Kas rodo vaiko brandą mokytis
Dar prieš Nau­juo­sius me­tus Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­tas pri­ta­rė ga­li­my­bei anks­tin­ti prieš­mo­kyk­li­nį ug­dy­mą. Tam ne­be­rei­kės šiuo me­tu pri­va­lo­mo tei­gia­mo psi­cho­lo­gi­nių tar­ny­bų ver­ti­ni­mo dėl vai­ko bran­du­mo mo­ky­tis nuo pen­ke­rių me­tų pa­gal prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo prog­ra­mą. Tė­vai pa­tys  ga­lės leis­ti vai­ką ug­dy­tis nuo pen­ke­rių me­tų. No­rė­jau pa­si­tei­rau­ti, ar ti­krai ga­li tė­vai pa­tys adek­va­čiai įver­tin­ti, kad jų vai­kas jau pa­kan­ka­mai tam bran­dus? Kas pa­dė­tų ap­sisp­ręs­ti, ar to­kio am­žiaus vai­ką jau ga­li­ma leis­ti į to­kią ug­dy­mo įstai­gą?Ra­mu­nė, 37 m.

Pataria specialistė

Psichologė psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė:

Stokoja emocinės brandos

– Pasitaiko įvairių tėvų: vieni tikrai gali įvertinti ir tinkamai nuspręsti, kiti mažiau rūpinasi tokiais dalykais, tiesiog „plaukia“ su srautu ir atėjus laikui leidžia vaiką į mokyklą. Tačiau yra ir nerimastingų tėvų, kuriems atrodo, kad jei vaikas penkerių metų neišmoks anglų kalbos, kažkodėl jos neišmoks niekada gyvenime. Taigi neretai tėvų nerimastingumas yra žymiai svarbesnis veiksnys nei vaiko (ne)pasirengimas.

Kalbant apie vaikų brandą galima pabrėžti dvi svarbias sritis – pažintinius, kognityvinius ir akademinius dalykus (kaip vaikas supranta sąvokas „aukščiau“, „žemiau“, „tolyn“, „pirmyn“, skaičius, raides). Tėvai dažnai paruošia atžalas gana akademiškai: išmoko skaityti, skaičiuoti, spalvinti ir t.t. O emocinį brandumą, gebėjimą atlaikyti nesėkmę, spręsti konfliktus, išbūti vienam, susirasti draugų ir kitus socialinius emocinius aspektus galima įvertinti tik vaikui jau atsidūrus grupėje ir užsiimant nauja veikla. Ir dažnai tėvai nėra pajėgūs šitai įvertinti – ne tai, kad negali, bet dažnai nežino, kad šie dalykai yra svarbūs.

Turi mokytis žaidžiant

Emocinį vaiko brandumą tėvams sunku įvertinti juo labiau nežinant, kas laukia atžalos konkrečioje ugdymo įstaigoje, kokios bus parengtos programos penkiamečiams. Jei jos daugiau panašės į mokyklines, daug penkiamečių bus nebrandūs ir nepasiruošę. Tačiau jei viskas bus daugiau žaidimo forma, įtraukti jų amžių atitinkantys užsiėmimai, dauguma penkiamečių gali ir turi būti ugdomi. Tas ir dabar yra daroma darželiuose.

Tačiau amžiaus ankstinimas neturi jokios prasmės, jei neperžiūrime ir nekeičiame programų, kurios turi atitikti vaiko amžių. Ir šešiamečiams dabartinės programos dažnai būna per sudėtingos, neatsižvelgiama į vaiko amžiaus tarpsnį. Penkiamečio raidai vienas svarbiausių dalykų yra laisvas žaidimas, kūrybiškumas. Taigi ir mokomasi turėtų būti žaidžiant ir kuriant, piešiant, o ne sėdint suole ir skaičiuojant su pieštuku rankoje.

Neatimti vaikystės

Be to, reikia suprasti, kad emociškai kiekvienas bręsta individualiai. Nereikia nieko skubinti, vaikui vaikystė yra labai svarbi. Taip, nors sistema yra tokia, kad mokyklą lankyti pradedama nuo septynerių metų, tikrai ir dalis šešiamečių jau yra tam pasiruošę. Tačiau kitą kartą tėvai būna įsitikinę, kad vaikas jau pakankamai didelis ir protingas, idant galėtų eiti į mokyklą, bet specialistai mano priešingai.

Jei atsitiktų taip, kad tėvai paskubėtų su vertinimu, jie turi būti pasiruošę, kad gali paaiškėti, jog vaikui mokykloje sudėtingiau. Tačiau nereikia to laikyti nesėkme. Jei šiandien vaikas dar negali, galbūt galės rytoj.

Visada bus vaikų, kuriems bus sunku pradėjus lankyti ugdymo įstaigą ir tų, kurie galėtų ateiti anksčiau, bet neatėjo. Vieni vaikai kiek atsilieka, kiti žengia sparčiau, tačiau vėliau vis tiek visi daugmaž išsilygina. Tikrai nereiškia, kad išmokęs skaityti ketverių vaikas bus geriausias skaitytojas ir būdamas aštuntoje klasėje.

Verta žinoti

Tėvams, mėginantiems suprasti, ar vaikas yra pakankamai subrendęs mokyklai ar ikimokykliniam ugdymui, svarbu žinoti vaiko stipriąsias puses ir išskirti sritis, kuriose jam dar reikalinga pagalba. Keletas svarbių požymių: mokėjimas bendrauti, bendradarbiauti ir dirbti tiek su kitais vaikais, tiek su suaugusiais (kalbasi, tariasi, aiškinasi su kitais, ką ir kaip darys); savarankiškumas – galėjimas pačiam apsitarnauti (nueina į tualetą, persirengia, pavalgo); gebėjimas atsiskirti nuo tėvų keletui valandų (neverkia vos tik kas nutinka ir nėra pernelyg drovus); teigiamas savęs vertinimas (noriai imasi naujos veiklos, nesėkmės „neišmuša“ iš pusiausvyros, nepasisekus iš pirmo karto, vėl mėgina); gebėjimas susikaupti ir išklausyti nurodymus bei atlikti užduotį iki galo; gebėjimas susivaldyti, kai vaikas yra piktas, nepatenkintas ar patyręs nesėkmę (žino, kad nepriimtina muštis, rėkti, gadinti daiktus).