Problemos kartojasi: kaip tarpukario Lietuva bandė kovoti su inžinierių trūkumu?
In­ži­ne­ri­jos spe­cia­lis­tų trū­ku­mas, no­ras ly­giuo­tis į pa­žan­gų už­sie­nį ir lenk­ty­nės su tech­no­lo­gi­niu prog­re­su – tai ne tik šiuo­lai­ki­nių Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų gal­vo­sū­kiai. Lie­tu­vos tar­pu­ka­rio vi­suo­me­nė taip pat spren­dė ne­pa­to­gius aukš­tų­jų mo­kyk­lų tink­lo klau­si­mus, pik­ti­no­si dar­bo rin­kos po­rei­kių ne­ati­tin­kan­čiu stu­den­tų ren­gi­mu ir ne­tgi dai­rė­si į Es­ti­jos pa­vyz­dį.

Aukščiausiu prioritetu norą šiose kryptyse šiemet pareiškė 17 proc. mažiau stojančiųjų nei pernai, o priimtųjų į šių krypčių studijų programas sumažėjo net 24 proc. LAMA BPO duomenimis, į koleginių studijų inžinerijos ir technologijos mokslų studijų krypčių programas šiemet priimta beveik 25 proc. mažiau studentų negu pernai.

Tendencijos tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje rodo, kad inžinierių paklausa artimiausius dešimtmečius tik augs.

Tendencijos tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje rodo, kad inžinierių paklausa artimiausius dešimtmečius tik augs. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus Lietuvai reikės 4,5 tūkst. naujų elektronikos inžinierių. Sparčiai besiplečiantys miestai – pasaulio miestai auga 200 tūkst. žmonių per dieną greičiu – didiną statybos inžinierių, augančios ekologinės grėsmės – aplinkos inžinierių, 3D spausdintuvų gamyboje plėtra ir robotizacija – gamybos inžinierių poreikį. Jau nekalbant apie programinės įrangos, biomedicinos, aviacijos ir kitas inžinerijos sritis, kurių rinkos taip pat sparčiai auga.

Tarpukariu – analogiška situacija

Įdomu tai, kad valstybę tokios bėdos ištinka nebe pirmą kartą. „Dabartiniu laiku jaučiama didelė inžinierių stoka“, – griežtai pareikšta dar 1937 m. Lietuvos Vyriausybei įteiktame memorandume, kurį pasirašė iškiliausi to meto architektūros, statybos, mechanikos, cheminės technologijos, geodezijos ir elektrotechnikos specialistai. Problemos, varančios inovacijų keliu norinčią žengti šalį į kampą, kamavo ir tarpukariu.

Tuometinė valdžia ir švietimo sistemos kūrėjai suko galvą – kada ir kaip steigti pirmąjį Lietuvoje technologinio tipo universitetą? Trauktis nebuvo kur – ant kulnų lipo įvairios organizacijos, darbdaviai ir kiti suinteresuotieji asmenys, reikalaudami kokybiškai parengtų specialistų. Iki tol Kaune veikęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Technikos fakultetas sparčiai progresuojančios visuomenės reikmių nebetenkino.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto istorikė Brigita Tranavičiūtė pasakoja, kad vadinamasis Politechnikos Institutas arba Politechnika turėjo startuoti 1939 m. rugsėjo 1 dieną Kaune – daugiau nei dešimtmečiu anksčiau nei VDU buvo reorganizuotas į Politechnikos (KPI) ir Medicinos institutus (KMI). Mokslininkė dalijasi archyvų atradimais ir atskleidžia aplinkybes, lėmusias tolesnę įvykių eigą.

Trauktis nebuvo kur – ant kulnų lipo įvairios organizacijos, darbdaviai ir kiti suinteresuotieji asmenys, reikalaudami kokybiškai parengtų specialistų.

Įskėlė viešą diskusiją

Anot B. Tranavičiūtės, idėja kurti atskirą aukštąją technikos mokyklą dar 1937 m. kilo Lietuvos inžinierių draugijai, kuri 1938 m. buvo pervadinta į Lietuvos inžinierių ir architektų draugiją. Jos narių branduolį sudarė Lietuvos inžinieriai ir architektai, tačiau palaipsniui draugijos veikla apėmė gana platų specialistų ratą, todėl buvo dirbama sekcijose – architektūros, statybos, mechanikos, cheminės technologijos, geodezijos ir elektrotechnikos.

