Indrė Rauleckienė: per mažai kalbame apie mokytojų mokymąsi
Pa­sta­ruo­ju me­tu vie­šo­jo­je erd­vė­je daug kal­ba­ma apie mo­ky­to­jo kar­je­ros pa­trauk­lu­mą bei pe­da­go­gų ren­gi­mo ir kva­li­fi­ka­ci­jos to­bu­li­ni­mo sis­te­mos pert­var­ką. Daž­nas su­tin­ka, kad Lie­tu­vos švie­ti­mui rei­ka­lin­gas at­si­nau­ji­ni­mas, ne tik struk­tū­ri­ne, bet ypa­tin­gai fi­lo­so­fi­ne, ver­ty­bi­ne pra­sme. Tai pui­kiai ro­do stip­rus idė­jos „Mo­ky­to­jas – pres­ti­ži­nė pro­fe­si­ja iki 2025 me­tų“ pa­lai­ky­mas vi­suo­me­nė­je.

Kodėl pasiilgome mokytojo – sėkmingos asmenybės ir savo srities eksperto vaizdinio savo sąmonėje? Kodėl viena svarbiausių Lietuvos 100-mečio idėjų išrinkome idėją skirtą mokytojo profesijos prestižo augimui?

Greičiausiai todėl, kad kritinė visuomenės dalis jau suvokia, kad sėkmingus mokinius ugdo sėkmingi mokytojai. Dauguma tėvų būtent tokių mokytojų, mokyklų linki ir ieško savo vaikams.

Lietuvoje turime išties įkvepiančių mokytojų ir mokyklų lyderių. Bėda ta, kad jų nepakanka ir reikia gerokai daugiau. Galiausiai, turbūt, atėjo laikas, kai nepaneigiamai tapo akivaizdu, jog valstybės raidos ir gerovės sėkmė slypi jos švietimo sistemoje.

Pagaliau imtasi veiksmų

Sakyčiau, šiuo metu Lietuvoje turime unikalią situaciją, kai švietime vienu metu yra pertvarkomos labai svarbios sritys – mokytojų rengimas, mokytojų kvalifikacijos tobulinimas, peržiūrimas ugdymo turinys. Toks valstybės išteklių ir visuomenės dėmesio sutelkimas į švietimą išties teikia vilties, kad bus pradėta kurti aukštesnė švietimo kokybė.

Žinoma, bet kuriai idėjai, kad ji taptų realybe, reikalingas palaikymas. Kiekvienas dirbantis ar dalyvaujantis švietimo sistemoje turėtų labai tvirtai atsistoti ant vertybinio pamato, permąstyti savo vaidmenį ir aiškiai suprasti, koks yra jo veiklos siekinys.

Svarbu – žinoti savo tikslą

Mokyklų vadovams, mokytojams, mokiniams, net ir tėvams reikia atsigręžti ir pradėti nuo pokyčių savo veikloje vardan geresnio jaunosios kartos išsilavinimo. Tiesiog reikia atsakyti į klausimus: „Ko siekiu mokymu/si?“, „Kodėl to siekiu?“, „Kaip to siekiu?“.

Manau, tik taip galima sukurti prasmingą santykį mokyklos bendruomenėje ir gyvą mokymosi atmosferą, kai mokymasis ir mokymas nekelia diskomforto nei mokiniui, nei mokytojui, padeda augti asmenybei ir leidžia siekti gerų akademinių rezultatų.

Manau, kad šiuolaikinė, gera mokykla yra neįmanoma be susitarimų ir pasitikėjimo kultūros tarp mokytojo, mokinio, tėvų. Turime išmokti susitarti dėl tikslo, kad jį pasiektume. Daug streso patiriama tiesiog todėl, kad nežinoma, ko siekiama savo veiksmais.

