Literatūra – laivas kūrybiškiausiems ateities žmonėms
Net ir šian­dien – o gal kaip tik šian­dien – gro­ži­nė li­te­ra­tū­ra ga­li par­uoš­ti mus at­ei­čiai. Li­te­ra­tū­ra nė­ra vien pra­mo­ga ar su­nkus tau­ti­nės kul­tū­ros pa­vel­do la­žas. Keis­ta, bet ji ga­li tap­ti pa­ti­ki­mu lai­vu, ku­riuo plau­kia kū­ry­biš­kiau­si at­ei­ties žmo­nės. Jau­no­sios kar­tos ukrai­nie­čių poe­tė bei ži­no­ma vai­kų ra­šy­to­ja OLE­SIA MAM­ČIČ (g. 1981) sa­vo bei sa­vo at­ža­lų kai­liu iš­ban­dė eks­pe­ri­men­ti­nę li­te­ra­tū­ros dės­ty­mo me­to­di­ką, ku­rios re­zul­ta­tas – no­riai, džiu­giai skai­tan­tys, ra­šan­tys ir ne­tgi kny­gas re­cen­zuo­jan­tys vai­kai. 

Apie kūrybą ir pedagoginį darbą mokyklinio amžiaus vaikų alternatyvaus švietimo projekte su poete Olesia Mamčič kalbasi Sara Poisson.

Aplankiau keletą artimiausių mokyklų ir visur jutau nuobodulio kvapą – viskas, vertinant estetiškai, buvo „ne taip“.

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–01–19 nr. 3647

– Kas paskatino tave – kūrybingą žmogų, rašytoją – tapti pedagoge? O gal jautiesi atradusi pašaukimą?

– Pedagoge tapti neplanavau. Net minties tokios nebuvo – kaip ir daugumai projekto dalyvių. Visi mes iš skirtingų sferų – dailininkas, muzikantas, programuotojas... Kai mano vyresniajai dukteriai Ivankai sukako šešeri, aplankiau keletą artimiausių mokyklų ir visur jutau nuobodulio kvapą – viskas, vertinant estetiškai, buvo „ne taip“. Visur mačiau blogą skonį – nuo primityviai apipavidalintų sienų iki patetiškos retorikos ir prastos vadovėlių kokybės. Provincialumas ir pilkuma. Tuo metu sužinojau apie šeimas, kurios ruošiasi vaikus mokyti savarankiškai. Smalsaudama pavasarį nuvykau pas juos į svečius – ir likau.

Iš pradžių mūsų mokykla visiškai nebuvo panaši į mokyklą. Dvejus metus joje mokėsi tik trys mokiniai, apsupti dviejų dešimčių suaugusiųjų.

– Galbūt eksperimentinės literatūros dėstymo metodikos atsiradimą lėmė tavo ir kitų projekto dalyvių ypatingos biografijos?

– Gimiau ir užaugau Kijeve permainų metais: mano pirmojo elementoriaus įžanga buvo eilėraštukas apie Leniną, o pirmosios pamokos tema – penkiolika draugiškų Sovietų Sąjungos respublikų. Laimei, priėmimą į spaliukus sėkmingai prasirgau. Kai buvau penkerių, o mama laukėsi mano sesers, sprogo Černobylis. Kijeve tuo metu buvo labai šilta, su mama ištisas dienas praleisdavome gamtoje. Staiga mane uždarė namuose kartu su rudu žaisliniu vežimėliu ir lėle, aklinai užvėrė langus: pamenu tą sumišusią savijautą, svarstymus, kas nutiko. Paskui skubiai išvykome pas senelę, o kai rudenį sugrįžome namo, tėvai kruopščiai viską aplinkui matavo dozimetru. Ant mano ryškiai žalio palto buvo taškas su „fonu“. Kadangi soviet­mečiu parduotuvėse nieko nebuvo galima gauti, ypač reikiamo dydžio vaikiškų drabužių, tėtis iškirpo palto rankovės gabalėlį kartu su radiacija ir toje vietoje prisiuvo olimpinį meškiuką.

