Rašytojas Davidas Walliamsas: „Vaikai yra daug sumanesni, nei mano daugelis suaugusiųjų“
Bri­tų dien­raš­ty­je „The Guar­dian“ pa­skelb­ta­me 2017 m. per­ka­miau­sių kny­gų Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je są­ra­še at­si­dū­rė net 11 – ko­ne vi­sos – D. Wal­liam­so kny­gų, iš ku­rių „Blo­gas tė­tis“ (angl. „Bad Dad“) ir „Blo­giau­si pa­sau­lio vai­kai 2“ (ma­tyt, ne­tru­kus su­lauk­si­me ir jų ver­ti­mų į lie­tu­vių kal­bą) pa­te­ko į pir­mą­jį de­šim­tu­ką.

Britų rašytojas Davidas Walliamsas (g. 1971 m.) drąsiai vadinamas šiuolaikiniu kultiniu vaikų rašytoju, nors gimtojoje šalyje, dar prieš pradėdamas rašytojo karjerą, jis jau mėgavosi šlove – buvo (ir tebėra) garsus komikas, televizijos, teatro ir kino aktorius, prodiuseris ir scenaristas.

Britų dienraštyje „The Guardian“ paskelbtame 2017 m. perkamiausių knygų Didžiojoje Britanijoje sąraše atsidūrė net 11 – kone visos – D. Walliamso knygų, iš kurių „Blogas tėtis“ (angl. „Bad Dad“) ir „Blogiausi pasaulio vaikai 2“ (matyt, netrukus sulauksime ir jų vertimų į lietuvių kalbą) pateko į pirmąjį dešimtuką.

Kuo gi išskirtinis šis autorius? Kodėl jo knygos graibstomos ir parduodamos milijoniniais tiražais? Smagiausia atsakymą sužinoti patiems, paėmus bet kurią iš D. Walliamso knygų!

O mes siūlome interviu su rašytoju – apie tai, kas juokinga ir baisu, kodėl to reikia bei apie mėgstamiausią paties D. Walliamso rašytoją ir įkvėpėją Roaldą Dahlį.

– Jūsų karjera televizijoje ir kine klostėsi itin sėkmingai, tad kodėl nusprendėte dar ir rašyti vaikams?

– Iš tiesų viskas nutiko gana spontaniškai. Na, aš tiesiog turėjau idėją pasakojimui: kas nutiktų, jei berniukas ateitų į mokyklą, apsirengęs kaip mergaitė? Ir galvojau, kad galbūt iš to išeitų gera knyga vaikams. Be to, pats labai mėgau knygas vaikams net būdamas suaugęs.

– Kaip jums kilo ta mintis apie berniuką su suknele?

– Visuomet sunku pasakyti, iš kur tiksliai ateina idėjos, tačiau mano sesuo rengdavo mane sena pamergės suknele, kai aš buvau trejų ar ketverių metų berniukas, tad manyčiau, kad tai buvo šiek tiek autobiografiška.

– Ar mokykloje patyrėte patyčias? Bene visose jūsų knygose kas nors patiria patyčias.

– Na taip, šiek tiek. Manau, kad visi vaikai tam tikra prasme patiria patyčias. Iš jų tyčiojamasi, o tada jie patys atsilygindami daro tą patį, ir tai, deja, yra labai įprasta; o kartais jie tyčiojasi ir net nesupranta, kad tai daro. Suvokiau, kad tai yra įprasta patirtis, tad vertėtų ją perkelti į knygas ir taip su ja susitvarkyti. Manau, kad ši problema matoma vien juoda ir balta spalvomis, o tai ne visada taip paprasta. Visuomet yra priežastis, kodėl žmonės tyčiojasi iš kitų, ir dažniausiai taip yra todėl, kad jie nėra labai laimingi.

– Saldumynų krautuvėlės pardavėjas Radžas pasirodo visose jūsų knygose. Ar taip yra todėl, kad tiesiog negalite jo atsisakyti, ar jo dėka norite sukurti jūsų knygas siejantį pasaulį?

– Radžas yra veikėjas, kurį išties mėgaujuosi turėdamas savo knygose. Jis nėra vienas kurio vaiko tėvų ir ne mokytojas, tad gali labai nuoširdžiai duoti vaikui patarimą. Taip pat jis labai juokingas.

