Iškreiptas lietuviškumas
Net jei No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas no­rė­tų va­do­vau­ti ku­riam nors Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tui, o pa­sau­li­nio ly­gio kul­tū­ros va­dy­bi­nin­kas – ku­riam nors tea­trui, jie bū­tų iš­mes­ti iš kon­kur­so. Ne­bent prieš pa­teik­da­mi do­ku­men­tus jau bū­tų iš­mo­kę lie­tu­vių kal­bą.

Kembridžo universitetui vadovauja kanadietis, Masačusetso technologijų institutui – Venesueloje gimęs ir augęs Europos žydų palikuonis, o Vidurio Europos universitetui – taip pat kanadietis. Hamburgo universiteto rektorius yra olandas, Singapūro Nanyango technologijų universiteto vadovas – indas, buvęs Honkongo universiteto prezidentas – britas. Viso pasaulio aukštosios mokyklos varžosi dėl geriausiųjų ne tik jų šalyje, bet ir pasaulyje.

Jurgita Šiugždinienė / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Jurgita Šiugždinienė: „Dabar skelbiamas tarptautinis konkursas rektoriaus pareigoms, tačiau dėl reikalavimo mokėti lietuviškai jame dalyvauti gali beveik tik lietuviai.“

Tačiau užsieniečiai, bandę dalyvauti Lietuvos universitetų rektorių (taip pat – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo) konkursuose, buvo iš jų išmesti. Visus ligtolinius tų žmonių nuopelnus nubraukė vienas „brokas“ – jie nemokėjo lietuvių kalbos. Nors ir labai didžiuojamės savo kalbos unikalumu, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ją masiškai ims mokytis tarptautinio lygio mokslo ar kultūros autoritetai iš užsienio. Vadinasi, sąmoningai eliminuojame galimybę konkuruoti dėl patyrusių kitų šalių mokslo vadybininkų.

Egzistuoja ir kažkoks selektyvus lietuviškumo kultas: įstatymas draudžia lietuviškai nemokantiems asmenims vadovauti universitetui, bet kai kuriuos dokumentus aukštosios mokyklos privalo pateikti Lietuvos institucijoms tik anglų kalba.

Šiuo metu rektoriaus ieškančio Kauno technologijos universiteto (KTU) iniciatyva Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK) pasiūlė pakeisti Valstybinės kalbos įstatymą taip, kad jis netrukdytų į Lietuvą pritraukti protų iš užsienio ir neverstų parodija prioritetu iškelto reikalavimo universitetams didinti tarptautiškumą. Pagal šį įstatymą, valstybės įstaigų, tarp jų ir aukštųjų mokyklų, vadovams dabar privalu kalbėti lietuviškai. Tačiau vasario pabaigoje LURK vienbalsiai priimtas kreipimasis į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM), kad ši inicijuotų įstatymo pataisą dėl reikalavimo rektoriams mokėti lietuvių kalbą, Seimo dar nepasiekė. Situaciją žada gelbėti parlamentaras Mantas Adomėnas. Jis artimiausiu metu ketina pateikti tokią pataisą.

Paulius Subačius: „Politikai ir visuomenės veikėjai dangstosi gražiais samprotavimais apie tautą, kalbą ir patriotizmą, kuria pseudoproblemas, užuot sprendę tikrąsias.“