– Ar vaikystės namuose buvo vietos poe­zijai?

– Mano tėvai – inžinieriai, techninių profesijų atstovai. Kai manęs klausdavo, ar šeimoje kas nors rašė, atsakydavau: ne, tik Grigorijus Skovoroda. Motinos linija sieja mane su šiuo nuostabiu ukrainiečių širdies filosofu. Ryšys silp­nutis, tačiau vaikystėje į G. Skovorodos paminklą Kijevo centre žiūrėdavau kaip į artimą pažįstamą.

Esu įsitikinusi, kad viską, kas vertingiausia, gavau už mokyklos sienų – o joje kaip tik iššvaisčiau daugiausia laiko ir sveikatos.

Mano vaikystėje buvo daug fantazijos. Kai dabar žvilgteliu į „chruščiovkių“ mikrorajoną, kuriame užaugau, matau tik siaubą, purvą, erdvės ir bet kokios architektūros stygių. Tačiau vaiko akis net ir šią nykumą paversdavo pasaka. Tikėjau, kad kaimynystėje esančioje „gostinkoje“ (sovietinis daugiabutis su itin mažais butais ir 5 kv. m dydžio virtuvėlėmis, – red. past.) gyveno drakonas. Naudojant burtažodžius, buvo galima pakeisti orą. Vaikščiodami su tėčiu kelio teisingumą matuodavome tuo, kiek pakeliui sutinkame šunų. Ant akacijos kaimyniniame kieme augo monetos. Mamos mama ištisas valandas pasakodavo tiesiog stulbinamas pasakas – buvo neįmanoma atsitraukti. Ir dar – anksčiau už Harį Poterį turėjau namuose stebuk­lų mokyklą, kuriai vadovavo mano tėtis. Vartodavome daug šeiminio slengo. Kai skaitau psichologinius straipsnius, kuriuose nerekomenduojama naudoti mažybinių žodžių kalbantis su vaikais, prisimenu save mažą. Beveik kiekvienas žodis mūsų šeimoje buvo pakeičiamas: pridėdavome arba išmesdavome priesagas, priešdėlius, keisdavome reikšmes ir viską iš eilės rimuodavome. Esu įsitikinusi, kad viską, kas vertingiausia, gavau už mokyklos sienų – o joje kaip tik iššvaisčiau daugiausia laiko ir sveikatos.

– Ar nebuvo baisu imtis tokio projekto, atsisakyti įprasto mokymo?

Kijeve ir jo priemiesčiuose – apie šimtas naminių alternatyvių projektų, kiekvienais metais jų vis daugyn.

– Buvo! Esame pirmieji arba beveik pirmieji Kijeve, apie panašius dalykus iki tol negirdėję. Dabar, po septynerių metų, vien Kijeve ir jo priemiesčiuose – apie šimtas naminių alternatyvių projektų, kiekvienais metais jų vis daugyn. O tuomet, kai pažįstami vaikai rugsėjo pirmąją stojo į rikiuotę, mūsų mažyliai įsisuko į gana chaotišką, tačiau labai kūrybingą procesą. Reikėjo išaiškinti tiek sau, tiek giminaičiams, tiek kaimynams, kad nesiruošiame gadinti vaikų, paversti jų maugliais.

Iš pradžių motyvavo meilė saviems vaikams ir troškimas, kad jų vaikystė būtų šviesi, norėjome išsaugoti jų pažinimo džiaugsmą. Tačiau vėliau atsirado ir kitų svarbių veiksnių. Man labai įdomi patirtis, kurią sieju su žmogaus smegenų darbo specifika. Nežinau kodėl, bet kai suaugęs žmogus susiduria su kuo nors nauja ir jam staiga tenka mokytis, galva pradeda visapusiškai geriau veikti. Pavyzdžiui, mane netikėtai įtraukė užsienio kalbų mokymasis, o paskui išmokau groti muzikos instrumentu. Šie dalykai tarsi nesusiję su tuo, kad staiga pradėjau mokyti vaikus, bet iš tiesų tai tiesioginė pasekmė.

