Pasitikėjimas – sėkmės receptas švietimo sistemos ateičiai
Ge­ras dės­ty­to­jas ir mo­ky­to­jas yra tas, ku­ris pats nie­ka­da ne­si­liau­ja mo­ky­tis ir to­bu­lė­ti. To­kių mo­ky­to­jų vi­si no­ri­me mo­kyk­lo­je, to­kiu pri­nci­pu va­do­vau­ja­si ir Vil­niaus uni­ver­si­te­tas, reng­da­mas bū­si­muo­sius mo­ky­to­jus.Taip dis­ku­si­jo­je „A­tei­ties mo­kyk­los kū­rė­jai: mo­ky­to­jai, mo­kyk­lų va­do­vai, pe­da­go­gų ug­dy­to­jai“ tei­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) stu­di­jų pro­rek­to­rius doc. Val­das Jas­kū­nas.

Siekia įnešti edukacinių naujovių

VU, neseniai ėmęs rengti mokytojus, parodoje „MOKYKLA – 2018“ inicijavo mokytojų, mokyklų vadovų ir pedagogų ugdytojų diskusiją apie bendradarbystės vaidmenį ateities mokykloje.

Kaip sakė VU studijų prorektorius, daug dėmesio rengiant pedagogus yra skiriama mokytojų mokymui, grįstam moksliniais tyrimais, inovacijomis.

„Moksliniai tyrimai yra ta veikla, kuri sudaro galimybę išlaisvinti vaizduotę, sukurti tai, ko dar nėra sukurta. Tai – labai tinkama erdvė ir saviraiškai, ir ateities kūrimui“, – įsitikinęs doc. V. Jaskūnas.

Anot jo, VU daug dėmesio yra skiriama tiek dalykinio žinojimo ugdymui, tiek gebėjimui mokyti. Iš to kyla pagrindinis VU įsipareigojimas ir tikslas rengiant pedagogus – į mokyklas su VU išugdytais mokytojais įnešti kuo daugiau edukacinių naujovių.

VU rūpi ne tik parengti inovatyvius ateities mokytojus, bet ir padėti prie naujovių prisitaikyti jau švietimo sistemoje dirbantiems pedagogams, todėl VU yra nuolat plėtojama mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programa, kuri mokytojams sudaro galimybę bendradarbiauti su mokslininkais ir gauti jų palaikymą.

Darbe svarbus bendravimas

VU profesinių pedagoginių studijų alumnas Juozapas Labokas, dirbantis Vilniaus Jėzuitų gimnazijos pilietinio ugdymo mokytoju, sako, kad nors mokykla – didžiulė struktūra, kurioje yra daug biurokratijos, daug popierių pildymo, tačiau jam pedagogo darbas jau beveik trejus metus yra kasdieninis nuotykis, įvykis, susitikimai su mokiniais, tėvais, mokytojų bendruomene.

Jis kartu su pedagogikos studijų kurso absolventais sukūrė alumnų asociaciją, todėl pedagogai turi galimybę susitikti universitete ir kalbėtis apie savo patirtis mokykloje. Viename tokiame susitikime asociacijos nariai padarė svarbią įžvalgą, kodėl mokytojai greitai perdega ir praranda motyvaciją.

„Jeigu mes mokykloje liekame vieni, neturime kito žmogaus, su kuriuo galime kalbėtis, prisiminti, kas mus įkvėpė eiti šiuo keliu, kokia yra mūsų pasirinkimo prasmė, ar esame pasiruošę keistis, greitai įvyksta perdegimas, kyla noras pabėgti iš mokyklos ir net Lietuvos“, – mano jaunas mokytojas.

Ar mokytojų parengimas svarbiausia?

Į mokytojų perdegimo klausimą gilinasi ir istorijos mokytoja Jūratė Litvinaitė. Juk dažnai jauni mokytojai iš universiteto ateina kupini vilčių pakeisti švietimo sistemą. Tačiau jau praktikos pabaigoje jie pajunta, kad sistema juos verčia elgtis taip, kaip jie to nenorėtų. Ji aiškinasi, kas nutinka su žmogumi, pakliuvusiu į mokyklą, kodėl daugelio 20 metų mokykloje atidirbusių mokytojų širdyse užgęsta noras dirbti šį darbą.

