#DarbasŽmogųPuošia: Anglijos baruose dainuojanti Irena
Vie­nos kai­miš­kiau­sių Ang­li­jos gra­fys­čių, Šrop­šy­re esan­čia­me kai­me­ly­je Ve­me tū­nan­čios smuk­lės ren­gi­nių skel­bi­mų len­to­je iš­vys­ti lie­tu­viš­ką var­dą yra ma­žų ma­žiau­siai ne­įp­ras­ta. Skel­bi­me ra­šo­ma, kad va­sa­rio 24-ąją čia dai­nuos „Fe­ma­le sin­ger Ire­na“.

Šeštadienio vakarą ankštoje, alumi prakvipusioje smuklėje „Hawkestone Arms“ nuo Anglijai nebūdingo žiemiško šaltuko slepiasi vos vienas kitas nuolatinis lankytojas. Tačiau užgrojus jaukioms, visiems gerai pažįstamoms ABBA melodijoms, barą užgula ne tik pabendrauti ir alaus išlenkti mėgstantys, bet ir smalsumo atvesti vyresnio amžiaus miestelio gyventojai.

„Nesu girdėjusi, kad čia dar viena lietuvė kur nors dainuotų. Per šitiek metų!“, – stebisi pati Irena. Anglijoje jau dvidešimtus metus gyvenančios moters energijos atsargos, regis, yra nesenkančios – užsiima savanoriška veikla Birmingamo lietuvių bendruomenėje, o 2005-taisiais metais įsteigė vienintelę lituanistinę mokyklėlę Vakarų Midlandso grafystės regione. Vis dėlto dainavimas jai reikalingas kaip vanduo žuviai.

„Jeigu nedainuoju ilgą laiką, galiu išdurnėti. Turiu pasidaryt bent trijų valandų repeticiją. Aš nežinau, kaip tai galima pavadint... Ar tai yra savimeilė? Ar savęs išpildymas? Ar tai – self help, saviterapija?“, – svarsto Irena, dainuoti pradėjusi nuo penkerių ir vėliau savo balsu drebinusi ne vieną užsienio šalį.

Už tokį įdomų ir egzotišką atlikėjos gyvenimą siuvėja vaikystėje norėjusi tapti Irena dabar yra dėkinga savo mokytojams, kurie neliko abejingi jos talentui ir pastūmėjo teisinga linkme.

„Mokytoja nusprendė, kad aš galiu dainuoti, nors buvo išgirdusi kažkokį šniokštimą balse. Per jos tikėjimą, kad tas šniokštimas nėra blogai, pasilikau mokykliniuose ansambliukuose ir visą gyvenimą dainavau, – su dideliu malonumu mokyklos laikus prisimena Irena. – Lietuvoje pats didžiausias įvertinimas būdavo dainuoti Dainų dainelėje ir tapti laureatu. Mūsų ansamblis visą laiką prieidavo iki paskutinio etapo, pasirodydavome televizijoje, bet tarp laureatų niekada nepapuldavome. Bet aš vienais metais papuoliau! Tai buvo 1988-ieji, paskutiniai metai mokykloje, kai tapau laureate.“

Po šio triumfo Irenos mokytoja nusprendė parodyti jaunąją dainininkę specialistams. Gavusi Vytauto Miškinio palaiminimą stoti į Kauno konservatoriją, Irena pradėjo lankyti parengiamuosius kursus.

„Į parengiamuosius kursus, todėl – o tai yra mano gyvenimo tragedija, – kad aš nebaigiau jokio instrumento“, – prisipažįsta Irena, kuri netrukus išmoko skaityti natas, įgijo visus būtinus pagrindus ir be jokių kitų ypatingų pasiruošimų įstojo į konservatoriją.

Tą dieną Irena prisimena ryškiai, tarsi vakar: „Mano stojimo numeris buvo trisdešimt trečias. Žiūrėjau, kaip visi pakampėse repetuoja su visais savo balso pastatymais, ir giriasi – aš buvau pas Kaniavą, o aš buvau pas tą ir aną, o tu kur buvai? O aš sakau... Aš niekur nebuvau! Chore dainavau mokykloj... Atsisėdau su savo raudonom basutėm, be kulniukų, be makiažo. Tada atėjo mokytoja ir sako – tu nesidažysi? O aš sakau – reikia? Aš nesidažydavau iki kol man buvo gal dvidešimt vieneri. Na, tai nėra blogai, jei nori atrodyt geriausiai, kai eini save pateikti. Bet jeigu eini dainuoti, tai tavo grožis nemanau, kad turėtų būti pirmoje vietoje. Tavo balsas turi būti pirmoje vietoje.“

