Jei mokytojui patinka mokyti, mokiniui patinka mokytis
Ši rug­sė­jo 1-oji Emi­li­jai Nar­vy­dai­tei po dvy­li­kos me­tų pir­ma be mo­kyk­los. Ge­ras lai­kas at­sig­ręž­ti at­gal ir pa­svars­ty­ti, ką ji pa­keis­tų mo­kyk­lo­je, jei tap­tų švie­ti­mo mi­nis­tre.

Buvusi Vilniaus Žirmūnų gimnazijos abiturientė Emilija Narvydaitė, nuo šiandien – Vilniaus universiteto medicinos studijų pirmakursė, su „Lietuvos žiniomis“ pasidalijo įžvalgomis apie mokyklą mokinio akimis.

Emilija Narvydaitė: „Mokykloje paskutiniais metais mokytojai spaudžia mokinius orientuotis tik į egzaminus, o mokytojus spaudžia jų vadovai.“

– Ko atsisveikinusi su mokykla labiausiai pasigesite ir, priešingai, pasidžiaugsite, kad nebebus jūsų gyvenime?

– Šią akimirką nelabai to suprantu, bet žvelgdama iš dvylikos metų perspektyvos jaučiu, jog mokykla mane išugdė kaip žmogų, kaip asmenybę. Gal tas ugdymas galėjo būti geresnis, sunku pasakyti.

Sulig mokyklos baigimu kartu baigiasi vaiko ir prasideda suaugusiojo gyvenimo etapas, tad gal pasigesiu to, kai aplinkiniai į mane žvelgė kaip į vaiką – rūpinosi, viską paduodavo tarsi ant lėkštutės. Kita vertus, kai augi, atsiranda maišto siekis. Trokšti būti pats už save atsakingas, nebenori, ypač paskutiniais metais mokykloje, kad tau pirštu rodytų, ką ir kaip mokytis, kokiuose renginiuose dalyvauti, nes jau ir pats turi patirties, žinojimo, ko gyvenime prireiks.

– Ar mokykla padėjo suvokti, ko gyvenime reikės, apsispręsti, kuo tapti?

– Manau, profiliavimas – didelis mūsų švietimo sistemos pliusas. Individualių mokymosi planų sudarymas paskutinėse dviejose klasėse leido geriau save pažinti, apsispręsti dėl būsimos profesijos ir tinkamumo jai. Tiesa, pasirinkti, ką nori mokytis išplėstiniu kursu, turi baigdamas dešimtą klasę. Man nekilo sunkumų, nes jau buvau apsisprendusi. Tačiau daugelis dar nelabai žino, kuo nori būti, tad gerai, kad po metų yra galimybė išlaikius atsiskaitymus pakeisti pasirinkimą.

Vis dėlto mokykloje trūksta profesinio orientavimo. Keliskart ėjome į įstaigas, kurios testuoja tinkamumą vienos ar kitos srities darbui, pildėme anketas. Man tie testai nelabai padėjo apsispręsti. Pavyzdžiui, nurodė, kad tikčiau meno sričiai. Naudingiau būtų pasikonsultuoti su specialistu akis į akį, nes pildyti anketą kartais kaip šakėmis ant vandens rašyti.

Apie profesinį orientavimą imama kalbėti baigiant dešimtą klasę, o reikėtų daug anksčiau. Jau nuo pradinių klasių turėtų būti mokoma save pažinti, ir nesvarbu, kad suvokimas, kuo nori būti, dar keisis. Manau, tai skatintų siekiant tikslo geriau mokytis, o aukštesnėse klasėse – įvertinti savo gebėjimus, ar galėsi įgyvendinti tai, apie ką svajoji.

Tikslas – išgyventi egzaminus

– Kad įstotum studijuoti mediciną, neabejotinai reikėjo puikiai išlaikyti egzaminus. Vis dėlto ar mūsų egzaminų sistema ne per daug kainuoja sveikatos, ne per daug lemia abiturientų ateitį?

– Abituriento gyvenimo tikslas – išgyventi egzaminus. Jauno žmogaus likimas orientuotas tik į egzaminus, bent jau taip jautė mūsų karta. Dabar, regis, jau bus šiek tiek kitaip. Mokykloje paskutiniais metais mokytojai spaudžia mokinius orientuotis tik į egzaminus, o pedagogus spaudžia jų vadovai.