„Šis klausimas šiandien galbūt yra daug svarbesnis negu klausimas, kaip parengti gerą mokytoją. Jeigu universitetai, praktikos mentoriai juos rengia, konsultuoja, palaiko, o paskui paleidžia į mokyklą, kurioje kažkas nesuveikia, tai tas mokytojas gali tiesiog „sugesti“, – svarsto J. Litvinaitė.

Ir čia mokytoja mato didžiausią problemą: nėra pakankamai tyrimų, kurie padėtų išsiaiškinti, kas sistemoje stringa, kas yra ta karšta krosnis, kuri sudegina jauną, entuziazmu degantį mokytoją. J. Litvinaitės manymu, šios problemos nėra susijusios su pačia mokytojo, direktoriaus ar net ministrės asmenybe, o labiau su neefektyviai veikiančia sistema.

J. Litvinaitė atliko kokybinį tyrimą, kurio metu apklausė 16 mokytojų, ir gali drąsiai pasakyti, kad didžioji dalis mokytojų yra perdegę. Jos manymu, pasitikėjimas yra viena didelė malka mokytojus deginančioje krosnyje.

Pasitikėjimo krizė

VšĮ Mokyklų tobulinimo centro steigėja, projekto „Lyderių laikas 3“ savivaldybių veiklos vadovė Eglė Pranckūnienė sako, kad kiekviena šalis pasirenka savo švietimo kaitos kryptį iš dviejų pagrindinių variantų. Vienas kelias yra gamybinis, kai nėra pasitikėjimo žmonėmis, dirbančiais praktinį švietimo darbą, ir prikuriama įvairių reglamentų, procedūrų, tikintis, kad viskas veiks tobulai. Kitas kelias yra profesinis, jis remiasi pasitikėjimu profesionalais ir tikėjimu, kad viskas priklauso nuo švietimo praktikų: mokytojų ir mokyklų vadovų.

„Pasitikėjimas sklinda kaip ratilai. Jeigu pasitikima mokytoju, tuomet ir mokytojas pasitiki mokiniu, vadovas pasitiki mokytoju, kad jis darys viską dėl savo mokomų vaikų. Savivaldybė pasitiki mokyklos vadovais, ministerija pasitiki savivaldybėmis ir t. t. Tas pasitikėjimo tinklas kuriamas ir tampa labai stiprus“, – sako E. Pranckūnienė.

Ji apgailestauja, kad Lietuva nuėjo gamybiniu keliu ir dabar išgyvena pasitikėjimo problemą. Dėl to sistema tapo biurokratizuota ir joje vis mažiau vietos lieka kūrybiškumui, spontaniškumui, kuriuo pasižymi jauni entuziastingi mokytojai.

Kalbant apie ateitį, pašnekovė siūlo peržiūrėti, kur mes esame užstrigę gamybiniame kelyje ir stengtis pasukti profesinio modelio link. Čia ir mokytojų rengėjai, ir švietimo politikos formuotojai, ir patys mokytojai praktikai gali suvaidinti svarbų vaidmenį, nes pasitikėjimas turi turėti pagrindą, jis neatsiranda savaime.

„Tai būtų labai svarbus posūkis, bet ir švietimo politikos formuotojų supratimas, kad labai daug kas priklauso nuo tų konkrečių žmonių, kurie su mūsų vaikais dirba kiekvieną dieną. Pripažinimas, kad jų darbas tikrai yra labai sunkus, kompleksiškas ir jo sėkmės negali pamatuoti vien egzaminų rezultatais“, – teigė Mokyklų tobulinimo centro steigėja.

