Ugdykime vaikus ne paklusti, o protauti
Pa­sau­lis ir vi­suo­me­nė spar­čiai kei­čia­si. O po­ky­čiai dik­tuo­ja po­rei­kius. To­bu­lė­jant moks­lui ir tech­no­lo­gi­joms da­ro­si aiš­ku, kad vi­suo­me­nė­je stip­rė­ja ne nuo­lan­kių, fi­zi­nį dar­bą dir­ban­čių, o bū­tent sa­va­ran­kiš­kai mąs­tan­čių ir pro­tau­jan­čių žmo­nių po­rei­kis. Ta­čiau vai­kų ug­dy­me šios ten­den­ci­jos ne­la­bai jau­čia­si. 

Labai stipriai įsigalėjęs požiūris bausti vaiką už jo elgesį daug kam atrodo vienintelis ir teisingas. O ugdomas bausmėmis, gąsdinimais ir grasinimais vaikas neišmoksta mąstyti, įvertinti klaidų, ar numatyti tikrųjų pasekmių (nes bausmė kaip elgesio pasekmė toli gražu nėra tikroji situacijos pasekmė). Kitas labai paplitęs ugdymo metodas – apdovanojimas už tai, jeigu vaikas įvykdo tai, ko iš jo reikalaujame – taip pat neskatina vaiko mąstymo ir motyvacijos.

Apie tai, kaip skatinti vaiką mąstyti ir keisti savo elgesį, pasakoja Suomijos socialinė darbuotoja, dirbanti su mažamečius vaikus auginančiomis šeimomis, Tiia Trogen. Verčiu pokalbį su ja iš suomiško portalo aamulehti.fi

Kai vaikas išmoksta savarankiškai galvoti, jis neskuba daryti visko, kas jam liepiama ir aklai nepasiduoda ėjimui su banda. Nors dėl tokio vaiko elgesio, ypač kai jis dar mažas, suaugę gali būti nepatenkinti, tačiau išmokta savybė savarankiškai mąstyti ne tik apsaugo vaiką nuo patekimo į pavojingas situacijas, bet dar ir palengvina paauglystės iššūkius.

Mokyti vaiką mąstyti tai dar nereiškia, kad jam leidžiama viską spręsti. Ribos privalo būti išlaikomos, ir galutinį sprendimą galų gale priima suaugęs. Tačiau vaikas turėtų būti įtrauktas į mąstymo procesą, nes taip jis bus geriau motyvuotas.

Situaciją galime palyginti ir suaugusiųjų darbovietės aspektu: Kada Jūs būsite labiau motyvuotas atlikti užduotį? Ar tuomet, kai viršininkas įsakmiu tonu liepia ją padaryti, ar tuomet, kai viršininkas Jus išklauso, atsižvelgia į Jūsų nuomonę ir maloniai paprašo ją atlikti?

– Kokius dalykus vaikas gali nuspręsti pats?

– Tokius, kurie reikalauja truputį sugebėjimų, bet nesukelia streso. Jeigu parduotuvėje klausiame vaiko, ką reikia pirkti, tai sukels jam papildomo streso. Tačiau vaikas gali nuspręsti, ar pietums jis norės žuvies ar mėsos, rengsis baltus ar raudonus marškinėlius ir pan.

Jeigu vaikas nenori eiti į lauką ar nenori rengtis, nusileiskite į vaiko lygmenį ir pradėkite kalbėti apie orą. Diskusijos sužadins vaiko susidomėjimą bei motyvaciją. Kalbėjimas ir diskutavimas su vaiku drauge yra daug efektyvesnis būdas nei grasinimai: „jeigu nesirengsi, negalėsi žaisti kompiuteriu, „ arba „liksi vienas sėdėti namie“. Įbaugintas vaikas anksčiau ar vėliau paklus, tačiau liks nesupratęs situacijos.

– Kada išauš ta diena, kai vaiko nebereikės raginti?

– Visi vaikai yra skirtingi. Amžius irgi yra svarbus kriterijus. Reikia nusiteikti tam, kad mokymas mąstyti atsipirks su kaupu ir tikrai ateis ta diena, kai nebereikės nuolat raginti kažką atlikti.