Jau vaikystėje Irena suprato, kad nėra toks žmogus, kuris galvoja taip, kaip visi. Todėl ir studijų metais jai nepavyko savęs įsprausti į Kauno konservatorijoje kalamus rėmus: „Prabuvau ten du metus. Sudėtingai. O kai mano mokytoja išvyko į Bostoną, aš labai žliumbiau – visą kelią nuo Aleksoto iki Žaliakalnio pražliumbiau. Nuo tada mano visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.“

Irenos pusseserė pasiūlė jai važiuoti į užsienį dainuoti baruose. Iš pradžių šis pasiūlymas pasirodė neįgyvendinamas – juk Irena mokėsi klasikos, ir italų bei vokiečių kalbomis, o ne anglų.

„Bet kai esi jaunas, tu negalvoji apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Ypač, jeigu kitas žmogus tavimi pasitiki, – prisimena ji, kaip iš mažyčio Lietuvos miestelio kilusi jauna mergina išvyko į platųjį pasaulį laimės ieškoti. – Iš pradžių tai buvo Olandija – nepaprastai laisva šalis. Tai man buvo kaip gaivaus oro gūsis. Atrodė, kad viskas taip ir turi būti. Pagaliau jaučiausi savoje terpėje. Supratau, kad tas žmonių susikaustymas mūsų šalyje, tas vaikymasis – o kaip ten tas, o kaip tas... Na, man vienodai šviečia, nes aš esu aš.“

Tačiau būta ir iššūkių.

„Nemokėjau anglų kalbos, nors dainavau angliškai. Bet aš tuos tekstus buvau išsivertusi, kad nebūčiau kaip kokia durnaropė ir nežiopčiočiau nesuprasdama, ką žiopčioju, ar nesišypsočiau blogoj vietoj“, – atsiminimais dalinasi moteris.

Tokiu būdu Irena pradėjo mokytis anglų kalbos, atvėrusios jai duris į kitas užsienio šalis. Įsigijusi anglų kalbos gramatikos knygą ir perskaičiusi ją du kartus nuo pradžios iki pabaigos, Irena per kelis mėnesius išmoko kalbą ir sulaukė pasiūlymo važiuoti į Emyratus.

„Į aukso kasyklas, – juokdamasi priduria dainininkė. – Ten gyvenau penkerius metus. Dainavau ne tik su lietuvių atlikėjais, bet ir su libaniečiu, marokiečiu, amerikiečiu... Pasirodymai vykdavo restoranuose, naktiniuose klubuose, kai kada privačiuose renginiuose. Dubajaus publika reiškia, kad visi turtingi, turi pinigų, kitokių ten nėra. O neturtingi karstosi ant scaffolding’o (pastolių) ir stato namus greitai, per kelias savaites.“

Ireną stebino tai, kad net vienoje labiausiai kultūriškai nuo Lietuvos atitolusių šalių nesijautė visiškai iškritusi iš konteksto.

„Pagalvotum, kad mūsų kultūra neturėtų būti priimta. Tačiau žinodami, kad ateities iš smėlio jie nepastatys, jie sukūrė dirbtinį pasaulį, tą žmonių svajonę, į kurią gali atvažiuoti ir joje gyventi – turizmą jie priėmė išskėstomis rankomis“, – pasakoja ji.

Tik dėl kalbos Irena vėlgi patyrė šiokių tokių nemalonumų: „Nustojau rusiškai kalbėti ir galvoti, nes jei tu vaikštai gatvėmis, ne važinėji, ir esi balta, vadinasi tu – rusų prostitutė. Aš užblokavau tą kalbą. Suprantu rusiškai, bet nekalbu. Nes buvo taip sunku. Dabar net girdėt nenoriu, nekreipiu dėmesio į rusų kalbą.“

Dubajuje Irenos laukė ne tik gyvenimo pamokos, egzotiškos patirtys dirbant pramogų sferoje, bet ir, žinoma, meilė.

„Aš žinojau, kad jis man lemtas. Ilgų debatų nebuvo, nes aš muzikoj, o ir jis buvo susijęs su muzika – viskas buvo aišku!“ – šypsosi moteris.