Šios draugijos požiūriu, Lietuvoje susiklosčiusi padėtis technikos mokslų srityje buvo nepakankamai efektyviai išnaudota valstybės ekonominiam gyvenimui ir mokslo pažangai. Sumanymas įkurti atskirą aukštąją mokyklą viešai pareikštas 1937 m. liepos 16 d., kai Lietuvos inžinierių draugija LR Vyriausybei įteikė memorandumą „Lietuvos aukštosios technikos mokyklos reikalu“, kuriame prašė „paremti šio taip svarbaus klausimo teigiamą išsprendimą“.

Memorandumas skelbtas žurnale „Technika ir ūkis“ (1937 m., nr. 2). Jame iškeltas klausimas apie atskiro Politechnikos instituto steigimą, kurio pagrindu taptų VDU Technikos fakultetas. Būtent šis dokumentas išjudino įvairias suinteresuotas šalis ir atskiros mokyklos idėja įgavo pagreitį.

Iš kur gauti inžinierių?

Tais laikais kvalifikuotų specialistų problemą apnuogino tarpukario Lietuvoje vykusi sparti technologinė plėtra. Memorandumo rengėjai taikliai apibūdino procesą: „Matomas gyvas technikos plėtojimas įvairiose srityse: statomi keliai ir miestai, motorizuojamas susisiekimas, plačiai pradėta rūpintis krašto elektrifikacija ir žemės gelmių turtų naudojimu“.

Jie neabejojo – parengiamų inžinierių sparčiai besivystančiai Lietuvai nepakanka. „Jų skaičius dabartiniu metu siekia vos 400; kraštas jų reikalingas iki 700–800“, – argumentavo statistiniais duomenimis.

KTU istorikės B. Tranavičiūtės nuomone, kiek ir kokių sričių specialistų tada trūko, labiausiai padeda suprasti įvairių ministerijų pareiškimai svarstant aukštosios technikos mokyklos steigimo ir jos mokslo programų klausimą.

Jos žiniomis, didžiausią poreikį įvairių sričių inžinieriams pareiškė tuometinė Susisiekimo ministerija, kuriai ypač trūko mechanikos ir statybos inžinierių. Diskusijose valdininkai akcentavo kad „kelių motorizacija reikalauja visos eilės naujų specialybių inžinierių“ ir, kad „dėl specialistų stokos ir dėl technikinės priežiūros bei nusimanymo stokos susidaro milijoniniai nuostoliai“.

Kitas pavyzdys – tuometinė Krašto apsaugos ministerija, pareiškusi, kad itin reikalingi statybos, energetikos, elektrotechnikos ir kitų sričių inžinieriai. Išlikę konkretūs statistiniai duomenys – tuometinei kariuomenei trūko apie 90 įvairių sričių inžinierių, o per metus vidutiniškai tarpukaryje jų buvo parengiama tik 20.

Finansų ministras pabrėžė, kad „kylant pas mus technikai ir augant industrializacijai“ ministerijos įstaigoms trūko mechanikos, elektrotechnikos, chemijos, statybos inžinierių.

Apie aukštojo mokslo išsilavinimą turinčių inžinierių stoką pareiškė ir Vidaus reikalų, Žemės ūkio ministerijos, Valstybės kontrolieriaus įstaiga ir panašios organizacijos.

„Techninio personalo stoką labai jaučia privačios bei viešosios įmonės, savivaldybės ir valdinės įstaigos. Ypač sunku valdinėms įstaigoms, nes jos nepajėgia siūlyti tokio paties atlyginimo, koks gaunamas privačiose įmonėse bei įstaigose. Šios gi visus geresniuosius inžinierius, technikus ir chemikus grobstyte išgrobsto“, – tuometinio LR finansų ministro Jono Sutkaus žodžius percituoja B. Tranavičiūtė.

Problemos – gilesnės nei atrodė

KTU istorikė pabrėžia, kad beveik visos valdžios įstaigos ne tik konstatuodavo inžinierių trūkumą, bet ir aktyviai dalyvavo diskutuojant apie studijų turinį, aplinką, kompetencijas. Valdžios institucijos įvardindavo, kokių atitinkamos srities žinių šie specialistai neturi ir pageidautina, kad turėtų.

