Pagarbus elgesys universitete: kur yra neleidžiamo seksualinio elgesio ribos
Maž­daug prieš me­tus pra­si­dė­jęs #Me­Too ju­dė­ji­mas ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­pli­tu­si gro­ta­žy­mė, pa­brė­žu­si sek­sua­li­nio prie­ka­bia­vi­mo ir smur­to ne­to­le­ra­vi­mą, su­kė­lė daug aš­trių dis­ku­si­jų vie­šo­jo­je erd­vė­je. Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­te vei­kian­čio Ly­čių stu­di­jų cen­tro va­do­vė doc. dr. Li­ja­na Stun­džė ir šio cen­tro do­cen­tė dr. Ilo­na Mi­chai­lo­vič įsi­ti­ki­nu­sios, kad šie me­tai bu­vo la­bai svar­būs iš nau­jo įver­ti­nant, koks el­ge­sys yra pri­im­ti­nas, o koks – ne, taip pat ir aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je.

Kur prasideda ir baigiasi flirtas?

Pasak Lyčių studijų centro vadovės doc. dr. L. Stundžės, siekiant suprasti ribas, pirmiausia seksualinis priekabiavimas lyginamas su flirtu, o dar konkrečiau – kaip žmonės jaučiasi, kai tai vyksta su jais.

Esminiai bruožai ir sąlygos, kurie nubrėžia ribą tarp flirto ir seksualinio priekabiavimo, yra susijusiję su asmenų savijauta: flirto atveju jaučiamasi gerai, asmenys yra laimingi, tokia situacija jiems yra patraukli, pageidaujama, vyksta abipusiu noru, grindžiama lygybe, savigarba nepažeidžiama, elgsena teisėta ir jie gali ją kontroliuoti.

Seksualinio priekabiavimo atveju asmenys jaučiasi blogai, bejėgiškai, šlykščiai, elgsena yra vienpusė, žeminanti, kenkianti jų savigarbai ir pagrįsta jėga.

Teisininkė doc. dr. I. Michailovič atkreipia dėmesį, kaip seksualinis priekabiavimas apibrėžiamas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme: tai yra „nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką“.

Čia, pasak ekspertės, labai svarbu, kaip žmogus, kuris buvo paveiktas priekabiavimo, pats tą vertina.

„Seksualinis priekabiavimas gali būti ir fizinis, ir žodinis, ir vizualinis, ir neverbalinis, ir asmeninės erdvės pažeidimas – formų gali būti pačių įvairiausių“, – anaiptol ne baigtinį jų sąrašą vardija doc. dr. L. Stundžė. Ji teigia, kad seksualiniam priekabiavimui arba jo nebuvimui įtakos turi organizacinė kultūra, organizacijoje deklaruojamos vertybės, hierarchinė struktūra, vadovaujančių asmenų ir personalo santykiai, darbo organizavimo pobūdis, stresoriai ir komunikacijos politika bei praktika.

Svarbu atpažinti

Doc. dr. I. Michailovič

Doc. dr. I. Michailovič atkreipia dėmesį, kad vidiniuose Vilniaus universiteto dokumentuose apibrėžtos etinės normos, kurių bendruomenė apsisprendusi laikytis. Ir vis dėlto dar svarbiau – egzistuojanti praktika, kaip reaguojame, jei kas nors įvyksta. Ir tai, anot ekspertės, labai subtilus psichologinis klausimas: „Turbūt būtų labai paprasta ir kartu logiška teigti, kad susidūrus su nepageidaujamu seksualinio pobūdžio elgesiu pirmiausia reikia pasakyti NE. Pasakyti aiškiai, kai elgesys atrodo nepriimtinas. Bet vienam žmogui to užteks, kad jis liautųsi, o kitam – galbūt ne. Vienas, prie kurio priekabiaujama, turės jėgų pasipriešinti, o kitas priešingai – jausis sukaustytas baimės.“

Docentė atkreipia dėmesį, kad mūsų universiteto akademinėje erdvėje jau yra pasakyta, koks elgesys yra nepriimtinas. Dabar svarbu, kad žmonės nebijotų pranešti, jei tokių atvejų pasitaikė. Universitete veikia bendra pasitikėjimo linija, taip pat specialiai seksualinio priekabiavimo atvejams tirti rektoriaus suburta komisija, tad tikrai galima kreiptis ir pagalba bus suteikta.

Tiesa, Lyčių studijų centro vadovė doc. dr. L. Stundžė sako, kad šią temą tyrinėjantys mokslininkai ir užsienio patirtis rodo, jog vien informavimo toli gražu nepakanka dėl temos jautrumo ir subtilumo. Kiekviena organizacija, šiuo atveju – universitetas, turėtų suformuoti aiškią politiką, t. y. turėtų būti sukurta visa sistema nuo dokumentų iki praktinių veiksmų, kad būtų aišku, kur, kada ir kaip kreiptis (tai Vilniaus universitete jau yra), taip pat – kas už tai gresia (to dar nėra įvardyta). Kitas žingsnis – mokymai per pavyzdžius, atvejų analizes ir pan.

Juk akivaizdu, kad kurso draugui ar draugei, kuris hierarchiškai lygus, lengviau pasakyti NE nei savo vadovui, kai bijomasi dėl darbo vietos, egzamino, studijų, karjeros perspektyvų ir pan.

