Redakcijos paštas. Atvirojo kodo mokykla Lietuvoje: vizija ar tikrovė?
Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos lei­džia efek­ty­vin­ti mo­ky­mą ir mo­ky­mą­si, pa­da­ry­ti jį pa­trauk­lų, bet jo­kiu bū­du ne­pa­vers­ti mo­kyk­los žai­di­mų aikš­te­le. Prieš­in­gai. Tech­no­lo­gi­jos pa­de­da in­di­vi­dua­li­zuo­ti mo­ky­mą, o tai vie­nin­te­lis bū­das švies­ti kiek­vie­ną, ne­sis­ten­giant vi­sų ap­reng­ti vie­no dy­džio dra­bu­žiais.

Atvirojo kodo programa (angl. Open Source Initiative) – programinė įranga, dažniausiai pasižyminti šiomis savybėmis: ji yra nemokama, laisvai prieinami išeities kodai, galima platinti ir modifikuoti nekeičiant licencijos, o kiekvienas vartotojas turi galimybę prisidėti prie tokios programos tobulinimo.

Ar Lietuvoje įmanoma sukurti naują Atvirojo kodo mokyklą? Beje, šia programa paremtos mokyklos užuomazga Lietuvoje jau padaryta portale www.emokykla.lt.

Garantuotų individualizuotą mokymą

Atvirojo kodo programą mokytojai galėtų naudoti dėstydami savo dalyką arba rengdami diskusiją, pavyzdžiui, apie etatinį darbo apmokėjimą. Visa mokyklos bendruomenė (pedagogai, mokiniai, jų tėvai) irgi turėtų galimybę pareikšti nuomonę apie mokymo programų atnaujinimą. Taip priimant sprendimus būtų išvengta buldozerinio metodo, į diskusiją būtų įtraukiami visi, kurie nori ir gali dalyvauti švietimo reformoje. Pavyktų išvengti atgyvenusio „top-down“ („iš viršaus į apačią“) projektų valdymo.

Subūrę geriausių Lietuvoje mokytojų praktikų (ne klerkų, sėdinčių ministerijoje) komandą ir sukūrę atvirojo kodo, t. y. visiems prieinamas, pamokas, garantuotume VISIEMS vienodai kokybišką švietimą. Ta pačia tema atsirastų kelios ar keliolika skaitmeninių pamokų, testų, kuriais galėtų naudotis visi Lietuvos mokiniai tiek per pamokas, tiek namie.

Kitas svarbus dalykas – būtų įgyvendintas individualizuotas mokymas ir mokymasis, nes kompiuterinė programa pati sektų kiekvieno mokinio pasiekimus ir fiksuotų pažangą įvairiomis diagramomis. Testai ir egzaminai būtų kaip paprasčiausias žinių pasitikrinimas, o ne gyvenimą lemiantis faktorius. Kompiuteris taupytų pedagogų laiką. Kad patikrintume, ar moksleiviai sąžiningai atlieka testus (egzaminus), kai kuriuos jų mokiniai galėtų spręsti prižiūrimi mokytojo.

Visi mokiniai, su kuriais jau beveik 10 metų svarstoma naujos mokyklos būtinybė, entuziastingai palaiko tokio tipo mokyklos modelį.

Visiškai pasikeistų mokytojo vaidmuo. Jis ateitų į pagalbą tada, kai mokinys kur nors „įstrigtų“. Visi moksleiviai dirbtų SAVO TEMPU, SAVO LYGIU – mokymas taptų labiau individualizuotas, būtų išvengta „bėgimo per programą“.

Mokiniai galėtų mokytis atskirų mokomųjų dalykų NE pagal AMŽIŲ, o pagal gebėjimus suformuotose klasėse, taip pat – NE dėl PAŽYMIO, o tam, kad išmoktų, nes visa tai reikėtų pritaikyti įvairiuose projektuose ar diskusijose, kurios būtų organizuojamos mokykloje. Be to, kompiuterinė programa parodytų mokinius – būsimus profesorius, o mokytojas rekomenduotų jiems papildomus kursus tobulėti.

Tai visiškai naujas ateities mokyklos modelis. Jis leis iš mokyklos išsinešti savo pasiekimų portfelį, kuriame diagramomis bus atspindėti visi moksleivio įgyti gebėjimai.

