Laikmečio iššūkiai dėstytojui: kokie pasirinkimai?
Vil­niaus uni­ver­si­te­tas (VU), nuo­lat in­ves­tuo­jan­tis į stu­di­jų ko­ky­bės ge­ri­ni­mą, kaip ne­at­sie­ja­mą to da­lį nu­ma­to dės­ty­to­jų pe­da­go­gi­nių kom­pe­ten­ci­jų stip­ri­ni­mo sis­te­mos su­kū­ri­mą. To­kį po­rei­kį dik­tuo­ja ir vi­sam Eu­ro­pos aukš­tų­jų mo­kyk­lų tink­lui ke­lia­mi pa­sta­ro­jo me­to švie­ti­mo po­li­ti­kos iš­šū­kiai – įveik­lin­ti į stu­den­tą orien­tuo­tas stu­di­jas, dieg­ti ino­va­ty­vius stu­di­jų ir ver­ti­ni­mo me­to­dus, stip­rin­ti ko­ky­bę, grįs­tą nuo­la­ti­niu to­bu­li­ni­mu(si). Šios nuo­sta­tos at­sis­pin­di ir nu­ma­ty­tuo­se nau­jo­jo uni­ver­si­te­to stra­te­gi­nio veik­los pla­no pro­jek­tuo­se.

Sklandesnio darbo pradžiai, pirminėms sistemos gairėms sukurti buvo pakviestas ir neseniai VU viešėjo buvęs Lozanos universiteto (Šveicarija) prorektorius, studijų kokybės srities ekspertas prof. Jacques’as Lanaresas. Pirmiausia jis norėjo išsiaiškinti įvairių universiteto grupių (studentų, dėstytojų, administracijos, vadovų) požiūrį į dėstymą ir mokymąsi apskritai. Susitikimuose, anot eksperto, buvo svarbu įsivertinti egzistuojančią dėstymo ir mokymosi praktiką, pajusti susiformavusią kultūrą. Anot svečią pakvietusio VU studijų prorektoriaus doc. dr. Valdo Jaskūno, bendradarbiavimas su prof. J. Lanaresu ir ilgametė jo patirtis padės įvardyti dėstytojų pedagoginės kompetencijos plėtros ir vertinimo tikslus ir toliau planuoti įgyvendinimo priemones.

Ką keičia plačiai prieinama galimybė studijuoti?

VU vizitavusio eksperto teigimu, kiekviena institucija turi savo kultūrinę terpę, bet tiek Lozanos, tiek Vilniaus universitetai yra UNICA (Europos sostinių universitetų tinklo) nariai. Tad ir požiūris į studijų kokybės plėtros, inovatyvaus mokymo(si) procesus bendrame tinkle gana panašus. Visur kyla atitinkami klausimai ir iššūkiai. Dabartinė globali tendencija – siekis kuo sėkmingiau įgyvendinti į studentą orientuotų studijų ir mokymo(si) strategiją. O tai, prof. J. Lanares žodžiais tariant, didelis pastarojo laikotarpio iššūkis, nes tam tikru atžvilgiu ardo ir keičia egzistavusią tradiciją.

„Mūsų dienomis kinta tiek akademinis pasaulis, tiek apskritai globalus kontekstas, kuriame turime iš naujo mokytis dirbti. Šiandien, mano manymu, svarbu atsakyti sau, ko aš galiu išmokyti plačiąja šios sąvokos prasme – gal spręsti problemas, gal mąstyti ar dar kažko, ko dabartiniam studentui prireiks kasdieniame gyvenime. Aš turiu pažvelgti iš studento pozicijos – ir tai labai didelis poslinkis bet kuriam akademinio pasaulio atstovui“, – įsitikinęs profesorius.

Jis taip pat įvardijo ir kartų kaitos problematiką. Prof. J. Lanaresu teigimu, globaliame pasaulyje vyksta aukštojo mokslo masifikacija – vis didesnei visuomenės daliai tampa prieinama galimybė studijuoti. Tai savo ruožtu reiškia, kad tenka dirbti su vis įvairesniais studentais, kurie neturi tos pačios motyvacijos, jų nejungia tie patys interesai, jie iš studijų siekia vis didesnio pritaikomumo. Vis dažniau naudodami įvairias technologijas to tikisi ir studijų procese.