Paulius V. Subačius / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Paulius V. Subačius / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Turėtume būti nuoseklūs, laikytis kokios nors pozicijos. Taip, galime apibrėžti, kad mūsų universitetai – tik Lietuvos reikalas, jiems vadovauti gali tik lietuviškai mokantys kalbėti Lietuvos piliečiai. Tačiau absoliučiai nelogiška ir nepagrįsta, kai iš tų pačių aukštųjų mokyklų kaip institucijų ir pavienių mokslininkų reikalaujama publikuoti mokslo straipsnius anglų kalba, priešingu atveju jiems nesudaromos galimybės siekti karjeros, nors, pavyzdžiui, humanitariniai ir dalis socialinių tyrimų nukreipti tik Lietuvos visuomenei. O kaip draudimas nemokančiam lietuvių kalbos žmogui vadovauti universitetui dera su reikalavimu kai kurias paraiškas pinigams gauti teikti Lietuvos mokslo tarybai vien anglų kalba, nes ekspertai yra užsieniečiai? Mokslo ir studijų srityje reikalavimo vartoti tik lietuvių kalbą nesilaikoma ir dabar, todėl reikia elgtis nuosekliai“, – tvirtina Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius. Jo įsitikinimu, jei norime būti lygiaverčiais Europos Sąjungos (ES), o netrukus ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nariais, neturėtume aukštojo mokslo tarptautinių galimybių varžyti smulkmeniškais apribojimais.

LURK atkreipia dėmesį, kad Valstybinės kalbos įstatymo norma nedera su kitais teisės aktais ir valstybės aukštajam mokslui nustatytais prioritetais, tarkime, tarptautiškumo plėtra. Reikalavimas rektoriui mokėti lietuviškai kertasi su Mokslo ir studijų įstatymu, kuriame nurodyta, jog mokslas yra grindžiamas lygių galimybių, orientavimosi į tarptautinius kokybės standartus, dalyvavimo tarptautinėje ir Europos mokslinių tyrimų erdvėje principais. Tai netiesiogiai diskriminuoja kitus Europos Sąjungos piliečius, pažeidžia laisvą darbuotojų judėjimą ES. Lietuvos lygių galimybių įstatyme taip pat nurodyta, kad visuose teisės aktuose turi būti įtvirtintos lygios teisės ir galimybės nepaisant rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės.

„Šiandieniniame pasaulyje mokslas yra tarptautinis, jis neturi sienų. Jei norime, kad mokslo įstaigai vadovautų aukščiausio lygio vadovas, mums reikia galėti rinkti rektoriumi užsienietį. Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kai į rektorius pritraukiami, net priviliojami labai stiprūs asmenys iš kitų šalių. Aukščiausio lygio vadovų paieškos rinka pasaulyje itin aktyvi. Mums irgi būtina stiprinti tarptautinį konkurencingumą, aukštojo mokslo tarptautiškumą, rengti savo absolventus dirbti globaliomis sąlygomis, o tam reikia tarptautinio personalo. Dabar skelbiamuose tarptautiniuose konkursuose rektoriaus pareigoms gali dalyvauti beveik vien lietuviai, nes reikalaujama mokėti lietuvių kalbą. Pasaulyje, pažangiuose universitetuose visiškai normalus dalykas, kad konkursas yra atviras, tarptautinis, kandidatuoja žmonės iš įvairių valstybių“, – aiškina KTU rektoriaus pareigas laikinai einanti doc. Jurgita Šiugždinienė.

Problemos dėl kalbos lengvai sprendžiamos

Prof. P. Subačiaus žodžiais, kalbos reikalavimas – dirbtinai pučiama problema. Jis neslepia, kad ir dabar, kai ginamos disertacijos, konkrečioje situacijoje sprendžiama, kaip pasielgti protingiausia ir mažiausiomis sąnaudomis, jei kuris nors recenzentas ar darbo vadovas – užsienietis. Vienur verčiama konkrečiam žmogui, kitur svarstymas vyksta anglų ar prancūzų kalba.

„Esu lituanistas, mano disertacija – apie tautinio atgimimo idėjas ir jų sklaidą. Man šie dalykai labai svarbūs, skiriu jiems nemažą dalį savo veiklos. Tačiau skiriu realioms, o ne pseudoproblemoms. Politikai ir visuomenės veikėjai dangstosi gražiais samprotavimais apie tautą, kalbą ir patriotizmą, kuria pseudoproblemas, užuot sprendę tikrąsias. Čia nėra jokios bėdos – kalbos barjeras konkrečioje situacijoje lengvai išsprendžiamas“, – tikina P. Subačius.

