Sukurtos sąlygos privačiam verslui perimti šilumos gamybą iš savivaldybių įmonių – siūloma bent suvienodinti konkurencijos sąlygas
Po poros mėnesių įsigaliosianti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) patvirtinta nauja šilumos supirkimo tvarka pataikauja privataus kapitalo nereguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams (NŠG). Ši tvarka iš esmės pakeis veiklos bei konkurencijos sąlygas Lietuvos šilumos ūkyje ir galimai sudarys sąlygas privačiam verslui užimti dominuojančią padėtį šilumos gamybos sektoriuje  bei uždirbti didelį pelną. Siekiant išvengti skaudžių padarinių šilumos ūkiui ir šilumos brangimo vartotojams, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) siūlo atidėti ir koreguoti VKEKK tvarką ir taisyti Šilumos ūkio įstatymą.

„Privačių investuotojų – NŠG įmonių tikslas – kuo didesnis pelnas. Žiemos mėnesiais, kai dėl didelio šilumos poreikio tarp šilumos gamintojų – savivaldybių kontroliuojamų centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonių ir NŠG įmonių – nėra konkurencijos, NŠG įmonės pigiai iš biokuro pagamintą šilumą aukcionuose parduoda tik nežymiai mažesne kaina, nei CŠT įmonė pati gali pasigaminti naudodamos dujas. Šilumos vartotojai iš to naudos praktiškai negauna. Jeigu valstybės reguliuojamos ir kontroliuojamos CŠT įmonės bus visiškai išstumtos iš šilumos gamybos rinkos ir privatus verslas ims joje dominuoti, galutinai neliks konkurencijos, o kartu ir prielaidų mažėti šilumos kainoms. Juk valstybinis reguliuotojas VKEKK neturi svertų kontroliuoti nereguliuojamus NŠG, skirtingai negu reguliuojamus šilumos tiekėjus. Naujoji tvarka taip pat riboja savivaldybių galimybes prisiimti atsakomybę už šilumos tiekimo organizavimą savo teritorijoje. CŠT sektoriaus bendrovės labai susirūpinusios, kad nauja VKEKK tvarka pataikauja privačiam verslui – jos padariniai visam šilumos ūkiui ir vartotojams gali būti kritiniai“, - teigia Valdas Lukoševičius, LŠTA prezidentas.

Reikšmingai sumažės lėšos šilumos tiekimo sistemų atnaujinimui

Savivaldybių kontroliuojamos CŠT įmonės gamina šilumą pačios, tačiau jei miesto sistemoje veikia nors viena NŠG katilinė, kuri gamina pigiau, nei pasigamina pati CŠT įmonė, pastaroji nuperka pigesnę šilumą ir persiunčia ją vartotojams. Šilumos tiekėjui tokiu atveju paliekamos pastoviosios pajamos, kurios naudojamos įrenginių nuolatiniam darbingumui palaikyti, atlyginti už darbą, grąžinti paskolas ir apmokėti jų palūkanas ir kitoms reikmėms. CŠT įmonėms šių sąnaudų dydį tvirtina VKEKK ir, pagal dabar galiojančią tvarką, jas padengia šilumos vartotojai. Juk šilumos tiekimo sistema, kurią sudaro katilinių ir vamzdynų sistema, privalo užtikrinti nepertraukiamai reikalingą vandens debitą, slėgį bei temperatūrą kiekviename vamzdynų sistemos taške, dėl to šilumos tiekėjo katilinės išdėstytos taip, kad galėtų kokybiškai atlikti šias funkcijas. Be to,  būtina organizuoti skubų šilumos tiekimo atstatymą avarijų atveju, taip pat rūpintis įrenginių ir šilumos tiekimo sistemos atnaujinimu. Tam naudojamos pastoviosios pajamos, gaunamos iš bendrųjų šilumos gamybos ir perdavimo veiklų, nes kitų lėšų šilumos tiekėjas neturi. Tokia tvarka suderina šilumos tiekimo technologinį patikimumą ir kokybę su mažiausiųjų sąnaudų šilumos vartotojams principu.  