– Ar netrukdo visam šiam įkvepiančiam procesui valstybė?

Mūsų projekto dalyviai nuo pat pradžių sutiko, kad „kas ciesoriaus – ciesoriui“, t. y. atiduosime minimumą pernelyg nesureikšmindami balų

– Remiantis Ukrainos įstatymais, vaikai iš alternatyvių mokyklų turi atsiskaityti pagal valstybinę programą bent eksternu. Todėl mūsų mokiniai kartą per mėnesį nueina į įprastą Kijevo mokyklą ir atlieka įvairių disciplinų kontrolinius darbus. Valstybė trukdo, nes jos mokyk­lų programoje yra sveikų grūdų, tačiau labai daug pelų. Mūsų projekto dalyviai nuo pat pradžių sutiko, kad „kas ciesoriaus – ciesoriui“, t. y. atiduosime minimumą pernelyg nesureikšmindami balų, kuriuos vaikai gauna per atestaciją. Nors, beje, jų balai visada geri. Bet mūsų požiūris į programą labai laisvas – išsirenkame iš jos tai, kas atrodo reikalinga, ir perdėliojame savo nuožiūra. Patiems tėvams reikia pasirinkti, kas svarbiau – kritinio mąstymo vystymasis ar, tarkime, tvarka sąsiuvinyje. Mes visada pasirinkdavome pirmąjį dalyką.

– Kuo remiesi gimtosios kalbos literatūros pamokose?

– Visus septynerius neplanuoto mokytojavimo metus vadovavausi tam tikrais principais. Pirma, geriau skaito tas vaikas, kuris pats pabandė rašyti. Pas mus kiekvieną savaitę pateikiamos labai skirtingos kūrybinės užduotys: vaikai patys kuria mėgstamos knygos tęsinį, rašo apie save senovišką epą, ateivio laišką, Hario Poterio tinklaraštį – viską, ką tik pageidauja. Nesvarbu, jei niekas iš mokinių netaps rašytojais, vertinga tai, kad jie staiga pradeda suprasti teksto kūrybos „mechaniką“. Knyga, iš pradžių atrodanti lyg nesuprantamas senovinis dalykas, tampa galimybe pasakyti ir išgirsti ką nors svarbaus.

Banalu, bet Ukrainos mokyklų programoje vadovaujamasi atvirkščiu principu.

Antra – pradėti reikia ne nuo Šekspyro ir Taraso Ševčenkos, o nuo Hario Poterio. Rimta klasika mūsų pamokose atsiranda, kai susidomima pačiu skaitymu – mano mokiniams tai nutiko sulaukus 12 metų. Tik perskaičius daug ryškios vaikams ir paaugliams skirtos literatūros, galima mokinius po truputį supažindinti su suaugusiųjų šedevrais. Banalu, bet Ukrainos mokyklų programoje vadovaujamasi atvirkščiu principu. Vos ne nuo pirmos klasės vadovėliai užpildyti ilgais gamtos aprašymais iš XIX amžiaus realizmo literatūros, daug tekstų apie sunkų, vergišką valstiečių darbą. Manau, tai sovietmečio politikos palikimas – kont­roliuoti, kad ukrainiečių kultūra būtų reprezentuojama kaip valstietiška ar provinciali. Sovietų Sąjungos neliko, tačiau pasiduodama inercijai.

Tiesa, pernai atsirado vilties, kad sistemos pokyčiai vis dėlto įmanomi. Kultūros srities savanorių grupė tarsi akmeninę sieną pramušė biurokratines nuostatas ir dėl to pasikeitė pradinių klasių rekomenduojamos literatūros sąrašas. Į programą pateko apie trisdešimt šiuolaikinių vaikų rašytojų, mano eilėraščiai ten taip pat pateko. Šio sąrašo autorius pradėta kviesti į susitikimus su moksleiviais – reikėjo pamatyti nustebusias akis vaikų, kuriuos pribloškė tai, jog rašytojai, pasirodo, gali būti ir gyvi.

