių teatro sūkurį: pavadavo kolegę skaitydamas paskaitas darželių ir pradinių klasių mokytojoms apie raiškųjį skaitymą ir lėlių teatro elementus ugdant vaikus.

„Mano direktorė ir žmona Vida yra edukatorė, studijavo socialinio teatro bei psichodramos kursuose, dirbo „Jaunimo linijoje“, tad natūraliai šalia lėlių spektaklių šeimos teatre atsidaro ir edukacinės programos vaikams bei suaugusiesiems. Sukūrėme projektą „Paprastas pasakų stebuklas“, jį vežėme į lituanistines mokyklas lietuvių emigrantų bendruomenėse Londone, Airijoje, Liuksemburge, Šengene, Stokholme, Briuselyje“, – sakė pašnekovas.

Scena iš Lino Zubės lėlių spektaklio "Alesiutė".

Iš dangaus į sceną

Šiuo metu „Lino lėlių“ šeimos teatro statomas spektaklis apie A. Griškevičių repertuare atsirado neatsitiktinai. „Esu pilotas mėgėjas, sklandytuvų instruktorius, Klaipėdos sklandymo klubo narys ir šio klubo mokymų vadovas. Tai išeina, kad mokau žmones skraidyti tiesiogine prasme klube, o teatre – netiesiogine, – šyptelėjo pašnekovas. – Mane labai sudomino šio žmogaus asmenybė – jis gimė XIX amžiaus pradžioje, jam taip pat, kaip ir man, rūpėjo, kad žmonės skraidytų. Nors aviacija ir teatras akivaizdžių sąsajų lyg ir neturi, man abi šios veiklos mielos, tad ir darau savotišką kryžminimą, ieškau meninės formos, kuri skambėtų. Tai sudėtinga užduotis.“

Liną itin žavi pirmųjų aviatorių užsispyrimas ir bandymai daryti, regis, neįmanomus dalykus pasaulyje. Nestandartiniai žmonės, laužantys nusistovėjusias gyvenimo normas, nebijo rizikuoti ir galbūt prarasti viską, jo įsitikinimu, stumia žmonijos istoriją pirmyn.

Šalia lėlių spektaklių šeimos teatre atsidaro ir edukacinės programos vaikams bei suaugusiesiems. / Asmeninio archyvo nuotraukos

Įsitraukę visi

Nedideli lėlių teatrai, pasak L. Zubės, įprastas reiškinys Europoje ir pasaulyje, nieko nestebina mažos lėlininkų trupės ar vieniši lėlininkai, kuriantys spektaklius ir rodantys juos tiesiog gatvėse, mokyklose, darželiuose ar kur kitur. Sukurti šeimos teatrą Zubės buvo tarsi užprogramuoti: visi šeimos nariai jame turi savo konkrečius darbus – vyresnis sūnus Adomas rūpinasi informacijos sklaida, Kasparas fotografuoja, Čikagoje gyvenanti dukra Elena tapo vadybininke rengiant „Lino lėlių“ gastroles užsienyje. Keturių vaikų tėvas juokėsi, kad kol kas tik mažiausias Motiejus yra „normalus“ – vaikui labiau patinka futbolas nei lėlių spektakliai.

Nedideli lėlių teatrai, pasak Lino Zubės, įprastas reiškinys Europoje ir pasaulyje. / Egidijaus Jankausko nuotrauka

„Labai pravartu, kad teatro direktorė ir vadybininkė visada greta, organizuoja spektaklius ir projektus, rūpinasi, kad viskas būtų padaryta laiku. Visą šią teatro gyvavimo dalį ant savo pečių tempia žmona Vida Narveišytė. Man lieka tik paklusti ir vykdyti nurodymus“, – šmaikščiai aiškino L. Zubė.

Lėlininkas Linas Zubė - aistringas pilotas.

Šiuo metu Lino statomas spektaklis „Trečiojo brolio garlėkis, arba Aleksandro orlaiviai“ jau šeštas šeimos teatro repertuare. „Lino lėlės“ jau pristatė spektaklius „Alesiutė“, „Vilkas ir ožiukai“, „Lietuviška pasaka apie tris seseris“, „Žuvėjėlis“ ir „Bobulės rūpestėliai“. Be to, šeimos teatras vykdė aštuonis edukacinius projektus vaikams ir suaugusiesiems, pažindino su lietuviškomis pasakomis, mokė gaminti lėles.