Tačiau nuo kitų metų pradžios CŠT įmonės gali nebegauti lėšų pastoviosioms sąnaudoms padengti, jeigu pralaimės šilumos aukcione NŠG įmonėms ir nebegamins šilumos. Naujoje VKEKK tvarkoje užprogramuota, kad valstybės suvaržyta ir itin reguliuojama „valdiška“ CŠT įmonė turės konkuruoti su privataus kapitalo įmone ir dažnai visiškai nereguliuojamais NŠG „pilnais kaštais“ – t.y. visas pajamas perims tas gamintojas, kuris gamins šilumą. Kyla rizika, kad pagal licenciją potencialiai pavojingą ir labai svarbią visuomenei veiklą vykdantis bei valstybės detaliai reguliuojamas šilumos tiekėjas gali netekti didelės dalies pajamų ir užleisti vietą privačiam šilumos gamintojui.

Užprogramuotas privataus verslo pranašumas

„CŠT įmonės yra griežtai kontroliuojamos – pradedant tuo, kad jų kainas nustato valstybės įstaiga, pelnas apribotas ir padalijamas su šilumos vartotojais, jų darbuotojų atlyginimai „valdiški“, privalu atlikti daugybę prievolių pagal licenciją. Be to, dalis CŠT bendrovių investavo dešimtis milijonų į biokuro katilų statybą, gautos paskolos vamzdynų atnaujinimui. Todėl konkuruojant „pilnais kaštais“ CŠT įmonės atsidurs gerokai silpnesnėje konkurencinėje pozicijoje nei privačios NŠG įmonės, kurių investicijos jau beveik atsipirkusios ir kurios gali laisvai be sudėtingų procedūrų įsigyti kuro ar lanksčiau samdyti darbuotojus. Pagal naująją tvarką, didžiąją metų dalį CŠT įmonės greičiausiai negaus šilumos gamybos pajamų, o tai lems dideles finansines problemas savivaldybių įmonėms ir pačioms savivaldybėms, sustabdys modernizavimo procesus, nauji efektyvūs biokuro katilai taps energetikos paminklais“, - teigia V. Lukoševičius.

Ši naujoji tvarka gali paskatinti naujų dubliuojančių katilinių statybas „už tvoros“ bet kur, tik nežymiai mažesne šilumos kaina perimant šilumos gamybą. Pasitraukus „valdiškam“ ir reguliuojamam šilumos tiekėjui nebeliks kliūčių užsidirbti didelį pelną, be jokių įsipareigojimų šilumos vartotojams. 

Siūlo taisyti Šilumos ūkio įstatymą

LŠTA kreipėsi į Seimo narius siūlydama Seimui atskaitingą VKEKK įpareigoti atidėti naujos tvarkos įsigaliojimą, objektyviai įvertinti naujosios tvarkos galimas pasekmes ir sureguliuoti santykius tarp licencijuotų šilumos tiekėjų bei laisvai veikiančių šilumos gamintojų. Naujoji tvarka turėtų būti pirmiausiai nukreipta vartotojų naudai – mažintų bendruosius šilumos tiekimo kaštus ir užtikrintų ilgalaikį, patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą mažiausiomis kainomis, o ne tik generuotų pelną.

LŠTA siūlo Šilumos ūkio įstatymo pataisą, numatančią, kad visi CŠT sistemoje veikiantys šilumos gamybos įrenginiai (tiek priklausantys CŠT įmonėms, tiek NŠG įmonėms), kurie ruošiasi gaminti šilumą ir pretenduoja gauti lėšų pastovioms sąnaudoms padengti, taptų reguliuojamaisiais ūkio subjektais ir dirbtų tokiomis pat sąlygomis, kaip ir šilumos tiekėjai. Tai yra, visi šilumos gamintojai vienodomis sąlygomis įsigytų išteklius, samdytų darbuotojus, gautų tik reguliuojamą pelną ir privalomai atliktų būtinas šilumos tiekimo sistemai funkcijas. Deja, dauguma nepriklausomų šilumos gamintojų tam kategoriškai priešinasi ir siekia „laisvos“ konkurencijos su „pančiais“ suvaržytais šilumos tiekėjais. Tokia nelygiavertė konkurencija neatneštų naudos šilumos vartotojams.