Redakcijos paštas. Lietuvos mokslo taryba dusina lituanistiką
Apie ap­kar­py­tą fi­nan­sa­vi­mą pra­kal­bus „Nau­ja­jam ži­di­niui“ ir „Li­te­ra­tū­rai ir me­nui“ Li­te­ra­tū­ros moks­lo dar­bų lei­dyk­la taip pat skel­bia, jog yra ne­pa­vy­dė­ti­no­je pa­dė­ty­je: Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­bai pa­tei­kus 9 lei­di­nius, fi­nan­sa­vi­mo ne­ga­vo nei vie­nas.

„Galima tik pečiais gūžčioti, ko čia tas žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“ rašinyje „Naisių civilizacija“ dusina kultūrą“ virkauja, ištiesęs elgetos ranką, jeigu susirinko 2018 metams finansavimo bent iš trijų šaltinių (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, Lietuvos mokslo tarybos ir Kultūros tarybos). Garsų protestą dėl sumažinto finansavimo pareiškė ir kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“.

Lituanistikos mokslo darbų leidybos padėtis nepalyginti blogesnė.

Lietuvių kalbos institutas (toliau – LKI), Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (toliau – LLTI) ir kitos lituanistikos tyrimus atliekančios mokslo institucijos 2017 m. rugsėjį teikė Lietuvos mokslo tarybai (toliau – LMT) paraiškas finansuoti 2018 m. leidybos projektus pagal Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą.

Literatai keliems leidiniams finansavimą gavo, o LKI pateikė 9 leidinius (žr. lentelę), bet negavo nė cento (žr. http://www.lmt.lt/lt/konkursu-rezultatai/iii-kvietimo-konkursu-rezultatai/iii-kvietimo-konkursu-apibendrinimas/2692).

Ką reikės dėti Lietuvos 100-čiui ant stalo? Ne kokia nors leidinių nekokybė čia kalta. Leidiniai pripažinti kaip finansuotini, tik anoniminių LMT ekspertų parašyta, kad jie „nefinansuojami, nes neužteko lėšų“, o prie vieno leidinio nurodyta, kad jis įtrauktas „į rezervinių projektų sąrašą“.

Tai kelia didelį mokslo bendruomenės susirūpinimą, nes negavę finansavimo mokslinių tyrimų institutai negali vykdyti savo misijos – skelbti ir skleisti mokslo žinias visuomenei ir tarptautinei mokslo bendruomenei. Be to, pagal dabartinę mokslo finansavimo tvarką nuo paskelbtų mokslo darbų didžia dalimi priklauso tolesnis mokslo institucijų finansavimas. Neaiškios konkurencijos principu lėšos dalijamos visoms mokslo įstaigoms, taigi LKI pastatytas į nepavydėtiną padėtį, nes šiems leidiniams paskelbti kitų šaltinių nėra.

Nors LMT vertinimo rezultatus aiškina lėšų trūkumu, tačiau tai yra pirmiausia pačios LMT nuolat matomas darbo trūkumas, nesugebant optimaliai ir planingai skirstyti konkursinį finansavimą.

Nerimą kelia ir tai, kad visas mokslinių tyrimų institutų ekspertinis vertinimas yra anoniminis ir sutelktas vienose rankose – LMT, o tai sudaro prielaidas neskaidriam lėšų skirstymui ir apskritai neobjektyviam mokslo darbų vertinimui:

1) LMT ekspertai atlieka išorinį metinį mokslinės veiklos ataskaitų vertinimą, nuo kurio iš dalies priklauso institutų finansavimas;

2) LMT ekspertai atlieka kasmetinį ir galutinį ilgalaikių institucinių mokslo ir eksperimentinės veiklos programų vertinimą;

3) LMT ekspertai vertina konkursiniam finansavimui pateiktas mokslinių tyrimų, leidybos, stažuočių ir kt. paraiškas.

Didžioji dalis teikiamų leidybai mokslo darbų yra parengti pagal ilgalaikes institucines MTEP programas, t. y. jau per penkerius metus ne kartą vertinti LMT ekspertų. Tie patys leidiniai dar kartą turi dalyvauti LMT konkursuose, kad gautų finansavimą leidybai. Tuos pačius darbus, pateiktus leidybai, dar kartą vertina tie patys LMT ekspertai, o išleistus ir dar kartą vertina pagal išorinį institutų vertinimą.

Tokiu būdu tuščiai eikvojamos lėšos keturgubam tų pačių darbų ekspertavimui, o mokslininkų darbai lieka nepaskelbti.

Tai nėra labai keista, žinant, kad 10 metų LKI atstovams užkertamas kelias patekti į LMT Humanitarinių ir socialinių mokslų komitetą, todėl neturime galimybių tiesiogiai ginti LKI interesus. Daug tendencingumo matome ir tada, kai LMT ekspertai atlieka išorinį LKI veiklos vertinimą. Nežinia kaip suprantamą tarptautiškumą laikant pagrindiniu mokslo kokybės kriterijumi, visiškai nuvertinamas lietuvių kalbos paveldas (dabartinių tarmių tyrimai) ir LKI rengiami žodynai (nors jų poreikis visuomenėje didelis).

Nesubalansuota ekspertinio vertinimo politika stabdo mokslo tyrimų procesą ir jo rezultatų sklaidą, trikdo mokslininkų darbą. Tada, kai valstybės mastu deklaruojamas lituanistikos prioritetas, tokia mokslo politika ne tik neskatina lituanistikos palaikymo bei plėtros, bet ir kelia grėsmę pačiai lituanistikos egzistencijai ir darbų tęstinumui.“

dr. Albina Auksoriūtė, akad. prof. dr. Grasilda Blažienė, dr. Jurgita Jaroslavienė, prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, dr. Rita Miliūnaitė, prof. habil. dr. Sergejus Temčinas, dr. Aurelija Tamulionienė.