Mokykla – erdvė diskusijoms

Aukštelkės mokyklos daugiafunkcio centro vadovas Vaidas Bacys pritaria, kad esminis dalykas švietimo sistemoje iš tikrųjų yra visapusis pasitikėjimas. Dažnai mes norime, kad mumis pasitikėtų, bet mes patys kitais pasitikėti nenorime. Reikia ir laiko tam pasitikėjimui atsirasti.

„Aš kaip direktorius neinu stebėti jokių pamokų, nors žinau, kad vadybiškai tai neteisinga. Nuo to, kad pastebėsiu vieną pamoką, procesai nepasikeis, bet nuo to, kad mes pasišnekėsime šešiese susėdę į ratą – situacija keisis. Mes sukame profesinio tobulėjimo keliu, kai mes daugiau diskutuojame apie situacijas, kai mes turime erdvę ir laiko šnekėtis apie tai“, – sako V. Bacys.

Mokyklos vadovas – lyderis?

Diskusijoje buvo klausiama, koks turėtų būti ateities mokyklos vadovas. Ar mokyklos vadovas turi būti lyderis?

Pašnekovai sutarė, kad mokyklų vadovų darbas yra vienas sunkiausių, nes vadovas nuolat turi balansuoti tarp milžiniškos atsakomybės ir vis mažėjančio autoriteto. Vadovas turi veikti labai efektyviai, bet kartu ir būti prieinamas visiems.

Vadovams tenka daug administracinio darbo funkcijų ir lieka vis mažiau laiko būti mokymosi lyderiu ir įkvėpti mokytojus kuo geriau dirbti su vaikais.

„Šalyje išgyvenama mokyklų vadovų krizė – vadovo darbas tapo nepaprastai nepatrauklus nei finansiškai, nei didžiulės atsakomybes ir reikalavimų požiūriu. Tačiau vis dėlto ateina nauja vadovų karta. Jaunoji karta pradeda matyti kūrybinį potencialą mokykloje ir tas tikėjimas bei prasmės ieškojimas tiesiog pasidaro svarbesnis už vadovus varžančius dalykus“, – sako E. Pranckūnienė.

Istorijos mokytoja J. Litvinaitė mano, kad vadovų darbą palengvintų Švietimo įstatymo peržiūra ir efektyviau paskirstytos įstaigos vadybos funkcijos.

„Kartais vadovai tampa valdovais, o ne vadybininkais, vien dėl to, kad turi per daug funkcijų, per daug atsakomybės, per daug naštos. Todėl dažnai mokykloje demokratijos ir vieningai veikiančios bendruomenės nėra“, – apgailestauja mokytoja.

V. Jaskūnas, tapęs studijų prorektoriumi, suprato, kad jo niekas nemokė būti prorektoriumi, o saugumo ir pasitikėjimo jam suteikė tai, kad organizacija investuoja į savo darbuotojus ir sudaro sąlygas įgyti reikiamas kompetencijas.

Anot jo, parama mokyklos vadovams yra tas sprendimas, kuriam alternatyvų nėra. Mokyklos steigėjo pareiga ir atsakomybė pasirūpinti, kad vadovas jaustųsi gerai, nes nuo jo priklauso tos mokyklos ir visos švietimo sistemos funkcionavimas bei sėkmė.

Prorektorius mano, kad bendrą atsakomybę už organizacijos sėkmę, rezultatus turi prisiimti direktorius.

„Mūsų valdymo kultūroje, kuri yra smarkiai pasikeitusi, kyla natūralus poreikis dėl didesnės laisvės, bet laisvė visada yra susijusi su atsakomybe. Jei mes neprisiimame atsakomybės, keistai atrodome, kai reikalaujame daugiau laisvės“, – mano V. Jaskūnas.

Aukštelkės mokyklos daugiafunkcio centro vadovas V. Bacys įsitikinęs, kad pasitikėjimo kultūros ir demokratijos mokykloje garantas yra supratimas, kad neklystančių žmonių nėra ir kad vadovai taip pat kartais gali priimti ne patį efektyviausią sprendimą.

Anot jo, mokykloje demokratija yra įmanoma, jei į svarbių klausimų svarstymą yra įtraukiama visa mokyklos bendruomenė.