Pramonės atstovai pabrėžė, kad „inžinieriai per daug teoretiniai pasiruošę ir per maža praktiškai“, esą reikiamų specialistų parengimą „galėtų atlikti tiktai atskira, daugiau surišta su gyvenimu, aukštoji technikos mokykla“.

Pasak B. Tranavičiūtės, vienas iš svarbiausių aukštosios technikos mokyklos idėjos realizavimo argumentų buvo „ryšio nebuvimas tarp specialistų įgytų žinių ir realaus valstybės ekonominio gyvenimo poreikių“.

Lietuvos inžinierių draugijos nariai negailėjo kritikos strėlių ir akcentavo, jog Technikos fakultete yra įsivyravęs „nesveikas enciklopetizmas“, jog tie patys profesoriai dėsto labai skirtingus dalykus. Praktikoje dirbusius specialistus itin piktino tvarka, kai pagrindiniu mokslo personalo parinkimo kriterijumi buvo tapęs dėstytojų teorinis pasirengimas ir mokslinio laipsnio turėjimas.

Todėl buvo tvirtinama, kad „daktaro titulu užtverti barjerą į Politechnikos aukštesnįjį mokslo personalą jo neturintiems gabiems, pasižymėjusiems žmonėms būtų tam tikrais atsitikimais ne tik neracionalu, o kartais gal ir nuostolinga“.

Vėliau diskutuodami ekspertai pasiūlė logišką išeitį. Tolesniuose svarstymuose buvo įtrauktas punktas, kad „Politechnikos vyresniojo mokslo personalo nariu gali būti asmuo, turįs mokslišką laipsnį, pasireiškęs moksliniais tyrinėjimais, spausdintais darbais arba pakankamu praktišku patyrimu savo srityje“.

Inžinierių draugija palietė ir finansavimo klausimus. Jos netenkino buvusi VDU Technikos fakulteto finansavimo apimtis, priekaištauta dėl nepakankamo dėmesio infrastruktūrai – inžinieriams rengti trūko tinkamų laboratorijų, dirbtuvių, braižyklų.

Masino kiti pavyzdžiai

B. Tranavičiūtės nuomone, Lietuvos inžinierių draugija pastebėjo stiprėjančias tendencijas atsiskirti ir steigti atskiras aukštąsias mokyklas. Lietuvoje jau buvo imtasi iniciatyvos steigti specialias žemės ūkio, veterinarijos, prekybos, pedagogikos mokymo įstaigas.

Lietuvos inžinierių draugijos nariai negailėjo kritikos strėlių ir akcentavo, jog Technikos fakultete yra įsivyravęs „nesveikas enciklopetizmas“, jog tie patys profesoriai dėsto labai skirtingus dalykus.

Imtis idėjos įgyvendinimo taip pat skatino ir užsienyje matyta praktika, kur aukštosios techninių mokslų mokyklos buvo vystomos savarankiškai. „Nors Lietuvos inžinierių draugija nagrinėjo daugelio užsienio šalių pavyzdžius, kuriose technikos mokslai buvo vykdomi atskirose aukštosiose mokyklose, tačiau labiausiai draugijai pasitikėjimą kėlė būtent Estijos patyrimas“, – pasakoja B. Tranavičiūtė.

Mokslininkė spėja – veikiausiai dėl to, kad Estija jau buvo išbandžiusi kelis variantus ir galiausiai įsteigė savarankišką aukštąją technikos mokyklą Taline, kuriai universiteto statusas buvo suteiktas 1936 m. rugsėjo 15 d.

„Svarbu, tai, jog siūlydama atskiros aukštosios technikos mokyklos idėją, Lietuvos inžinierių draugija analizavo JAV, Anglijos, Vokietijos, Čekoslovakijos, Italijos, Suomijos ir kitų valstybių aukštųjų technikos mokyklų programas“, – pabrėžia B. Tranavičiūtė.

Dar daugiau – draugijos nariai manė, kad remiantis jų pavyzdžiu reikia daugiau dėmesio skirti ekonominiam, administraciniam ir teisiniam inžinierių parengimui, kuriam Lietuvoje iki tol buvo skiriama per mažai dėmesio.

