Rumunų kalbos dėstytojas Vilniuje atrado ramybę
Nuo 2017–2018 moks­lo me­tų Vil­niaus uni­ver­si­te­te ga­li­ma mo­ky­tis ir ru­mu­nų kal­bos. Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to Už­sie­nio kal­bų ins­ti­tu­to ir Ru­mu­nų kal­bos ins­ti­tu­to (Bu­ka­reš­tas, Ru­mu­ni­ja) su­si­ta­ri­mu į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą at­vy­ko ru­mu­nų kal­bos dės­ty­to­jas dr. Ovi­diu Ivan­cu.

– Kaip Jums sekasi mokyti rumunų kalbos Vilniaus universitete?

– Norėčiau pradėti nuo to, kad man garbė mokyti savo kalbos Vilniaus universitete. Prestižinė akademinė institucija, turinti tokią turtingą ir įdomią istoriją, verčia mane didžiuotis, kad esu čia. Rumunų kalbos institutas Bukarešte, pavaldus Rumunijos švietimo ministerijai, propaguoja rumunų kalbą ir kultūrą daugiau nei 40 universitetų visame pasaulyje.

Daugeliu atžvilgių rumunų kalba yra unikali. Tai viena iš oficialių ES kalbų ir, priklausydama romanų kalbų grupei, yra lotynų kalbos palikimas ne tik gramatikos požiūriu. Kaip žinome, šiandienos Europą kultūriškai formuoja graikiškas ir lotyniškas paveldas.

Rumunų kalboje, nors ji priklauso romanų kalbų grupei, dėl kaimynystės su slavų kalbomis kalbančiomis valstybėmis regima didelė slavų kalbų įtaka. Manau, kad lietuviai ir rumunai turi daugiau bendrumo, nei jie mano. Ir aš kalbu ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį. Mes turime tokią pačią viziją apie savo ateitį Europos Sąjungoje ir panašų istorinį foną.

– Kodėl Jūs pasirinkote Lietuvą?

– Dėsčiau rumunų kalbą Indijoje (Naujojo Delio universitete) ir Moldovos Respublikoje (Komrato valstybiniame universitete). Kai oficialiai buvo paskelbta apie laisvą vietą Vilniuje, žinojau, kad turiu pateikti prašymą dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, tai mačiau kaip iššūkį. Lietuvių kolektyvinėje sąmonėje Rumunijos kultūra ir kalba nėra žinoma. Taigi supratau, kad lauks rimtas ir prasmingas darbas. Savo daktaro disertacijoje būtent ir nagrinėjau kolektyvinės pasąmonės, mitų, vaizdinių ir suvokimo konceptus postkomunistinėje Rumunijoje. Mano moksliniai interesai ir smalsumas pastūmėjo mane imtis šio darbo. Dabar galiu pasakyti, kad po daugiau nei trijų mėnesių, praleistų Vilniuje, aš neklydau.

O antra – manau, kad mokytojas yra rizikuoti nebijantis tyrėjas. Aš netikiu kalbos, kad ir kokia ji būtų, mokymu atskiriant ją nuo kultūros. Kalba – tai kultūra, ir aš nesu pirmasis taip manantis. Štai todėl dėstymas Vilniuje yra procesas, praturtinantis tiek mane, tiek mano studentus. Kad kalbos mokymas būtų veiksmingas, aš pats turiu pasinerti į savo kultūrą, turiu atrasti ryšius ir nustatyti modelius. Galiausiai, aš esu ne tik dėstytojas, bet ir rašytojas. Šiuo požiūriu Vilnius taip pat atrodo patrauklus miestas. Turėdamas tai omenyje, kandidatavau į dėstytojo vietą Vilniaus universitete. Atrankos procesas buvo sudėtingas, bet dabar esu čia ir visiškai patenkintas savo darbu bei Vilniaus siūlomomis galimybėmis.

Iki 2017 m. rugsėjo niekada nebuvau lankęsis Lietuvoje. Žinoma, nusprendęs pateikti prašymą į šią vietą, skaičiau apie šalį. Bet remdamasis savo ankstesne patirtimi Indijoje supratau, kad tai daug nepadės. Skaityti apie kultūrą ir joje būti daugeliu atžvilgių yra du skirtingi dalykai. Jei kas nors dabar paprašytų apibrėžti savo jausmus Vilniui ir Lietuvai vienu žodžiu (be abejonės, subjektyviu), nedvejodamas sakyčiau, kad tas žodis – ramybė.

Man atrodo, kad krizės ir iššūkių, su kuriais šiandien susiduria Europa, sūkuryje Vilnius turi savo vidinį ritmą. Ir man tai patinka. Ši sostinė yra vienodai moderni ir tradicinė. Jei leisite pasitelkti metaforą, man Vilnius yra kaip išmintingas senelis, kuris daug matė ir būtent dėl to gali sau leisti prabangą būti ramus ir taikus. Žinoma, suprantu, kad man dar daug ką reikia sužinoti apie jūsų istoriją ir kultūrą, tačiau tokios yra mano mintys dabar, po trijų čia praleistų mėnesių.

– Kokie yra svarbiausi dalykai, kuriuos norėtumėte, kad lietuviai žinotų apie Rumuniją?

– Kad mes daug kovojome ir vis dar tai darome. Kaip ir jūs tam tikra prasme… Turime traumuojančią komunistinę patirtį – komunizmo žlugimas buvo labai dramatiškas, netgi tragiškas. Mes vis dar bandome rasti savo kelią ES viduje. Manau, kad jūs, lietuviai, galite suprasti šį procesą geriau nei kas kitas. Tai nėra lengva, nes pareikalauja savo kainos, bet mes pasirinkome.

Mūsų kultūra daugeliu aspektų yra tautų katilas. Mes esame ortodoksai, bet kalbame romanų kalba. Mūsų kultūra augo ties Oriento (Osmanų imperijos) ir Oksidento (Prancūzija) sankirta. Daugelį dešimtmečių (1947–1990 m.) buvome atskirti nuo Vakarų pasaulio.

Per visą mūsų istoriją 1990–2017 metai yra ilgiausias nepertraukiamas demokratijos ir žodžio laisvės laikotarpis. Šiuo aspektu, atrodo, mes esame jauni. Kai su studentais diskutuojame apie rumunų kalbą, sakau, kad mūsų kalba yra labiau priimanti, tolerantiška ir demokratiška nei mūsų istorija. Tai kalba, kuri nuolatos tobulėja, vystosi ir prisitaiko prie naujos realybės.