Laikydama biologijos egzaminą gavau 99 balus, matematikos – 93, chemijos – 91, lietuvių kalbos ir literatūros – 86, nors maniau, kad surinksiu daugiausia, nes šį egzaminą neva palengvino. Tačiau keli pažįstami, įvertinti šimtukais už dukart rašytus bandomuosius egzamino darbus mokykloje, per tikrąjį gavo perpus mažiau. Dėl šio egzamino ir jo vertinimo kyla daug problemų. Nacionalinis egzaminų centras, „palengvinęs“ lietuvių egzaminą, persistengė sudarydamas matematikos užduotis. Jos buvo neadekvačiai sunkios, palyginti su praėjusiais metais. Mokytojai taip pat labai stebėjosi matematikos egzamino sudėtingumu – juk jį laikė visos valstybės, ne tik žymiausių mokyklų mokiniai. Nors man pasisekė, vis dar liūdžiu dėl kitų mokinių, kuriems šio egzamino diena buvo nesėkminga.

– Ar teisinga kritika, kad per lietuvių kalbos egzaminą „baudžiama“ už nestereotipinį mąstymą, tad ir mokykloje bandoma visus suniveliuoti?

– Mokykloje yra įvairių mokytojų. Man teko šauni, kokių labai trūksta. Ji mokė kurti, lavino raštingumą, minčių eigą, suteikė daug literatūros žinių, bet kartu dalijosi savo patirtimi, augino mane kaip žmogų, skatino išsakyti savo mintis.

Bet lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo sistema man nesuvokiama – negali suprasti, ko reikia, kad gautum šimtuką.

– Ar bus objektyviau įgyvendinus pasiūlymus įvesti kaupiamąjį balą, kad jauno žmogaus likimo nelemtų vien egzaminai?

– Viena vertus, kai egzaminų balai tampa konkursiniu balu stojant į aukštąsias mokyklas, tai neteisinga mokymosi pažymių mokykloje atžvilgiu. Be to, viską lemia kelios egzamino valandos, nors gal tuomet skauda koją, gal prieš egzaminą nemiegojai ir jauti stresą. Jei konkursinio balo dalį sudarytų mokykliniai pažymiai, atsirastų daugiau motyvacijos ir atsakomybės mokytis nuosekliai. Tačiau tokiu atveju mokinių tėveliai, ypač iš didžiųjų miestų, tikriausiai bandytų „pagerinti“ savo vaikų pažymius. Vadinasi, drauge su konkursinio balo skaičiavimo pokyčiais reikia spręsti ir korupcijos problemas, kaip užkardyti mokytojų papirkinėjimą.

Kai kuriose kitose šalyse dalį balo sudaro motyvacinis pokalbis ar laiškas. Tai irgi nelabai objektyvu, nes gal žmogus tiesiog nėra geras oratorius.

Manau, tikrai reikia suteikti balų už rezultatus Lietuvos ir tarptautinėse olimpiadose, nes tai rodo, kad moksleivis stengėsi įgyti kuo daugiau kurio nors dalyko žinių. Jei Lietuvos olimpiadoje laimi trečiąją vietą, pridedama pusė balo, jei antrąją – vienas, jei pirmąją – 1,5 balo. 0,25 balo už brandos darbą man pasirodė per mažai, todėl jo nerengiau. Bet tai ir yra galimybė papildomai prisidėti prie galutinio konkursinio balo.

– Jei, kaip sakote, nespėjama išeiti programos, gal gerai, kad mokslo metai pailginti?

– Mums to dar nebuvo, bet žinau, kas ir iki šiol dėdavosi mokykloje paskutinėmis mokslo metų savaitėmis – ir mokytojai, ir mokiniai pavargę, vyksta ne ugdymo procesas, o, galima sakyti, suolų šluostymas. Vasara, karšta, viskas žydi, norisi šėlti – nelabai darbingas laikotarpis.

– Juk mokyklos ir raginamos nebūtinai užsidaryti klasėse – lankyti muziejus, parkus, įvairias įstaigas.

– Nebent vasarą mokyklos organizuotų daugiau tokios veiklos. Bet neatsikratoma praktikos kaip ožiukus garde visus vienodai gainioti, priverstinai kur nors eiti drauge, ir nesvarbu, jei tuo nesidomi. Būtų geriau, jeigu tą dieną, kai mokykla veda į muziejus ar kitur, mokiniai galėtų pasirinkti iš kelių alternatyvų – būtų sudarytos kelios grupės į skirtingus objektus. Tas papildomas dienas galima panaudoti profesiniam orientavimui – lankytis įmonėse, įstaigose. Mūsų mokykloje vyko atvira diena, kai nebuvo pamokų, bet atėję tėveliai pasakojo apie savo profesiją. Tai naudinga ir įdomu.

Emilija Narvydaitė: "Mokykloje paskutiniais metais mokytojai spaudžia mokinius orientuotis tik į egzaminus, o mokytojus spaudžia jų vadovai."