Trečia – niekada negalima versti vaikų skaityti. Pati didžiausia tėvų klaida skambėtų maždaug taip: kol neperskaitysi 10 puslapių, prie išmaniojo telefono neprieisi.

Daugumoje Ukrainos mokyklų per humanitarinių disciplinų pamokas reikalaujama vienintelio teisingo atsakymo, ir tai slogu.

Ketvirta – reikia daugiau interaktyvumo. Dėl to į pamokas kaip galima dažniau kviečiuosi vaikų rašytojus, veduosi vaikus į knygų muges, paraginu juos nueiti į knygų pristatymus. Žiūrime interviu vaizdo įrašus, paaiškinu, kaip galima susisiekti su rašytoju socialiniuose tinkluose ir palikti atsiliepimą apie perskaitytą knygą.

Penkta – visas gramatikos užduotis geriau atlikti naudojant ne schematiškus pratimus, o ryškius naujų knygų fragmentus. Siekiame parinkti labiausiai intriguojantį teksto gabaliuką, kuriame galima ieškoti veiksnių ir tarinių.

Šešta – literatūrinis tekstas kelia klausimus. Skaitydami žavimės tuo, kas gražu, ir baisimės bjaurumu, tačiau tekstas neduoda teisingų atsakymų. Kuo daugiau klausimų – tuo daugiau grožio. Taip pat banalu, bet daugumoje Ukrainos mokyklų per humanitarinių disciplinų pamokas reikalaujama vienintelio teisingo atsakymo, ir tai slogu.

– Ką veikiate per pamokas?

– Mano dešimtmečių mokinių grupė vienerius metus mokėsi ukrainiečių kalbos ir literatūros kurdami savo literatūrinę premiją. Apie mėnesį teko vaikus ruošti: aiškinti, kas yra literatūrinė premija, kokios premijos yra pasaulyje, kas yra knygos recenzija, kaip ją rašyti. Vaikai sugalvojo pavadinimą ir taisykles savo premijai „Gauruotas pieštukas“, įvairias nominacijas. Konkursui buvo galima pateikti tik šiuolaikinių ukrainiečių vaikų literatūros autorių kūrybą, išleistą per pastaruosius dvejus metus.

Oleksandro Chomenkos nuotrauka

Literatūrinėse interneto svetainėse paskelbėme apie savo konkursą ir rašytojai bei leidyklos apipylė mus naujomis knygomis. Mokiniai kiekvieną savaitę perskaitydavo po knygą, būtinai rašydavo savo recenzijas ir užpildydavo anketas, kuriose įvairūs leidinio parametrai būdavo įvertinami balais. Du kartus vaikų recenzijų rinkiniai pub­likuoti vaikų literatūros tinklalapyje „Barabuka“. Į mokyklą pasisvečiuoti pakviečiau žinomą vaikų literatūros kritikę ir tiesiog negalėjau atsidžiaugti, kad vaikai ilgiau nei valandą beveik profesionaliai su ja diskutavo. Tuo pat metu per piešimo pamokas jie keletą mėnesių patys ruošė prizus. Besibaigiant mokslo metams teko apdoroti anketas, todėl prie projekto prisidėjo matematikos ir informatikos mokytojai. Galutinis rezultatas – reitingas, pagal balų kiekį suformavome sąrašą. Tada perskaitėme savo recenzijas, surengėme debatus ir per slaptus rinkimus išrinkome kiekvienos nominacijos laimėtoją. Vaikai, naudodamiesi mano patarimais, beveik savarankiškai surengė apdovanojimus per tikrą knygų festivalį „Kijevo arsenalas“. Jie patys skambino ir kvietė suaugusius autorius, kūrė renginio scenarijų, buvo jo vedėjai.

