Klasikinė filologija – patikrintos laiko studijos
Jau ki­tą­met bus pra­dė­tas vyk­dy­ti pri­ėmi­mas į at­nau­jin­tą Kla­si­ki­nės fi­lo­lo­gi­jos ma­gis­tran­tū­ros stu­di­jų prog­ra­mą. At­nau­jin­ti prog­ra­mą nu­spręs­ta at­siž­vel­giant į nau­jau­sias pa­sau­ly­je vyks­tan­čias ten­den­ci­jas ir re­mian­tis to­kių kaip Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos ša­lių pa­tir­ti­mi. Taip pat pa­pras­tė­ja pri­ėmi­mo rei­ka­la­vi­mai – sto­jan­tie­siems į šią prog­ra­mą te­rei­kės bū­ti iš­klau­sius 5 kre­di­tus lo­ty­nų kal­bos.

XVI a. siekiančios ištakos

Klasikinės filologijos ištakos siekia patį Vilniaus universiteto (VU) įkūrimą. Tai viena seniausių disciplinų nuo pat pirmųjų VU dienų. Jėzuitai universiteto atidarymo išvakarėse išplatino reklaminį atsišaukimą, kuris buvo surašytas lotyniškai, graikiškai ir hebrajiškai, ir nors hebrajų kalba nebedėstoma, tačiau kitos dvi kalbos išliko ir gyvuoja universitete per visą jo istoriją. Universitetas ne kartą keitėsi, jame išnyko teologijos studijos, tačiau klasikos studijos, gimusios kartu su universitetu, tikėtina, liks tokios pat amžinos.

Juntamas susidomėjimas

Atnaujinti studijų programą nuspręsta neatsitiktinai, anksčiau daugelis norinčių negalėjo stoti į šitas magistrantūros studijas, kadangi netenkindavo išankstinių reikalavimų. Nuo šiol iš stojančiųjų bus reikalaujama, jog šie būtų išklausę 5 kreditus lotynų kalbos. „Dabar magistrantūros studijų programoje akcentuosime klasikinės kultūros studijas, siūlysime rinktis mokytis lotynų arba graikų kalbas, supaprastinome išankstinius reikalavimus, tad į šią programą galės stoti ne tik klasikinės filologijos bakalaurai, bet ir beveik visi humanitarai, istorikai, filosofai, teisininkai ir netgi medikai“, – pažymi doc. Vytautas Ališauskas, jungtinio Klasikinės filologijos studijų programos komiteto narys.

Pastaraisiais metais tiek universitete, tiek visuomenėje juntamas išaugęs susidomėjimas klasikine kultūra. Pastebima, kad žmonės, kurie nėra studijavę klasikinių kalbų siekia giliai ir profesionaliai pažinti šią kultūrą. „Jeigu kadaise klasikinės kalbos buvo absoliučiai būtinos klasikinei kultūrai iki galo pažinti, tai šiandien daugybė skaitmeninių įrankių: skaitmeniniai žodynai, gramatikos, gramatinės analizės įrankiai leidžia priartėti prie originalų daug lengviau nei XX amžiuje, todėl mes nutarėme sudaryti galimybę klasikos magistrantūroje studijuoti ir tiems, kurie nėra gilinęsi į klasikines kalbas“, – pažymi V. Ališauskas.

Pridėtinę vertę kuriančios studijos

Naujoji studijų programa suka nuo filologijos griežtąja žodžio prasme link to, kas šiais laikais vadinama klasikinėmis studijomis, po kuo slepiasi gilesnis klasikinės graikų ir romėnų literatūros, filosofijos ir meno kūrinių pažinimas. „Šiandien, kai iš žmonių reikalaujama gebėjimo adaptuotis ir keistis besiikeičiančiame pažangos pasaulyje, kuomet robotai vis labiau ir labiau išstumia žmones iš paprastų darbų, jau matyti, jog ateityje iš žmonių bus tikimąsi visai kitokių įgūdžių: kritinio analitinio gebėjimo, sugebėjimo savarankiškai mąstyti bei gebėjimo greitai mokytis nepažinius dalykus – būtent klasikinės studijos padės išsiugdyti šias kompetencijas“, – sako Vilniaus universiteto auklėtinis Vilius Bartninkas, su pagyrimu baigęs klasikinių mokslų studijas Kembridže.

Pasak Vytauto Ališausko, ši atnaujinta studijų programa drauge padės giliau pažinti lotyniškąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir apskritai Europos kultūrą, kurią sudaro senosios antikinės kultūros studijos, antikinės kultūros tradicija. Taip pat didelis dėmesys bus skiriamas mokslinio tyrimo metodams bei istorinei antropologijai. Klasikinės studijos suteiks galimybę įgyti nuoseklų, solidų kultūrinį išsilavinimą. „Šiuolaikinės robotizacijos ir vadinamosios trečiosios technologinės revoliucijos perspektyvoje klasikai turbūt paskutiniai liks be darbo, nes joks robotas negalės perduoti aukščiausios vertės ir lygio žmonijos paveldo“, – priduria Klasikinės filologijos docentas.

Klasikinės studijos daugiau nei išsilavinimas

Pasak Viliaus Bartninko, klasikinės studijos, o taip pat filosofija ar humanitariniai mokslai nėra jokia atgyvena, tačiau tai leidžia pastoviai kalbėtis su didžiausiais mūsų civilizacijos autoriais, analizuoti jų keltus klausimus, bandyti atsakyti problemas, kurios juos kamavo ne tik jų gyvenamuoju laikotarpiu, bet šimtmečiais ir tai yra ne tik egzotiška, bet ir kažkas prasmingo. „Štai Didžiosios Britanijos žvalgybos vadovas taip pat yra baigęs Klasikines studijas. Ir būtent tai parodo, kokią didelę vietą mūsų gyvenime užima šios studijos“, – atkreipia dėmesį V. Bartninkas.

„Klasikinės studijos neapeliuoja į žmogaus supratimą, kur žmogus yra vien darbo rinkoje cirkuliuojantis produktas ar išteklius, tačiau mūsų absolventų galima sutikti visose gyvenimo srityse: pradedant įvairomis meno, kultūros sritimis ir baigiant dėstymu universitete“, – sako V. Ališauskas. Klasikinės filologijos studijas Vilniaus universitete yra baigę Mantas Adomėnas, Miglė Anušauskaitė, Naglis Kardelis, Kristupas Sabolius, Aistė Smilgevičiūtė.

Būtent Vilniaus universiteto parengtų klasikinių kalbų vertėjų dėka Lietuva šiandien turi galimybę pasiekti didžiulį ne tik antikinės, bet ir lietuviškosios LDK šaltinių korpusą. „Galime lietuviškai skaityti kad ir visus M. Husoviano ir P. Roizijaus raštus, senąsias jėzuitų teatro dramas, galime skaityti visus populiariausius Platono dialogus“, – vardija V. Ališauskas. Klasikinių kūrinių vertimo darbas toli gražu nėra užbaigtas, kadangi visi klasikiniai vertimai kas 30–40 metų turėtų būti atnaujinami arba kūriniai verčiami iš naujo, atsižvelgiant tiek į naujausius tyrimus, tiek į pačios kalbos kaitą, kultūrinį jautrumą.