Pasak jo, nėra pagrindo tikėtis, kad į Lietuvos universitetų rektorių konkursus plūs užsieniečiai, nes sunku prisikviesti grįžti net lietuvius mokslininkus, baigusius Lietuvoje studijas ir apsigynusius čia daktaro disertacijas. Bet jei užsienietis vis dėlto laimėtų rektoriaus konkursą, jam būtų galima kelti reikalavimą po tam tikro laiko gebėti komunikuoti lietuviškai. P. Subačiaus manymu, gal net nereikėtų formalaus reikalavimo. Pavyzdžiui diplomatijoje yra daug taisyklių, net kokia eilute kur eiti apsirengus, bet niekas neprašo, kad ambasadorius mokėtų tos šalies kalbą. Tiesa, Lietuvoje dauguma jų po kokių metų sugeba bent kiek kalbėti lietuviškai. Tad rektorius, kuris norės čia dirbti, net nespaudžiamas tikrai mokysis lietuviškai.

Problemą galima spręsti ir pasamdant vertėją. „Kai kas sako, kad bus brangu. Bet daugybės biurokratinių popierių pildymas, kurių Lietuvoje reikalauja mokslą ir studijas kontroliuojančios institucijos, kiekvieną dieną atsieina kur kas brangiau, nei kainuotų vertėjas rimtam mokslininkui, panorusiam prisidėti prie mūsų aukštojo mokslo pažangos“, – pabrėžia P. Subačius ir priduria, kad užsieniečiams, be abejo, turi būti keliami tokie pat reikalavimai kaip lietuviams. Nepriklausomybės pradžioje Lietuva sirgo, manė, jei koks atvykėlis ar išeivis čia ką nors veikia, visi jį laiko kompetentingu. Bet tarp tų žmonių buvo nemažai ostapų benderių, nesugebėjusių įsitvirtinti savo šalyje, tad ėmusių dėtis pranašais Lietuvoje. Laimė, šia liga jau persirgome.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis taip pat teigia, jog galima rasti aukso vidurį. „Nenoriu, kad užkirstume kelią pasaulinio lygio asmenybėms vadovauti universitetams vien dėl to, jog šie nemoka lietuvių kalbos. Tačiau lietuvių kalba yra valstybinė, ir vienoks ar kitoks kandidato santykis su ja turi būti. Tarkime, asmuo turėtų per metus išmokti lietuvių kalbą iki tam tikro lygio arba samdyti vertėją, kuriam būtų mokama iš jo paties algos. O pasitarimai, dokumentai privalo būti lietuvių kalba, priešingu atveju tai būtų Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimas. Reikia ieškoti išeičių, nes jei, įsivaizduokite, pradėtų belstis Nobelio premijos laureatai, tikrai neturėtume jiems pasakyti: „Nemokate lietuvių kalbos, tad eikite lauk.“ Tačiau nuo pirmos dienos būtina nustatyti, kaip užsienietis sutvarkys, kad valstybinės kalbos teisės būtų užtikrintos, ir ne valstybės sąskaita“, – savo asmeninę nuomonę dėsto A. Antanaitis. Jis primena, kad komisija šio klausimo nesvarstė.

Pataisos bus. Bet ar sulauks pritarimo?

Nors akademinė bendruomenė sutartinai prašo išimti iš Valstybinės kalbos įstatymo stabdį aukštojo mokslo tarptautiškumui didinti, LURK pasiūlymas kažin kur įstrigo. ŠMM, į kurią kreipėsi LURK, viceministras Giedrius Viliūnas sako, kad ministerija supranta rektorių susirūpinimą dėl barjerų, susidarančių siekiant į Lietuvos mokslo ir studijų institucijas pritraukti žymiausius pasaulio mokslininkus, dėstytojus ir mokslo vadybininkus. LURK siūlymą tikslinti valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimus iš kitų valstybių atvykstantiems aukščiausio lygio profesionalams viceministras vadina svarstytinu: „Manytume, kad siekiant padidinti Lietuvos mokslo ir studijų institucijų konkurencingumą, įgyvendinti laisvo intelekto judėjimo principą, kuriuo vadovaujamasi Europos mokslinių tyrimų erdvėje, ir sudaryti vienodas sąlygas visų šalių mokslininkams ir dėstytojams dirbti Lietuvos aukštosiose mokyklose bei mokslinių tyrimų institutuose, valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimo jiems būtų galima netaikyti arba numatyti protingą terminą, per kurį į Lietuvą atvykę užsieniečiai mokslininkai ar vadybininkai turėtų įgyti valstybinės kalbos pagrindus.“ Tačiau teikti Seimui svarstyti pasiūlymą ŠMM neskuba.