– O kaip vaikai mokosi, pavyzdžiui, istorijos?

Turime ir keistų disciplinų, pavyzdžiui, pasikalbėjimus, primenančius diskusijų klubo ir psichologinio būrelio hibridą.

– Mūsų mokykloje daug ko nėra: nėra pažymių, vadovėlių, neturime netgi pilnos darbo savaitės – mokomės tris ištisas dienas nuo pirmadienio iki trečiadienio. Kiekvienas suaugusysis dėsto vis kitą dalyką – tai, ką mėgsta ir gerai sugeba. Galima sakyti, mokymosi procesas – autorinių kursų rinkinys, ir šie kursai dažnai vienas su kitu susisieja. Turime ir keistų disciplinų, pavyzdžiui, pasikalbėjimus, primenančius diskusijų klubo ir psichologinio būrelio hibridą. Arba „Gelbėjimą“ – pirmosios medicinos pagalbos mokymus, juos veda mūsų kaimynė – gelbėtoja iš „Maltiečių tarnybos“: ji reguliariai lankosi Donbase, rūpinasi, kad fronte sužeisti kareiviai būtų nugabenti į ligoninę. Per istorijos pamoką ateina archeologas su metalo ieškikliu, atsineša keletą senovinių monetų – jas užkasa mokyklos teritorijoje, o vėliau kartu su mokiniais atranda.

– Papasakokite, kaip keitėsi jūsų mo­kyk­la.

– Projekto pradžioje vienas iš tėvų savo lėšomis Kijevo pakraštyje privačiame sklype pastatė dviejų aukštų namą specialiai mokyklai. Pirmus dvejus metus tris vaikus mokė daugiau kaip 10 suaugusiųjų. Dabar mokykloje dvi grupės: dešimt 12–13 metų paauglių ir vienuolika 7–8 metų vaikų. Iš pradžių viskas vyko itin chaotiškai. Pirmus pus­antrų metų dirbome pagauti absoliutaus entuziazmo. Neturėjome aiškaus tvarkaraščio, užmokesčio, patalpos vis dar buvo statomos – lemputė palubėje ir krosnis.

Ateitis, žinoma, labai miglota, visų pirma todėl, kad dauguma profesijų, kurias pasirinks vaikai, dar neegzistuoja.

Dabar jau turime fiksuotą užmokestį už mokslą. Į šią sumą įeina komunalinės paslaugos, maisto produktų ir jų paruošimo kaina, užmokestis mokytojams. Tai padeda struktūrizuoti procesą, nes yra tėvų, kurie ištisas dienas dirba mokykloje, ir tokių, kurie tik atveža ir pasiima vaikus. Užmokestis už pamokas simbolinis. Pavyzdžiui, kai mokytojauju kitur, už pamoką gaunu 2,5 karto daugiau. Yra mama, kuri mokytojauja mūsų mokykloje kasdien, ir taip atidirba užmokestį už savo vaikų mokslą.

– Kokią įsivaizduojate savo mokinių ateitį?

– Ateitis, žinoma, labai miglota, visų pirma todėl, kad dauguma profesijų, kurias pasirinks vaikai, dar neegzistuoja. Pagrindinės savybės, kurias stengiamės išugdyti, yra kritinis mąstymas, kūrybiškumas, meilė mokymuisi, komandinis darbas, emocinis intelektas. Manau, vaikai ugdomi naujai postinformacinei visuomenei, o tradicinė mokykla dabar turi labai menką ryšį su realybe. Daugelis vaikams skirtų projektų pravers gyvenime – nuo maisto ruošimo įgūdžių iki logistikos mieste organizavimo. Vaikai noriai mokosi, daug skaito, o gebėjimas išmokti ką nors nauja keičiant išsimokslinimo profilį labai vertinamas. Tikiu, viskas jiems pavyks.