Be korepetitorių neapsieinama

– Ar tokiems geriems egzaminų balams pasiekti užteko mokslų mokykloje, ar reikėjo samdyti korepetitorius?

– Teko samdyti ir man, ir klasės draugams. Turėjau biologijos, matematikos korepetitorius, bendramoksliai – dar daugiau. Rasti gerą korepetitorių sunku, o ir kainos pradėjo kandžiotis. Kreipiausi į žymiausius pedagogus, kad padėtų mokykloje gautas žinias suderinti su egzamino programa. Dabar mokytojas klasėje kone trisdešimčiai mokinių per trumpą laiką turi išdėstyti išplėstinį kursą, kuriame yra daug dalykų, neįeinančių į egzamino programą, ir kartu parengti juos egzaminui – baigiamųjų mokslo metų tikslui. Mokinys nori mokytis tik to, ko reikės egzaminui, kas lems jo likimą, o sąžiningas mokytojas bando išdėstyti visą programą.

– Kritikuojama, kad korepetitoriai – tarsi paralelinė šešėlinė mokykla, nes pagrindinėje prastai mokoma.

– Tai nebūtinai mokyklos brokas. Ėjau pas papildomą mokytoją ne todėl, kad mane prastai mokė mokykloje ar turėjau per mažą žinių bagažą. Priešingai, programa galėtų būti net siauresnė. Ėjau, kad būčiau tikra, jog rengdamasi egzaminams padariau viską. Ar be korepetitorių pagalbos būčiau juos taip gerai išlaikiusi? Gal ir taip, jei tas valandas, kai pas juos važiavau, būčiau skyrusi mokymuisi ir žinojusi metodiką, kaip tai daryti savarankiškai. Deja, mokykloje to nelabai mokoma.

– Kiek kainuoja samdytis korepetitorių?

– Už patyrusio pripažinto mokytojo dvi akademines valandas kelių mokinių grupėje – 20–30 eurų. Bet kainos, matyt, dar didės.

Kalimo sistema tebeveikia

– Ką davė mokykla – tik žinių, ar ir kūrybingumo, kritinio mąstymo, gebėjimo dirbti komandoje?

– Daugiau žinių ir kalimo. Sovietinė sistema dar veikia. Rengimasis egzaminams daugiausia yra kalimas. Žinoma, daug priklauso nuo mokytojo. Jam palikta nemažai interpretacijos, pavyzdžiui, kaip suderinti begalę autorių lietuvių literatūros programoje su mokinio rengimu egzaminui.

– Pasakykite iš asmeninės patirties, ar mūsų mokyklos pagrįstai kritikuojamos, kad moko daug teorijos, bet mažai praktinio jos taikymo?

– Kai kurie mokytojai organizuodavo popamokinę veiklą, teko lankytis laboratorijose. Bet tikrai trūksta praktinio žinių pritaikymo pavyzdžių, o juk kas arčiau mokinio, tas labiau įsimenama.

– Ar jūsų mokykloje taikytos modernios mokymo priemonės ir metodai?

– Didelis pliusas, kad sparčiai daugėja inovatyvių mokymo būdų, pamokos vedamos pasitelkiant išmaniąsias technologijas – interaktyvias lentas, kurios yra daugelyje mūsų mokyklos kabinetų, mokymuisi naudojamas mobilusis telefonas. Naujieji metodai artimesni šiuolaikiniam mokiniui, jie paįvairina edukacinį procesą, sutaupo laiko, nes patogu rasti informacijos, įdomu išbandyti technologijas, ir tai padeda mokytis. Beje, kartais mokytojai net prašydavo mokinių pagalbos, nes šie geriau išmano technologijas. Taip akimirkai tampi mokytojo mokytoju. Tai žavu.

Mokytojai ragino nebūti mokytojais

– Ir pati mokytojavote – padėjote mokytis vaikų namų globotiniams. Ar tai leido geriau suprasti savo mokytojus? Beje, ar savanoriavote todėl, kad buvo privaloma?

– Nors ir privaloma, dariau tai savo noru. Pati ėmiausi iniciatyvos savanoriauti gimdymo namuose, nes domina mediko specialybė. Ten buvau pirma savanorė. Savanorystė – tikrai geras dalykas. Tai daugelį paskatina ieškoti įdomios ir reikalingos veiklos, nors ne vienas galbūt mieliau sėdėtų prie kompiuterio. Prasmingai praleistas laikas suteikia galimybę atrasti tai, kas tau patinka.