Per mažai kalbame apie mokytojų mokymąsi

Pedagogų kvalifikacijos tobulinimą arba pedagogų profesinį augimą norėčiau išskirti kaip itin svarbią švietimo sistemos dalį, reikalaujančią atskiro dėmesio ir aptarimo. Pastaruoju metu „pedagogų kvalifikacijos tobulinimo“ terminas vis dažniau keičiamas „profesinio augimo“ terminu.

Reikia sutikti, kad pedagogo „profesinio augimo“ terminas yra tikslesnis pedagogo mokymuisi įvardinti, ši sąvoka parodo kryptį, ko yra siekiama mokytojo mokymusi – profesinio augimo. Kol kas viešojoje erdvėje diskusijų šiuo klausimu kur kas mažiau nei mokytojo profesijos prestižo tema. Norėtųsi, kad jau pačiu artimiausiu metu Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) inicijuotų platesnę diskusiją šiuo klausimu.

Ar yra prasmė?

Svarbu pastebėti, kad pedagogų kvalifikacijos tobulinimas yra paremtas mokymosi visą gyvenimą koncepcija ir mokytojui turėtų tarnauti kaip profesinių žinių atnaujinimo šaltinis. Tačiau dažnai tenka susidurti su situacija, kai mokymai pedagogams suprantami kaip savitikslis dalykas, nevedantis niekur toliau.

Tai liūdina, nes įgytos naujos mokytojo žinios ir įgūdžiai, visų pirma turėtų „prigyti“ klasėje, teikti naudą mokiniams. Tuomet supranti, kad turi prisiimti atsakomybę ir lyderystę keičiant klaidingą požiūrį, įdėti savo indėlį jį perkuriant.

Mano akimis, pedagogų profesinio augimo srityje nesunkiai pastebimos kelios nerimą keliančios tendencijos: pedagogų kvalifikacijos tobulinimo fragmentiškumas, proceso imitavimo elementai bei prasmės pojūčio stygius.

Sprendimas – bendradarbiavimas

Atsižvelgdami į šį kontekstą, Edukacinės kompetencijos centro prioritetine veikla įvardinome darbą su mokyklų bendruomenėmis. Išsikėlėme tikslą didžiąją Centro mokymų dalį orientuoti ir teikti konkrečioms mokyklų bendruomenėms.

Sukūrėme mokyklos bendruomenei skirtą mokymų modelį, kuriuo remiantis mokymų tematika yra grindžiama mokyklos veiklos įsivertinimo rodikliais, mokymuose dalyvauja visas mokyklos kolektyvas, po mokymų toliau bendraujama su mokyklos bendruomene, vertinami profesinio augimo pokyčiai, keliami tolimesni tikslai. Tokiu būdu siekiame, kurti prasmingo profesinio augimo patirtį mokytojams, kai mokymų temos ir turinys yra aktualios, nes tiesiogiai siejasi su jų veikloje iškylančiais iššūkiais.

Edukacinės kompetencijos centras yra universitetinis padalinys, todėl yra stiprus dar ir tuo, kad prie mokyklų bendruomenių stiprinimo gali prisidėti ne tik mokymų pedagogams organizavimu, bet ir konsultacijomis, studentų įsitraukimu vedant inovatyvias pamokas, suteikiant galimybę apsilankyti universiteto laboratorijose ir mokymosi erdvėse.

Lietuvos švietimo sistemoje turime pakankamai patirties, kad suprastume, kad konkurencija, stresas, procesų imitavimas yra kelias į niekur. Visiems švietimo bendruomenės nariams (mokiniams, mokytojams, tėvams) kaip oras reikalingas tarpusavio pasitikėjimas, mokyklos bendruomenės stiprinimas, suderinti, tikslingi veiksmai, nuolatinis padrąsinimas ir parama kasdieninėje veikloje.

Mokyklos ir universiteto partnerystę mokytojų profesinio augimo srityje kuriame atsižvelgdami šiuos poreikius ir iššūkius. Taip prisidedame prie kokybinių pokyčių Lietuvos švietimo sistemoje.

Indrė Rauleckienė, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) Edukacinės kompetencijos centro direktorė