Khano akademijoje mokosi ir panevėžiečių

Pasaulyje tai ne naujas mokymosi būdas. Pavyzdžiui, tokiu principu nuo 2004 metų dirba Khano akademija (angl. Khan Academy), turinti milijonus studentų visame pasaulyje. Akademijoje sukurtos pamokos daugelyje mokyklų mokomos kaip papildoma medžiaga. Daugybė mokinių jomis naudojasi ir individualiai. Pats Billas Gatesas puikiai įvertino tokį mokymąsi, investuodamas 2 mln. dolerių į šią akademiją, kurią įkūrė vienas žmogus – Salmanas Khanas. Dabar joje dirba visa komanda specialistų.

Mūsų gimnazijos mokiniai Khano akademijoje taip pat papildomai mokosi matematikos, chemijos ar fizikos. Tai – puikus nemokamas korepetitorius. Kaip anglų kalbos mokytoja dar naudoju kitą tokiu pat principu veikiančią kompiuterinę platformą (readtheory.org) mokymui skaityti. Iš pradžių nustatomas mokinio skaitymo lygis, o paskui kompiuterinė programa seka ir fiksuoja jo pažangą diagramomis. Tai motyvuoja moksleivius, skatina siekti aukštesnio lygio.

Mokymasis Khano akademijoje – ne vieni iš daugelio internetinių kursų. Jų galimybės ir paskirtis visai kitokie nei MOOC (angl. Massive Open Online Courses, atviri nemokami kursai internetu). Khano akademijoje sukurtas visas matematikos, chemijos, fizikos, ekonomikos, Amerikos istorijos, menų mokymosi kursas ir užduotys grįžtamajam ryšiui gauti. Mokiniai mokosi savo tempu ir savu lygiu, o kompiuterinė programa fiksuoja ką, kaip, kada jie išmoko. Atskiri kursai internetu tik suteikia šansą baigti tam tikrus mokymus dominančia tema. MOOC mokiniai patys išsirenka norimus dalykus, pasidalija žiniomis, įgytomis geriausių pasaulio universitetų kursuose.

Organizuodami kasmetinius TEDxJBG renginius Khano akademijoje buvome sukūrę matematikos klasę – praktiškai patikrinome, kaip veikia programa. Vienas gimnazistas išėjo visą matematikos kursą (šiuo metu jis jau baigęs Kembridžo universitetą). Mokymasis Khano akademijoje mokiniams taip patiko, kad kilo mintis patiems sukurti tokią programą. Deja, pritrūkome laiko.

Vaikai nori naujovių. Ar nori suaugusieji?

Visi mokiniai, su kuriais jau beveik 10 metų svarstome naujos mokyklos būtinybę, entuziastingai palaiko tokio tipo mokyklos modelį. Diskutuojame apie tai ir su mokytojais – vieni palaiko, kiti abejoja, ar nesame per maža šalis tokiam dideliam projektui įgyvendinti. Prieš šešerius metus, kai organizavome pirmą TEDxJBG konferenciją, mokiniai tuomečiam švietimo ir mokslo ministrui parašė peticiją dėl Atvirojo kodo mokyklos steigimo. Bet, regis, buvo per anksti, nes niekas nesusidomėjo. Gal dabar jau laikas? O gal per vėlu? Išsivaikščios Lietuva ir nebebus ką mokyti? Beje, šia platforma galėtų naudotis ir lietuviukai užsienyje.

Siūlomų technologijų mokyklai Lietuvoje, konsultanto Niko Peachey nuomone, Atvirojo kodo mokykla – puiki idėja. Jos kompiuterinė dalis yra paprastesnė nei turinio. Vadinasi, tokiai mokyklai sukurti reikia geros mokytojų dalykininkų komandos. Lietuvoje, manau, atsirastų bent po penkis kiekvieno dalyko mokytojus ekspertus, kurie patikėtų tokio projekto tikslingumu.

Tada trimis srautais (pradedant nuo pirmos, penktos ir devintos klasių) per ketverius metus būtų galima baigti šį projektą. Jo medžiaga nuo pat pirmų mėnesių būtų nuolat pildoma, taisoma ir atnaujinama. Žinoma, reikėtų sukurti patrauklią sistemą, motyvuojančią mokytojus, kad jie į Atvirojo kodo programą norėtų įtraukti savo suskaitmenintas pamokas, užduotis ir testus. Būtų galima kreiptis į Lietuvos verslininkus, Vyriausybę ir prašyti paremti šį projektą, nes Lietuvos valstybės ateitis priklauso nuo to, kokią mums pavyks suformuoti mokyklą ir kaip bus reformuojama sistema, kuri galėtų ugdyti mūsų vaikus bei parengti ateities išbandymams.

