Metų mokytoja auga kartu su vaikais
Ge­riau­sia 2018-ųjų Pa­ne­vė­žio ra­jo­no mo­ky­to­ja Ing­ri­da Bu­čins­kie­nė pri­si­pa­žįs­ta, kad šis įver­ti­ni­mas ją la­biau iš­gąs­di­no nei nu­džiu­gi­no, nes ji su­pra­to, kad teks pra­bil­ti vie­šai.

Atrodytų, kad kalbėjimas auditorijai, minios suvaldymas, įtaigumas, dėmesio pritraukimas – mokytojui savaime suprantami dalykai, jo darbo dalis. Juolab kad Panevėžio rajono Raguvos gimnazijos muzikos mokytoja I. Bučinskienė – dar ir scenos artistė, dainuojanti publikai. Tačiau ji pabrėžia, kad visas jos darbas publikai – ar tai būtų mokinių klasė, ar klausytojų minia – niekada nebūna vien jos pasirodymas ar nuosekliai pasakojamas tekstas. „Mano pamoka – tai pokalbiai su vaikais, įsiklausymas vienų į kitus, pasikeitimas nuomonėmis, požiūriais, ginčai. Įpratusiai taip dirbti ir taip bendrauti pasakyti viešą kalbą, kai susirinkusiems žmonėms teks klausytis tik manęs, nelengva“, – prisipažįsta I. Bučinskienė.

Ingrida Bučinskienė: „Be muzikos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Neįsivaizduoju jo ir be vaikų, kuriuos mokau muzikos. Aš augu drauge su jais.“

Moko nustebti

Geriausia 2018-ųjų Panevėžio rajono mokytoja teigia, kad mokydama vaikus muzikos ji siekia jiems padėti nustebti, suvokti, koks tai yra stebuklas, o nustebus ja džiaugtis, drauge su kompozitoriumi bei atlikėjais tapti muzikos ir savęs pačių kūrėjais. „Mokydama pažinti muziką, prieš paleisdama kurio nors muzikos genijaus kūrinį, paprastai pasiūlau vaikams kelias temas, kurias jie klausydamiesi muzikos apmąstytų“, – sako I. Bučinskienė. Anot mokytojos, tuomet vien pažvelgus į vaikų veidus galima suvokti, apie ką jie galvoja: ar mintimis vaikšto paupiu, ar eina aplankyti močiutės kapo, ar stato svajonių pilį, ar gyvena jiems brangiais prisiminimais. „Juk muzika – tai jausmai, atsiminimai, įspūdžiai, tad jos besiklausydami turime leistis, kad kūrinys mus veiktų, užvaldytų, pavergtų“, – sako I. Bučinskienė.

Nors buvo gera mokinė ir muzikali mergaitė, Ingrida prisimena vaikystėje mokytojo buvusi nuteikta, kad iš jos geriausiu atveju išeitų... nebloga melžėja. Būtent ši patirtis ją išmokė niekada nemenkinti, nežeminti, neniekinti nė vieno mokinio, kiekvienam jų rodyti pagarbą, dėmesį, visuomet stengtis suprasti ir padėti. „Mokytojų emocijos mokiniams ypač lengvai perduodamos. Tad vaikus užkrėsti liūdesiu labai lengva. Tuomet visai klasei bus negera“, – sako pedagogė. I. Bučinskienė atkreipia dėmesį, kad dabar ir mokytojai, ir mokiniai dirba milžiniškais krūviais, tad pavargsta jie visi. „Kai matau, kad vaikai nuo nuovargio nebepajėgia sėdėti suoluose, pasiūlau jiems susėsti ant grindų. Pakeista padėtis šiek tiek atpalaiduoja, tad atsikvėpę visi panyrame į muziką“, – sako mokytoja.

Suteikti sparnus

Kad muzika yra stebuklas, I. Bučinskienė teigia supratusi tada, kai jai, paauglei, buvo pasiūlyta lankyti folkloro ansamblį gimtajame Šilų miestelyje (jame mokytoja gyvena ir dabar), esančiame už aštuonių kilometrų nuo jos darbo vietos Raguvoje. „Būtent ten pajutau, kad tikrai galiu dainuoti, gebu šokti, o tai man suteikė sparnus“, – tvirtina mokytoja. Ji sako dabar siekianti suteikti sparnus kiekvienam savo mokiniui, įrodyti didžiules kiekvieno jų galimybes, pažadinti norą kurti, džiaugtis gyvenimu ir savimi. „Dažnai ir suaugusieji, ir vaikai būna pasyvūs, nuliūdę, jie daug kuo skundžiasi ir nuolat dejuoja. Stengiuosi juos įtikinti, kiek daug kiekvienas mūsų turime, kiek galime ir gebame, koks grožis mus supa, kokia nuostabi muzika skamba“, – kalba I. Bučinskienė.

Kaip pripažįsta geriausia 2018-ųjų Panevėžio rajono mokytoja, dirbti jai ypač padeda tai, kad Raguvos gimnazijoje įrengtas pasaulinius standartus atitinkantis muzikos kabinetas. Jame – ir scena, ir kompiuteriai, skirti muzikai kurti, ir įvairiausi muzikos instrumentai. Tad į šį kabinetą įžengę mokiniai pedagogės skatinami išbandyti dainininko ar muzikos kūrėjo kelią, taip pat mokomi groti įvairiais muzikos instrumentais. Mokytoja pasakoja, kad mokantis muzikos nemažai laiko skiriama jos taktams, ritmams, metrams, įvairiems jų deriniams ir kitokiai muzikos abėcėlei. Tai daugeliui Raguvos gimnazistų asocijuojasi su matematika, todėl I. Bučinskienės pamokas jie vadina „muzmatika“.

Auga visi drauge

Pasibaigus pamokoms, I. Bučinskienė mokinius taip pat moko liaudies bei šiuolaikinių šokių, nes to paprašė jos vaikai. Pedagogė vadovauja ir būriui mažųjų dainorėlių, taip pat turi dvi vyresnėlių dainavimo studijas. Mokytoja sako, kad rudenį pradėję lankyti šiuos būrelius visi vaikai noriai juos lanko iki pat vasaros, o rugsėjį vėl sugužėję į mokyklą nekantraudami klausia, kada prasidės užsiėmimai. Dainuoti ir šokti priimami visi norintieji, nes I. Bučinskienė neabejoja, kad neteisūs tie, kurie bando tvirtinti, jog esama ir nemuzikalių žmonių, neva neturinčių balso ar klausos. „Visi šie dalykai išugdomi“, – pabrėžia muzikos mokytoja.

Į klausimą, kokios savybės būtinos geram mokytojui, I. Bučinskienė atsako: „Reikia mėgti tai, ką darai, mylėti tuos, dėl kurių tai darai, ir matyti savo veiklos prasmę.“ Ji teigia džiaugsmingai besirengianti pamokoms, su didele meile vedanti pamokas ir po pamokų vadovaujanti būreliams. Tačiau pedagogė neslepia nemėgstanti „švietimo sistemoje privalomo popierizmo“. „Be muzikos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Taip pat neįsivaizduoju jo ir be vaikų, kuriuos mokau muzikos. Aš augu drauge su jais“, – sako I. Bučinskienė.

Užs. V-438