Abi ekspertės sutinka, kad iš esmės priekabiavimo atvejų gali pasitaikyti tiek tarp hierarchiniu, tiek tarp lygiaverčiu santykiu susijusių asmenų, bet natūralu, kad lengviau priekabiauti, jeigu žmogus turi galią. Juk akivaizdu, kad kurso draugui ar draugei, kuris hierarchiškai lygus, lengviau pasakyti NE nei savo vadovui, kai bijomasi dėl darbo vietos, egzamino, studijų, karjeros perspektyvų ir pan.

Kaltė ir atsakomybė

Pasak doc. dr. I. Michailovič, mūsų visuomenėje plačiai aptarinėta Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo (Stambulo konvencija) nustato, kad valstybės narės skatintų žmones pranešti apie pastebėtą nepageidaujamą elgesį, kurį draudžia konvencija. Vis dėlto suprantama, kad pirmiausia reikia drąsos apie tai prabilti – tiek aukai, tiek liudininkui. „Mes neseniai apie tai pradėjome kalbėti. Tad bent jau kol kas žmonės dažniau linkę pranešti anonimiškai. Dėl suprantamų priežasčių – saugumo jausmo trūkumo. Manau, kad institucija, kuri gauna tokį anoniminį kreipimąsi, neturėtų jo ignoruoti. Bet būtų gerai paprašyti pateikti įrodymų. Kokie tai įrodymai – nėra taip svarbu, bet žmogus galėtų pateikti bent kažką, kuo būtų galima remtis, siekiant išsiaiškinti situaciją“, – sako teisės ekspertė.

dr. L. Stundžė

Visais atvejais abi ekspertės pabrėžia, kad svarbu kalbėtis ir skatinti kalbėti, mokėti ir mokytis atpažinti priekabiavimą. Be to, kalbėjimasis su kitais gali turėti keleriopą poveikį. Pokalbis gali patarnauti kaip terapija pagaliau išdrįsus prabilti, o gali tapti svarbus vėliau, kaip įrodymas.

Dažnai žmogui, išdrįsusiam prabilti apie patirtą seksualinį priekabiavimą, tarsi reiškiami priekaištai, kodėl jis to nepadarė iš karto, o, pvz., tylėjo daug metų. „Jeigu žmogus nepraneša iš karto, jeigu jam sunku pasakyti NE, negalime už tai kaltinti, nes, kaip rodo tyrimai, tokiu atveju žmogus patiria didelį stresą, būna sukaustytas baimės. Tada su tomis mintimis gyvenama daugelį metų, kol galiausiai išdrįstama. Manau, kad tokioje situacijoje seksualinio priekabiavimo aukai gal ne tiek svarbu, ar bus nubaustas skriaudėjas, kiek jo/jos būsena, kai, pagaliau prabilus, tarsi nusimetama našta ir kažkiek palengvėja“, – kalbėjimo svarbą pabrėžia doc. dr. I. Michailovič.

Teisininkės įsitikinimu, baudžiamoji atsakomybė – tai kraštutinė priemonė. Todėl tikrai svarbu, kad kiekviena švietimo įstaiga pati įvertintų ir nustatytų tinkamas poveikio priemones. Kita vertus, nors, pavyzdžiui, tai yra padaryta JAV universitetuose, šiose aukštosiose mokyklose susiduriama su itin griežtu reagavimu ir tam tikra „seksualine panika“. Įvertinus, kad pagrindinis siekis – racionali politika užkertant kelią seksualiniam priekabiavimui aplinkoje, tą paprasčiau padaryti kitomis, visų pirma, drausminėmis ar pan., priemonėmis, nepasiekus baudžiamojo proceso. Lygių galimybių įstatymas nustato, kad, nagrinėjant įvairius skundus, pareiškimus ir pan. dėl diskriminacijos įstatyme numatytais pagrindais, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas, t. y. įrodinėjimo pareiga tenka skundžiamam asmeniui. Kartu teisininkė primena, kad tuo tarpu baudžiamojoje justicijoje galioja nekaltumo prezumpcijos principas.

Manipuliavimo grėsmė

Doc. dr. L. Stundžė įsitikinusi, kad manipuliavimo ar tyčinio apkaltinimo gali pasitaikyti, bet tikrai nedažnai. Jos manymu, tai per skaudi asmeniškai tema, kai paskui su šia našta bet kuriuo atveju – tiesos ar manipuliavimo – reiktų gyventi ilgai.

Su kolege sutinka ir doc. dr. I. Michailovič: „Visada pasitaiko įvairių atvejų, galbūt kažkas kažkurį kartą norėjo pasinaudoti tokiomis negarbingomis priemonėmis – mes nesame apsaugoti ir nuo tokių atvejų, bet jie nėra dažni. Mano manymu, svarbu, kad mes apskritai apie tai kalbame, aiškinamės ribas. Reikia iš naujo sau atsakyti, koks elgesys priimtinas, o koks – ne.“

* * *

2018 m. lapkričio 29 d. 15.00 val. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) konferencijų salėje (Saulėtekio al. 5, Vilnius) organizuojama vieša diskusija „Seksualinis priekabiavimas: riba tarp (ne)(be)leidžiama“, kurią moderuos doc. dr. I. Michailovič. Kviečiame dalyvauti!