Svarbu paminėti ir tai, kad egzistuoja dvi motyvacijos rūšys – vidinė ir išorinė. Net ir maži vaikai jau yra motyvuoti. Kad ir ropojimas yra įtakotas vidinės motyvacijos kažką atlikti pačiam. Kai vaiko yra daugiau prašoma, o ne įsakoma kažką daryti, jo motyvacija stiprėja. Taip pat stiprėja ir ryšys tarp vaiko ir suaugusio.

– Humoras visada pagelbės

– Vaiko mąstymą skatinančios diskusijos neturi būti rimtos. Atvirkščiai: vaikai geriausiai išmoksta žaisdami. Todėl ir pokalbiai su vaiku gali būti šmaikštūs ir juokingi. Net ir vyresnio amžiaus moksleiviai mėgsta juokus.

– Vaiko elgesį visada įtakoja vidinė priežastis

– Pvz. Vaikas nuolat laužo žaislus ir jam labai patinka stebėti lūžimo procesą. Esant poreikiui kažką laužyti, galima vaikui tiesiog suteikti tam galimybę ir duoti leidimą, jeigu jis nori tyrinėti smulkias detales ir matyti, kas iš ko padaroma. Tokiu atveju puikiai tinka jau ir taip sulūžę žaislai ar nebenaudojami buitiniai daiktai. Vaikui taip pat galima duoti užduotis pvz. gamtoje rinkti šakas ir mesti jas į vieną krūvą arba leisti pameistrauti su tikrais varžtais ir pan.

Vidiniam vaiko poreikiui reikia rasti pargrįstą ir racionalų sprendimą, o ne tik drausti kažką daryti, nes draudimas dažniausiai išprovokuoja dar stipresnį poreikį. Jeigu kambaryje vaikas ima mėtyti daiktus, tuomet galima eiti į lauką ir ten mėtyti kamuolį, tam kad mėtymo poreikis būtų realizuotas. Jeigu daiktai mėtomi iš pykčio protrūkio, tuomet reikalingi nusiraminimo įgūdžiai impulsyvumui suvaldyti. Šiais laikais net ir su vaikais galima praktikuoti kvėpavimo, jogos ar mindfulness pratimus.

– Bausmės nepadeda išsiblaškiusiems vaikams

– Jeigu vaikas nuolatos pameta ar užmiršta savo daiktus, tai bausmės ir grasinimai tikrai nepadės. Akivaizdu, kad vaikui tiesiog trūksta atidumo ir rūpinimosi daiktais įgūdžių. Todėl būtent tuos įgūdžius reikia ugdyti kalbant ir diskutuojant. Pvz. „Galbūt vertėtų telefoną prisirišti, kad nepasimestų?“ „O gal padėtų lapelis su daiktų sąrašu, kurį reiktų patikrinti prieš einat namo?“ „O gal draugai galėtų tau priminti, kad viską pasiimtum su savimi?“

Dažnai draugų kompanija gali labai pasitarnauti, kai vienas iš kompanijos narių yra, tarkime, galintis priminti dalykus, kitas – motyvuoti ir paskatinti. Komandinis darbas turi daug pranašumų, nes gilina draugystės bei empatijos įgūdžius.

– Ką daryti, jeigu vaikas nedrįsta eiti žaisti su kitais?

– Tokiu atveju jo negalima stumti per prievartą –“ eik eik!“ Vertėtų padiskutuoti, kokia nauda bus, jeigu jis išdrįs ir eis žaisti su kitais. Galbūt yra koks nors daiktas, kuris padėtų ir suteiktų drąsos, pvz. kad ir įsivaizduojamas šalmas ar apsiaustas, o gal užtektų ir paprasto meškiuko. Su vaiku drauge galima ir planuoti, kokie maži žingsneliai atvestų jį į draugų būrį.

Nors ir nedrąsūs vaikai, bet daugelis visada nori žaisti su kitais. Tačiau vieni gali jausti stresą nuo didelio vaikų būrio šalia ir mieliau renkasi vieno vaiko kompaniją arba žaidžia vieni. Svarbu prisiminti ir tai, kad žaisti su kitais NĖRA PRIVALOMA.