#DarbasŽmogųPuošia: vairuotoju svajojęs tapti mėsos išpjaustytojas Vaidas
Gy­vu­lių sker­die­nos pjaus­ty­mą var­gu, ar ga­li­ma bū­tų pa­va­din­ti sva­jo­nių pro­fe­si­ja, ta­čiau nuo mė­si­nin­ko Vai­do Vie­šū­no vei­do šyp­se­na nie­kuo­met ne­dings­ta. Ne­tgi penk­tą va­lan­dą ry­to. Ge­ro­kai prieš auš­rą kė­lęs ir, kaip kas­dien, 25 ki­lo­me­trus iki dar­bo – nuo Šir­vin­tų iki Šiau­lių kai­me įsi­kū­ru­sios mė­sos per­dir­bi­mo įmo­nės UAB „A­lek­niš­kis“ – at­ke­lia­vęs vy­ru­kas jau sto­vi žva­lus su bal­tu cha­la­tu prieš­ais sa­vo dar­bo sta­lą ir mik­liai ga­lan­da pei­lius.

„Svarbiausia – atsargumas,“ – sako Vaidas, net nežiūrėdamas į tuos peilius. Tačiau nėra ko stebėtis – toks profesionalumas išsiugdomas toli gražu ne per dieną. Šešiolika metų patirties sukaupęs mėsos išpjaustytojas žino, ką daro. Visgi, ši profesija nebuvo jo pašaukimas.

Užuot siekęs vairuotojo karjeros, kuri buvo vaikystės svajonė, Vaidas nusprendė sekti krikštatėvio skerdiko pavyzdžiu: „Jis buvo skerdikas, o aš – mėsininkas. Čia gavosi netyčia ta profesija. Kaip tėvas, norėjau būti vairuotoju, bet taip nesigavo.“

Apie sprendimą tapti mėsos išpjaustytoju Vaidas juokaudamas sako: „Kentėt galima! Bet šiaip kol kas viskas patinka – ir kolektyvas geras, bendraujantis. Tik rankas skauda.“

Profesijos pasirinkimas neabejotinai buvo teisingas, nes stebint Vaidą darbo aplinkoje, jo niekur kitur ir neįsivaizduotum. Specifinio skerdienos kvapo jis jau nebejaučia ir kiaulių nebesapnuoja, kaip būdavo pirmomis dienomis. Vieną kiaulę per dešimt minučių (o iš viso iki tonos per dieną) išdorojantis mėsininkas į paskerstus gyvulius dabar žiūri tiesiog kaip į darbo objektą. Nors liūdniau šyptelėjęs priduria: „Visi nori gyventi, bet darbas yra darbas...“

Tačiau mėsos išpjaustytojas net ir laisvalaikiu ginklo nepaleidžia iš rankų: „Avis skerdžiu, nes aš jas auginu. Paskerdžiu, išdoroju. Dabar jų nedaug turiu – dešimt. Bet ėriuotis pradėjo.“

Kitais atvejais aštriai nugaląstus peilius keičia medžioklinis šautuvas.

„Su draugais medžiojam. Dabar tas maras vyksta, šernus reikia visus iššaudyt. Kad jie visi beveik išnyktų. Pavyzdžiui, miške randam maru užsikrėtusį šerną, tai dešimt metrų spinduliu reikia kiaules išnaikint“, – kalba Vaidas.

Taip medžioklė tapo ne tik dar vienu iš Vaido pomėgių, bet ir būdu prisidurti prie atlyginimo. Šalyje siaučiant Afrikiniam kiaulių marui už sumedžiotą šerną išmokama premija, mat užkrato nešiotojų ir skleidėjų šernų populiaciją mažinti privaloma, siekiant užkirsti kelią pavojingo viruso plitimui.

Kadangi Lietuvoje kiaulių nebepakanka, skerdieną tenka importuoti iš kaimyninių šalių. Kiekvieną ketvirtadienį skerdiena pristatoma iš Lenkijos. Tai – sunkiausia savaitės diena, nes mėsą reikia iškrauti, pasverti, patalpinti į šaldytuvus, o po to suspėti su visais kasdieniais darbais.

Tačiau Vaidas net ir po sunkios darbo dienos netinginiauja – prižiūri ūkį, namuose daro remontą. Ūkininkaujant pagalbos iš vaikų jis nesitiki.

„Per maži, – iš pradžių sako Vaidas, bet po to priduria. – Pagrindinis užsiėmimas – kompas. Nesąmonės, bliamba. Kuo daugiau draudi, tuo daugiau jie ten lenda. Mano jaunystėj nebūdavo kompiuterių, būdavo treniruotės – futbolas, krepšinis, žirgynas, baidarės. Po mokyklos leisdavau laiką gamtoj. O dabar – pamokos baigiasi ir vaikai sėdi telefonuose. Kompas – jų pagrindas. Internetas. Vaifajus...“

O mėsos išpjaustytojas tuo tarpu tebesimėgauja „žemišku“ gyvenimu: „Gyvenimas vienkiemyje yra pasaka... Niekas netrukdo, nei kaimynai, niekas. Darai ką nori. O bendravimo užtenka – darbe, mieste, draugai atvažiuoja. Pasėdim vakarais, išsikepam šašlyką, pabaliavojam.“

Vaidas Viešiūnas / Vaidos Blažytės (LŽ) nuotrauka

Ruošti draugams šašlyką užgeriant alumi (nealkoholiniu, kaip pats akcentuoja Vaidas, nes „tikro“ alaus nemėgsta) – vienas iš maloniausių atsipalaidavimo būdų. Tokių gyvenimo šalia gamtos privalumų Vaidas nė už ką neatsisakytų. Apie Vilnių mėsos išpjaustytojas, kurio uoslė, atrodo, turėtų būti pratusi prie visko, pasisako taip: „Oi, ten tai jau ne... Man nepatinka didmiesty. Kvapas prativnas.“

Tačiau Vaidas puikiai suvokia, kad jo vaikų požiūris jau gali būti visiškai kitoks. Nors savų rankų susitepti nesibodi nei pats mėsos išpjaustytojas, nei jo žmona, kuri pragyvenimui užsidirba skindama pievagrybius, vaikams jie savo pėdomis sekti nelinkti. Jo didžiausias troškimas – kad vaikai gerai baigtų mokslus ir patys susirastų savo profesijas.

Įdomu, kuo taps mėsininko ir grybautojos šeimoje užaugę vaikai!