Tos pačios technologijos lemia, kad studentai nelinkę ilgai koncentruoti dėmesio ties vienu dalyku. Tad nuolat reikia ką nors rodyti, keisti, nuolat turi būti stimuliuojamas jų atidumas. Tai didelis skirtumas nuo to, kas buvo anksčiau: „O dar pridurkime, kad tam tikra dalis dabartinių studentų jau turi darbus, jie ateina norėdami tik išsilaikyti egzaminus ir gauti diplomus, bet vis rečiau begalvoja apie akademinę karjerą – ir turėsime visai kitokį paveikslą nei, pavyzdžiui, prieš 20 ar net 10 metų.“

Ekspertas pastebi, kad dabar tik apie 3 proc. studentų renkasi tolesnį akademinį kelią. Tai reiškia, kad tenka mokytis dirbti ne su ta mažuma, bet su likusiais 97 proc. Tai taip pat augina poreikį dirbti kitaip. Todėl labai svarbu turėti aiškų pagrindą, kaip universitetas, skirtingi fakultetai ir juose dirbantys dėstytojai galėtų vieni kitiems šiame procese padėti. Pagalba dėliojantis tokią sistemą ir jos pagrindus – tai pagrindinis prof. J. Lanareso vizito VU ir susitikimų su įvairiomis grupėmis tikslas.

„Man svarbu pamatyti, įvertinti ir pateikti svarstymui bendrą sistemos paveikslą, nesifokusuojant į specifinius atvejus. Nors ir turiu daug patirties šioje srityje, bet už ją svarbiau, kad akademinė bendruomenė idėjas priimtų – tam aš susitikinėjau, klausiausi ir klausiau pačių jūsų atstovų“, – aiškino profesorius.

Ne revoliucija, bet kantrybės prireiks

Prof. J. Lanareso veiklos būdas – pradėti nuo to, kas jau egzistuoja. Jis pripažino, kad nėra labai entuziastingas pokyčių iš pagrindų šalininkas. Eksperto nuomone, visur yra vertingų dalykų, kuriuos reikia panaudoti. Svarbu identifikuoti gerąsias praktikas ir užsiimti jų pritaikoma sklaida.

Tad atsižvelgdamas į universiteto dydį, gilias ir ilgas tradicijas, įvairovę, jis linkęs siūlyti pradėti nuo bandomojo projekto viename ar keliuose fakultetuose, labiausiai norinčiuose ir turinčiuose daugiausia motyvacijos šį tą pabandyti. Tada būtų galima įvertinti, kaip tai veikia konkrečioje kultūroje, apibendrinti autentišką jų patirtį. „Bandyti viename fakultete (ar keliuose), bet lygiagrečiai galvoti ir apie gerosios praktikos sklaidą – tai labiau mano kelias ir požiūris, bet, žinoma, vieno recepto nėra“, – sakė profesorius.

Pasak studijų prorektoriaus doc. dr. V. Jaskūno, tokio eksperto kaip prof. J. Lanareas pagalba labai vertinga siekiant sukonstruoti bendrus numatomos dėstytojų pedagoginių kompetencijų stiprinimo sistemos pamatus ir dėliojant platesnį į studentą orientuotų studijų įveiklinimo paveikslą.

„Žadėdamas padėti susidėlioti esminius kritinius taškus tolesnio proceso sėkmei, mūsų pasikviestas ekspertas nesiūlo revoliucijos, bet perspėja apie ilgą tęstinį procesą, kuriam prireiks daug kantrybės ir motyvacijos. Dėstytojų pedagoginių kompetencijų ugdymą patvirtindami kaip universiteto strateginį uždavinį išreiškėme nusiteikimą nuosekliai keisti dėstymo kultūrą. Šiuo metu aiškiai matome tikslą – sukurti paramos sistemą dėstytojams, norintiems tobulinti savo dėstymą, ieškantiems, kaip komunikuoti savo mokslinį žinojimą ir paversti jį studento žiniomis bei XXI amžiaus gebėjimais. Kad ši sistema veiktų, visi kartu turime suformuoti aiškią viziją, kas yra geras dėstymas Vilniaus universitete ir kokias studentų savybes studijos universitete išugdo. Ši vizija ir turėtų tapti atrama ir atsakymu, kodėl mes tai darome“, – įsitikinęs doc. dr. V. Jaskūnas.

Prof. J. Lanaresas atkreipia dėmesį, kad proceso sėkmei svarbu visų proceso dalyvių įsitraukimas: vadovai atsakingi už kryptį, bet jie neturi nuspręsti visko iki detalių. „Juk kuri nors mokymo technika nėra atsakymas pats savaime. Kartais ji gali neveikti tam tikrose situacijose. Kai tada dėstytojai gali nepatogiai jaustis su kažkuria metodika. Aš manau, kad lankstumas, įvairovė yra raktiniai žodžiai šiame procese“, – teigia profesorius.