Veiksmus nutraukė karas

Į Lietuvos inžinierių draugijos narių paskelbtą memorandumą ir viešas diskusijas sureagavo Lietuvos valdžia. 1938 m. kovo 8 d. LR Ministrų kabineto rašte LR Švietimo ministrui rašoma, jog „1938 m. vasario 25 d. Ministrų Kabinetas, išklausęs Valstybės kontrolieriaus pranešimą apie technikos fakulteto reorganizaciją ir turėdamas galvoje, kad technikos fakultetas, būdamas Vytauto Didžiojo Universiteto integraline dalimi, negali persitvarkyti pagal krašto techniškojo gyvenimo reikalavimus ir paruošti Tautos ūkiui specialistų, pripažino principe, kad technikos fakulteto reorganizacijos klausimas jau yra pribrendęs“.

Galiausiai 1938 m. kovo 16 d. įvykusio pasitarimo metu buvo pritarta aukštosios technikos mokyklos steigimo idėjai. Jau nuo pavasario LR Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamente buvo pradėti rengti posėdžiai, kurių metu svarstytas „Aukštosios Technikos mokyklos skyrių reikalas“ ir kiti organizaciniai klausimai.

Tais pačiais, 1938 m. buvo sudarytas Politechnikos statutas, skelbiantis, jog „Politechnika yra aukštoji technikos mokymo, mokslo ir technikos tyrimų įstaiga, esanti Švietimo Ministro žinioje“.

Būtent šį veiksmą kaip istoriškai reikšmingą veiksmą akcentuoja B. Tranavičiūtė, pabrėždama, kad jame buvo įtvirtintos Politechnikos kaip savarankiško juridinio asmens teisės, tarp kurių – teisė turėti savo tikslams institutus, laboratorijas, kabinetus, bibliotekas, mokomąsias dirbtuves ir kitas jos darbui reikalingas įstaigas.

Statute buvo apibrėžta Politechnikos struktūra, susidedanti iš architektūros, statybos su statybos ir hidrotechnikos-melioracijos šakomis, mechanikos su mechaninės technologijos ir transporto šakomis, elektrotechnikos su energetikos ir telekomunikacijos šakomis, cheminės technologijos, geodezijos skyrių.

Dar vienas įdomus aspektas – siekis suteikti tarpdisciplininių žinių, neapsiriboti tik techniniais dalykais. Tai akcentuoja ir šiuolaikiniai technologinio tipo universitetai, įskaitant KTU. Tokį modernų, integracija pagrįstą požiūrį puoselėjo ir Politechnikos idėjos entuziastai, kurių įsitikinimu, būsimiems inžinieriams svarbios ir humanitarinių mokslų bei menų žinios, todėl, pavyzdžiui, prie Architektūros skyriaus jau tada numatyta steigti Architektūros istorijos katedrą.

Politechnikos veiklos pradžiai ruoštasi itin rimtai – sudaryti visų kursų mokslo dalykai ir semestrų tvarkaraščiai. Minėtas statutas turėjo startuoti nuo 1939 m. rugsėjo 1 d., tačiau praktiškai Politechnika pradėti veiklos nebesuspėjo.

„Manyčiau, galutiniam idėjos įgyvendinimui įtakos turėjo politinės aplinkybės. 1939 m. Vilniaus krašto atgavimas, kai pradėta svarstyti apie tam tikrų fakultetų perkėlimą į sostinę ir 1940 m. birželio 15 d. įvykusi pirmoji sovietinė okupacija“, – situaciją apibendrina B. Tranavičiūtė.Kad vyriausybė jaučia ir mato augantį inžinerijos specialistų poreikį bei stygių Lietuvoje, rodo tai, kad 2018 metais universitetinėms studijoms inžinerijos ir technologijų mokslų studijų krypčių grupėse buvo skirta 2,3 proc. daugiau valstybės finansuojamų studijų vietų. Ir nors apie technologinių specialybių perspektyvas ketvirtosios pramonės revoliucijos amžiuje garsiai kalba tiek verslo, tiek mokslo atstovai, ryškėja nerimą kelianti tendencija – norinčiųjų bei galinčiųjų studijuoti inžinerijos ir technologijos mokslus mažėja.