Gal Lietuvos verslininkai pasektų Estijos pavyzdžiu ir įkurtų labdaros fondą švietimui remti? Gal tada ir užsienio milijardieriai savo investicijoms rinktųsi Lietuvą, o ne Estiją, kaip padarė Taizo Sonas iš Japonijos. 2018-ųjų rudenį jis atvyko į Estiją daryti švietimo revoliucijos, t. y. bandyti importuoti Japonijoje sukurtą vaikų kūrybiškumo plėtojimo modelį, kai mokytojai nedėsto senų tiesų, o patys mokosi drauge su mokiniais. Kalti ir įsiminti faktus paliekama dirbtiniam intelektui. Kaip sakė Steve'as Jobsas, šiandien mokyti ir mokytis tradicinėje mokykloje (kurioje – trys eilės suolų, vienas vadovėlis ir vienas mokytojas) yra nusikaltimas žmonijai.

Šiuolaikinės technologijos jokiu būdu nepaverčia mokyklos žaidimų aikštele, kaip tvirtina kai kurie naujosios mokyklos oponentai. Priešingai. Yra galimybė pasitelkiant technologijas individualizuoti mokymą, o tai – vienintelis būdas šviesti kiekvieną. Pasak Alberto Einsteino, jei bandysi priversti žuvį lipti į medį, ji visą savo gyvenimą jausis kvaiša. Gabūs mokiniai mokykloje nejaučia diskomforto, jiems, kaip patys teigia, kartais būna nebent nuobodu. Ne tokie gabūs vaikai jau pradinėse klasėse nusiteikia prieš mokyklą ar bent atskirus mokomuosius dalykus, manydami, kad tai – ne jiems, kad mokytis neįdomu, nes sunku. Beje, tų sunkumų atsiranda dėl spragų, perkrautų programų ar paprasčiausiai dėl per lėto mokinio darbo tempo.

Mokykloje turime atsisakyti faktų kalimo ir palikti tai į mūsų gyvenimą žengiančiam dirbtiniam intelektui. Sukurkime mokyklą – kelionę po pasaulį laiku ir erdve, plėsdami mokinio pažinimo lauką meno, muzikos, filosofijos ir kultūros srityse. Mokykime vaikus to, ko bent kol kas neturi dirbtinis intelektas: jausmų gilumo ir skaidrumo, atjautos ir altruizmo, t. y. siekime aukštesnio emocinio intelekto. Mokykime ir patys mokykimės nepasiklysti informacijos jūroje, išsaugoti sveikatą, bendravimo kultūrą, pažinimo džiaugsmą, palikdami svarbiausias (matematikos, fizikos, chemijos, biologijos) žinias kaip proto mankštą, o kūno kultūrą – kaip kūno mankštą.

Atskirų dalykų mokomosios programos progresą patikėkime Atvirojo kodo programai. Mokykloje organizuokime įvairius debatus dėl integruojančių mokomųjų dalykų, konferencijas, spektaklius, filmų peržiūras, jomis dalykimės ne tik savo bendruomenėje, bet ir bendroje Atvirojo kodo sistemoje.

Jau šiandien VISI mokiniai yra nusipelnę naujos Atvirojo kodo mokyklos. Labai norėčiau rasti bendraminčių ir bendraautorių jai kurti. Turiu vilčių išgirsti jūsų nuomonę, klausimus, pasiūlymus.

P. S. Praėjusį penktadienį buvau pakviesta į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją (ŠMSM) dalyvauti apskritojo stalo diskusijoje „Bendrojo ugdymo turinys: kokio reikia švietimo bendruomenei?“ Drauge su mokiniais parengėme 27 punktų mokyklai reikalingų pokyčių sąrašą. Tačiau neužteko laiko visų norinčiųjų mintims išdėstyti. Gal susirinko per daug žmonių? Bet juk tam ir kuriamos šiuolaikinės technologijos, kad leistų tartis ir kalbėtis. Juk net ne šimtai, o milijonai žmonių pasitelkdami naujas technologijas vienu metu gali dalyvauti diskusijoje.

Todėl kyla klausimas: kodėl mokytojai vis dar neturi tokios platformos (internetinės ar popierinės), kurioje galėtų išsakyti savo nuomonę? Kas, jei ne ŠMSM, turėtų sukurti tokią prieigą, jei iš tikrųjų norima dialogo su mokytoju?

Violeta Tunkūnienė,

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos mokytoja