Padėdama ne pelno organizacijai „Ne imti, bet duoti“ papildomai mokiau vaikų namų auklėtinius, ir man tai tikrai leido suprasti mokytojus. Mokydama kitus suvokiau, kad kai kuriuos dalykus reikia tiesiog iškalti. Tačiau ten, kur įmanoma, bandžiau suteikti procesui smagumo. Be kita ko, būdama devintokė ir dešimtokė už mažus pinigėlius mokiau šeštoką ir septintoką matematikos. Jiems, kaip ir vaikams iš globos namų, buvo sunku sukaupti dėmesį, tad bandžiau matematikos užduotis derinti su fiziniais pratimais. Tada vaikas nustemba, nes tai įdomiau, nei daro kiti mokytojai, ir paskui mieliau mokosi. Mūsų matematikos mokytoja taip pat buvo išradinga, o kai pedagogas pelno pagarbą už tai, kad daro ką nors inovatyvaus, kai mokiniai mato, kad mokytojui patinka mokyti, tada ir jiems labiau patinka mokytis.

– Ar daug turėjote mokytojų, kuriems patiko mokyti?

– Visokių buvo. Yra mokytojų, kurie daug metų moko ir praranda gebėjimą patys pasimokyti, todėl nė nesuvokia, jog mokiniai gali pasiūlyti ką nors nauja. Kiti – lankstūs, klausia tavo nuomonės, žino, kad tobulėti ribų nėra. Geriausia – aukso vidurys, kai mokytojas pasitiki savo žiniomis, bet yra atviras bendrauti.

– Ar pati nenorėjote tapti mokytoja?

– Buvo tokių minčių, nes patiko bendrauti su vaikais. Tačiau dažniausiai mokytojai, kiek jų mačiau, atrodo liūdni. Buvo daug kartų, kai mokytojai sakė: tik nebūkite mokytojais, nes tai sunkus, bet neįvertintas darbas.

Jei būtų švietimo ministrė

– Baigėte prestižinę gimnaziją, į kurią patekti gali tik išlaikiusieji stojamąjį egzaminą. Tarkime, Suomija siekia, kad visos mokyklos būtų geros. Ar yra prasmės rūšiuoti vaikus?

– Kai Lietuvoje visos mokyklos taps geros, gal bus kaip Suomijoje. Vis dėlto reikia dar daug dalykų padaryti, kad būtų stiprūs ir mokyklų vadovai, ir pedagogai. Mokiausi pagrindinėje mokykloje, bet kai „atsirūšiavau“ į šią gimnaziją, patekau visai į kitą terpę, kurioje mokiniai patys nori mokytis, domisi pasauliu, naujais dalykais, jiems nepakanka vien savo kiemo. Tos vadinamosios prestižinės ar tiesiog geros gimnazijos turi tam tikrą aurą, o jų pedagogai ir mokiniai – savo tikslus. Žinoma, negalima sakyti, kad ir čia viskas nuostabu.

– Ar taip puikiai mokydamasi neplanavote studijuoti užsienyje?

– Ne. Žinoma, ir dėl finansinių priežasčių. Kol kas man gerai ir Lietuvoje. Studijuoti svetur išvažiavo nemažai mano draugų, bet labiau dėl pasaulio pažinimo, o ne todėl, kad Lietuvoje būtų blogos aukštosios mokyklos.

– Ką keistumėte Lietuvos švietimo sistemoje, jei būtumėte švietimo ministrė?

– Šioje sistemoje labai svarbus mokytojas, tad gal reikėtų jaunimą labiau vilioti rinktis šią profesiją, nes jaunų mokytojų nedaug.

Reikėtų mažinti klases. Pamenu, mūsų, pradinukų, buvo maždaug 30, gimnazijoje – apie 27.

Reikėtų nuo mažens orientuoti vaiką svajoti kuo nors tapti, o ne vien uždirbti pinigus. Gal tada jis labiau norėtų eiti į mokyklą. Tai motyvuotų mokytis, padėtų lengviau rasti gyvenimo kelią.

Reikėtų suderinti išplėstinio kurso ir egzamino programas, mokyti vaikus mokytis individualiai, ir dar daug ko reikėtų.

– Beje, ar patys moksleiviai ką nors daro, kad mokykloje būtų geriau? Ar jų balsas girdimas?

– Mokykloje buvo mokinių senatas, kuris turėjo savo nuomonę, o jo prezidentas – balsą sprendžiant mokyklos reikalus. Nors iš tiesų tie klausimai daugiau buvo susiję su laisvalaikiu, bendruomenės būrimu, bet ne ugdymo procesu.

– Šią rugsėjo 1-ąją, jau atsisveikinus su mokykla, kokia asociacija kyla išgirdus tą žodį?

– Mokykla – ne tik nemokami išgyvenimo kursai, bet ir vieta, kuri padeda išlaisvinti svajones.