– Su kuriuo iš savo sukurtų veikėjų labiausiai norėtumėte sutikti ir kodėl?

– Sunkus klausimas! Norėčiau susitikti Bartą iš „Žiurkainio“, nes jis toks groteskiškas ir blogas. Ir norėčiau susitikti su Radžu – jis tikriausiai man duotų saldumynų ir aš būčiau mėgstamiausias jo pirkėjas.

– Ar skaitote jau išleistas savo knygas? Galbūt jose pamatote dalykų, kuriuos keistumėte – pavyzdžiui, kad ir tai, jog knygoje „Močiutė plėšikė“ močiutė miršta? Ar skaitant išleistas savo knygas norite verkti arba juoktis?

– Na, kartais verkiu arba juokiuosi rašydamas knygą. Aš jas pakartotinai skaitau, kai jos būna redaguojamos, tad tuo metu netikėtumo aspektas jau būna dingęs, todėl aš nebeverkiu nei juokiuosi, kai knyga būna išleidžiama. Būna mažų dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti, bet ne esminių. Man patinka, kad močiutė miršta. Suprantu, kad tai šiek tiek prieštaringas dalykas, tačiau manau, kad, deja, realiame gyvenime žmonės iš tiesų miršta ir būdamas vaikas kartais tikrai netenki savo senelių. Tai gyvenimo dalis ir nieko blogo su tuo susidurti net ir visai jauname amžiuje.

– Ar būna, kad pats pasibjaurite savo sukurtais veikėjais – pavyzdžiui, Bartu iš „Žiurkainio“?

– Šiaip jau man visuomet gan patiko storžieviškas humoras. Ir visada maniau, kad vaikams patinka bjaurūs dalykai. Kai augau, nuolat girdėdavau pasakojant visokias siaubingas istorijas, pavyzdžiui, apie tai, kaip žmonės nusiperka mėsainį, o vėliau supranta suvalgę žiurkę! Tikriausiai nei viena šių istorijų nebuvo tiesa, tačiau vaikų žaidimų aikštelėje jos vis tiek buvo nuolat pasakojamos.

– Kuri iš jūsų knygų jums pačiam patinka labiausiai ir kodėl?

– Tikriausiai „Ponas Smirdžius“. Man ji labai patinka. Pirmąją knygą, „Berniukas su suknele“ (angl. „The Boy in the Dress“), parašiau remdamasis asmenine patirtimi, o „Ponas Smirdžius“ buvo visiškai mano fantazijos vaisius. Manau, kad tai gana jautrus pasakojimas.

– Ko reikia gerai istorijai?

– Originalumo. Ji turi būti tokia, kokios dar niekas nepapasakojo. Taip, pasakojimai rašomi laikantis tam tikrų modelių, ir kai kurie jų panašūs į kitus, tačiau kiekviename pasakojime turi būti originalių elementų. Kasdien tai tampa vis sunkiau, nes kiekvieną dieną randasi nauja istorija, naujas pasakojimas. Tačiau įmanoma atrasti ir naujų būdų juos papasakoti. Štai pasirodo J. K. Rowling su Hariu Poteriu ir sakai – oho, ji sukūrė visiškai naują pasaulį. Net ir dabar kažkas kažkur tikriausiai kurpia kitą naują istoriją, ir tai net gali būti tu!

– Ar yra knyga, pakeitusi jūsų gyvenimą?

– Manau, kad tai – Roaldo Dahlio „Čarlis ir šokolado fabrikas“, nes tai buvo pirmoji knyga, kurią pats perskaičiau savo malonumui, o ne todėl, kad to reikėjo mokykloje, ir man ji labai patiko, be to, jos dėka pradėjau skaityti knygas. Nuo tada tapau Roaldo Dahlio gerbėju.

– Kas jus įkvėpė parašyti knygą „Močiutė plėšikė“? ar jūsų paties močiutės buvo panašios į aprašytąją knygoje?

– Kai buvau vaikas, daugybę laiko leidau su savo močiutėmis. Vienos iš jų namuose tikrai tvyrojo kopūstų kvapas. Kita eidama per kambarį išties gadindavo orą taip, lyg gagentų žąsis.