Laukiantis pirmagimio reikėjo pasirinkti, ar grįžti į Lietuvą, ar vykti į Angliją, Irenos vyro gimtinę. Sprendimą priimti nebuvo labai sudėtinga: „Namai yra ten, kur mylimas žmogus. Meilė yra, lizdas yra, tu jį susikūrei, vaikas iš meilės gimė ir liuks, gyveni savo terpėj. Pats susikuri pasaulį tokį, kokį nori.“

Ateities Lietuvoje Irena nebeįsivaizduoja, bet pasidalina linksmu spėjimu, kaip, jos manymu, gyvenimas būtų susiklostęs likus tėvynėje.

„Gal ne Riaubiškytė būtų žvaigždė, o aš! – juokiasi Irena, bet priduria. – Aš visada pagalvoju, kad jeigu dabar reikėtų važiuoti į Lietuvą, kuo gi galėčiau ten užsiimti, kad nenumirčiau iš nuobodulio? Vis dėlto Lietuvoje ir Anglijoje galimybės yra kitokios. Lietuva yra per maža. O čia esu susikūrusi įdomų gyvenimą.“

Irena koncertuoja įvairiuose baruose ir privačiuose renginiuose kartą ar du per savaitę, ir ne vien Birmingame – su aparatūros prikrautu automobiliu jai yra tekę išmaišyti visą Angliją: „Kodėl aš nusprendžiau, kad galiu čia dainuoti? Padainavusi klubuose ir restoranuose Emyratuose įgyji supratimą apie žmones. Aš neturėjau baimės eiti į šias vietas, nes tie patys žmonės, kurie viešėdavo Dubajuje, gyvena čia. Visa mano patirtis sudarė pagrindą dainuoti čia. Aš nebijau šitos publikos.“

Britų turistams ir Olandijoje, ir Emyratuose dainavusi Irena pajuto turinti ryšį su šia kultūra.

„Man patinka anglų jumoras. Aš pajutau, kad mes kalbam ta pačia kalba. Man labai patinka jų žodžių žaismas. Kai sakai viena, o prasmė – visai kitokia. Nesijaučiu čia svetimoje terpėje. Man Lietuvoj būtų sunkiau. Vienas svarbus momentas yra tas, kad jie mane priima žinodami, kad nesu anglė. Jie mane priima su visa širdimi. Žinoma, yra daug žmonių. Vienam aš patiksiu iš gailesčio, kitam – todėl, kad jis yra European supporter (Europos šalininkas), o trečiam patiksiu todėl, kad gerai ABBA dainas dainuoju. O ketvirtam – kad dainuoju. Yra keturios galimybės, kurias galiu pasirinkti, bet AŠ jas renkuosi“, – atvirauja atlikėja.

Užsidegimo realizuoti savo talentą moteriai netrūksta – jai tenka pasirūpinti ne tik puikiu pagrindinio instrumento – balso – skambesiu, geru sceniniu įvaizdžiu, bet ir pačiai sujungti į renginio vietą susivežtą aparatūrą bei apšvietimą.

„Aš vadovaujuosi ta taisykle, kad jei čia esu pirmą kartą, tai gali būti ir mano paskutinis kartas, vadinasi, privalau duoti viską, ką turiu geriausio“, – apie būtinybę turėti neišsenkančio entuziazmo šaltinį pasakoja Irena.

Tačiau dainininkė pripažįsta, kad vien entuziazmo neužtenka. Daug ką lemia ir tokie veiksniai, kaip vietinių žmonių sėslumas ir nuovargis nuo naujovių, kurių daugiakultūrė Didžioji Britanija yra perpildyta.

„Jeigu tu nori muzikuoti, prašau, muzikuok, bet tu taip pat nepyk, jei niekas neateis į tave pasižiūrėti. Nes prieš pasidarant kažkam įdomus, tu turi pats būti įdomus, dirbt ties tuo, – išmoktomis pamokomis dalinasi Irena, kuri visgi nusprendė apsieiti be sceninio vardo ir pasirodymuose naudoti savo tikrąjį, tokiu būdu akcentuodama britams savo unikalumą. – Aš nesislepiu už kito vardo, nes jiems jau Irena turėtų pasakyti, kad nesu anglė. Čia jų reikalas, ar jie manęs nori, ar ne. Ar jie manęs nori todėl, kad gerai dainuoju, ar todėl, kad gerai atrodau, ar todėl, kad tai – novelty (naujovė). Kiekvienam savo.“