Eugenijus Jovaiša / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Eugenijus Jovaiša: „Didelis klausimas, ar tarptautiškumas pasiekiamas tik per tai, kad rektorius gali nemokėti lietuvių kalbos ir būti užsienietis.“

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša prisipažįsta girdėjęs apie tokį LURK raštą, bet jo nematęs. Tačiau parlamentaro nuomonė šiuo klausimu nėra palanki. „Tarptautiškumas Lietuvos universitetams būtinas. Vis dėlto didelis klausimas, ar jis pasiekiamas tik per tai, kad rektorius gali nemokėti lietuvių kalbos ir būti užsienietis. Lietuvoje yra nemažai autoritetingų, pasaulyje garsių mokslininkų. Tad siūlant įstatyme išimtį universitetams reikia paklausti, kuo kitų institucijų vadovai skiriasi nuo rektorių? Puikiai suprantu tarptautiškumo reikšmę, bet jo ieškant, kaip padarė KTU taryba, leidusi sau malonumą esant labai konkrečiam Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimui viename iš punktų parašyti, kad būsimam rektoriui mokėti lietuvių kalbą yra tik pranašumas, kyla klausimas, kaip mes laikomės savo valstybės įstatymų. Ką mes darome su savo valstybe?!“ – piktinasi E. Jovaiša.

Mantas Adomėnas: „Artimiausiu metu registruosiu įstatymo pakeitimo projektą, kad lietuvių kalbos nemokėjimas nebūtų kliūtis tapti rektoriumi.“

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojas M. Adomėnas – kitos nuomonės. „Jei norime pritraukti pasaulinio lygio mokslininkų ir mokslo vadovų, reikia atvirų tarptautinių konkursų. Dabar juose dėl lietuvių kalbos reikalavimų gali dalyvauti nebent koks išeivis. Artimiausiu metu registruosiu įstatymo pakeitimo projektą, kad lietuvių kalbos nemokėjimas nebūtų kliūtis tapti rektoriumi. Tačiau būtų įtvirtintas reikalavimas mokytis lietuvių kalbos pradėjus eiti pareigas. Rektorius užsienietis, tikėtina, būtų pasaulinės klasės figūra. Universitetui tektų „išsikaštavoti“ posėdžių ir dokumentų vertimams, bet tai tikrai nėra nepakeliamos išlaidos“, – įsitikinęs M. Adomėnas. Jis priminė, kad Lietuvoje vienam universitetui, tiesa, privačiam, jau vadovauja užsienietis: Europos humanitarinio universiteto (EHU) rektoriumi nuo kovo 1 dienos paskirtas buvęs Bulgarijos švietimo, jaunimo ir mokslo ministras, buvęs žymiausios privačios šios šalies aukštosios mokyklos – Naujojo Bulgarijos universiteto – rektorius, tarptautiniu mastu pripažintas profesionalas prof. Sergejus Ignatovas.

Mantas Adomėnas / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tačiau tai leistina tik privačiam universitetui. Kituose autoritetai iš užsienio konkurencijos mūsiškiams nesudaro.

„Deja, dažnai būna, kad kalba lietuviškai, bet negali susikalbėti“, – apie pseudolietuviškumą ir pseudoproblemų kūrimą sako prof. P. Subačius. Taikliau nė nepasakysi.