– Daugelis sako, kad vaikus su seneliais sieja ypatingas ryšys. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Manau, kad seneliams patinka būti seneliais, nes galiausiai jie grąžina vaikus tėvams! O vaikams patinka leisti laiką su seneliais, nes jie mėgsta klausytis senelių istorijų ir nemiegoti, kai jau metas būti lovoje.

– Kokie yra rašymo vaikams džiaugsmai?

– Vienintelis ribojantis dalykas rašant vaikams yra tavo paties vaizduotė. Savo knygose gali pakviesti vaikus į stebuklingas keliones, į kurias daugelis suaugusiųjų leistis nenorėtų.

– O kokie šio rašymo iššūkiai?

– Vaikams patinka išsigąsti, tačiau tai neturi būti pernelyg baisu. Vaikai mėgsta pasijuokti, tačiau tai negali būti per grubu. Visuomet turi būti reikiamoje riboženklio pusėje.

– Kaip manote, kas vaikams jūsų knygose patinka labiausiai?

– Įsivaizduoju, kad jiems patinka humoras ir tai, jog nerašau globėjišku tonu. Rašau apie svarbius dalykus: kitos lyties drabužių dėvėjimą, benamystę, sielvartą. Žinau, kad vaikai yra daug sumanesni nei mano daugelis suaugusiųjų.

– Neslepiate, kad itin žavitės Roaldu Dahliu. Jūsų manymu, kodėl jis toks ypatingas?

– Manau, kad Dahlio knygos visuomet atrodo lyg šiek tiek draudžiamos. Jis tobulai geba išlaikyti pusiausvyrą tarp humoro ir baimę keliančių dalykų.

– Dabar, kai jau pats esate rašytojas, ar ieškote įkvėpimo Roaldo Dahlio knygose?

– Ne tiesioginio įkvėpimo, kadangi nėra prasmės stengtis kopijuoti jo ar kieno nors kito kūrybą. Tačiau rašant knygą naudinga paskaityti ką nors labai gerai parašyto, nes tai primena tau, kas iš tiesų yra puikus rašymas. Nors žmonės aukština Dahlio istorijas ir personažus, jis yra nuostabus rašytojas žodžių dėliojimo puslapyje prasme, tuo, kaip jis konstruoja sakinius. Jis neabejotinai įkvepiantis, jis – auksinis etalonas.

– Ar manote, kad dabar, kai pats rašote knygas, labiau vertinate jo amatą?

–O, be abejo. Tačiau manau, kad tam reikšmės turi ir jo kūrybos skaitymas man pačiam būnant suaugusiu. Kai esi suaugęs, labiau tai vertini – kaip dėliojami sakiniai ar tai, kaip jis pasakoja konkrečią istoriją. Tad manau, kad dabar gėriuosi jo darbais kiek kitaip.

Roaldo Dahlio knygose netrūksta baisių dalykų, o tai gana drąsu rašant vaikams. Ar manote, kad vaikams tai patinka?

Taip. Manau, kad jie nori baugių istorijų. Tik suaugusieji pergyvena dėl tokių dalykų. „Raganose“ jis kalba apie tai, kad raganos žudo vaikus. Tai vienas pirmųjų dalykų, parašytų toje knygoje. Tai neįtikėtinas, stulbinantis sakinys.

Manau, kad geriausios knygos vaikams yra tos, kurias gali skaityti po paklodėmis, pasišviesdamas žibintuvėliu. Tokios knygos vaikams yra labiausiai jaudinančios.

– Ar tam, kad parašytum knygą vaikams, reikia būti vaikišku?

–Nežinau, ar reikia būti vaikišku – nemanau, kad Dahlis bent kiek buvo vaikiškas. Neatrodo. Jis galėjo būti gana atšiaurus ir valdingas. Manau, kad tai labiau susiję su gebėjimu matyti pasaulį vaiko akimis – gebėjimu prisiminti, ką reiškia būti vaiku. Dahlis tai meistriškai daro savo autobiografijoje „Berniukas“ (angl. „Boy – Tales of Childhood“), parašytoje didžiąja dalimi iš buvimo vaiku perspektyvos. Dėl to ši prisiminimų knyga tokia ypatinga.

Tad nemanau, kad tam reikia būti vaikišku, reikia gebėti prisiminti, ką reiškia būti vaiku.

Parengė Diana Gancevskaitė, foyles.co.uk, livingnorth.com, cultbox.co.uk