Į inžineriją – ir per kaligrafiją
Su­si­vie­ni­ję li­cė­jus ir uni­ver­si­te­tas vai­kams nuo ma­žens ban­do par­ody­ti, ko­kia įdo­mi, kū­ry­bin­ga, dau­giab­riau­nė yra in­ži­nie­riaus pro­fe­si­ja.

Ką bendra su inžinerija turi kaligrafija, teiravosi parodos „Mokykla“ lankytojai, stebėdami, kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) inžinerijos licėjaus stende kaligrafijos meistrė moko šio meno.

„Kaligrafija tam tikru požiūriu taip pat yra inžinerija, nes tokiems simboliams brėžti reikia ir įgūdžių, ir praktikos“, – sako šio licėjaus direktoriaus pavaduotoja ugdymui Ernesta Smalinskė. Ji priduria, kad kaligrafija – viena pridėtinių verčių, kurias suteikia licėjus, kūrybinė veikla, atsiradusi iš plataus ugdymo įstaigos bendradarbiavimo su Vilniaus universiteto (VU) Konfucijaus institutu.

„Kalbame, kokia svarbi šiandienos ir ateities sritis yra inžinerija, nerimaujame dėl inžinierių trūkumo Lietuvoje. Todėl stengiamės būti tokia mokykla, kurioje augtų būsimi inžinieriai, su gamtos mokslais susiję specialistai, o svarbiausia – kūrybingos asmenybės“, – pabrėžia E. Smalinskė.

Nuo architektūros iki aviacijos

VGTU inžinerijos licėjus, kaip inžinerijos mokykla, dar jaunas. Anksčiau tai buvo Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla, orientuota į lituanistiką. Bet, kaip pasakoja E. Smalinskė, jau kelerius metus mokykla eina kitu keliu, tiesa, neatsisakydama šaknų – lietuvių kalba ir literatūra čia išliko kaip išskirtinė disciplina.

Licėjuje mokoma pagal dvi programas – bendrojo ugdymo ir specializuoto inžinerinio ugdymo. Pastaroji kryptis pradėta įgyvendinti nuo 2014 metų rugsėjo, nors bendradarbiauti su VGTU imta kur kas anksčiau. Pirmos VGTU klasės mokykloje atsirado dar 2011-aisiais. Po poros metų VGTU ir mokykla pasirašė ketinimų protokolą steigti VGTU gimnaziją. Dabar jau ketveri mokslo metai, kai mokykloje yra įsibėgėjęs inžinerijos mokymas.

Programa plati, nes ir pati inžinerija – labai plati sritis. Tad mokoma įvairios inžinerijos – nuo architektūros iki aviacijos, nuo elektronikos iki medijų. Vaikai gilinasi į programavimą, robotiką, konstravimą išmaniaisiais konstruktoriais, mechatroniką, informatikos inžineriją, skaitmeninės statybos ir 3D modeliavimą, biomechaniką, inžinerijos procesų verslą ir ekonomiką, dizainą, projektavimą, civilinę inžineriją ir kitas disciplinas.

Licėjaus direktoriaus pavaduotoja tikina, kad mokykla siekia inovatyvumo visose srityse – ir mokymo programų, ir mokymo priemonių, ir metodų. Kad būtų kuo naudingesnė ir patrauklesnė jauniems žmonėms, be bendrųjų dalykų, siekia suteikti jiems ir papildomų galimybių. Pavyzdžiui, mokytis kinų kalbos, susipažinti su kinų papročiais, kultūra ir menais. Licėjuje atidaryta VU Konfucijaus klasė – pirmas Lietuvoje kinų kalbos ir kultūros centras gimnazijoje. Kasmet į mokyklą atvykstantys mokytojai savanoriai iš Kinijos suteikia mokymo procesui naujų spalvų.

Romualdas Kliukas: "Profesinis orientavimas ir inžinerinės programos mokyklose turi būti nuolatinio proceso, kurį finansuotų valstybė, dalis.“ / VGTU nuotrauka

VGTU dalijasi žiniomis ir modernia įranga

Kiek įmanoma stengiamasi, kad ugdymo procese dominuotų praktika. Suprantama, be teorijos neapsieinama, bet ją siekiama išaiškinti per praktinius darbus, kūrybines dirbtuves, bandymus laboratorijose. Pasak E. Smalinskės, dabartinės kartos vaikai būtent per praktiką geriau supranta dėstomą dalyką, labiau juo susidomi. Moksleiviams įdomu tai, ką gali apčiuopti, išbandyti ar pamatuoti, jie džiaugiasi kūrybiniu procesu ir tuo, kad rezultatų pasiekia patys. Į praktinius užsiėmimus orientuotos ir licėjaus tradicinės inžinerinės bei ekologinės savaitės. Per jas visi mokiniai dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse.

Praktiniams užsiėmimams reikia modernių įrenginių. E. Smalinskė pasakoja, kad mokykla pati yra įsigijusi įrangos, tam ieško lėšų dalyvaudama įvairiuose projektuose, taip pat dairosi partnerių, rėmėjų. Ugdymo įstaiga turi STEAM daugiafunkcį centrą, kuriame galima išbandyti ir 3D spausdinimą, ir 3D pieštukus, ir programavimą bei projektavimą. Mokiniai turi galimybę naudotis ir VGTU edukacinėmis erdvėmis.

„VGTU – licėjaus partnerio ir globėjo – indėlis į mokinių ugdymą labai didelis“, – partnerystę aukščiausiu balu vertina E. Smalinskė. Universiteto dėstytojai konsultuoja mokytojus inžinerijos ir projektavimo klausimais.

Inžinerines disciplinas dėsto licėjaus mokytojai. Jie tobulėja, įgyja vis daugiau inžinerinės patirties. „Mokyklose inžinerija yra palyginti nauja disciplina, tad susiduriame su problema – niekas nerengia šios srities mokytojų. Tik pedagogų iniciatyva ir entuziazmas leidžia jiems tobulėti. Taip iš technologijų ir gamtos mokslų mokytojų jie virsta ir inžinerijos mokytojais“, – džiaugiasi VGTU inžinerijos licėjaus direktoriaus pavaduotoja. Ji pažymi, kad licėjus, skirtingai nei nemažai kitų mokyklų, negali skųstis ir jaunų pedagogų ar mokytojų vyrų stygiumi.

Pusė mokinių ketina tapti inžinieriais

Kadangi specializuoto inžinerinio ugdymo programa skirta 1–12 klasėms, licėjuje mokosi visų ugdymo(si) pakopų mokiniai. Norint tapti inžinerijos licėjaus mokiniu, reikia išlaikyti stojamąjį egzaminą. „Esame kitokie ir norime tikėti, kad parengsime motyvuotus bei kūrybingus ateities inžinierius“, – sako E. Smalinskė.

Neseniai su vyresniųjų klasių mokiniais kalbėtasi apie būsimų studijų pasirinkimą. Aiškėja, kad kone pusė jų labai rimtai apsisprendę rinktis inžinerines, gamtos mokslų studijas. „Yra nemažai planuojančiųjų studijuoti VGTU, tad jau matyti bendradarbiavimo prasmė“, – kalba VGTU inžinerijos licėjaus direktoriaus pavaduotoja.

Ernesta Smalinskė: „Esame kitokie ir norime tikėti, kad parengsime motyvuotus bei kūrybingus ateities inžinierius.“ / Alinos Ožič nuotrauka

Universitetas pasigenda valstybės indėlio

Bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo įstaigų bendradarbiavimo nauda mokyklai yra akivaizdi. O ar tai pateisino universiteto lūkesčius? „Visais 120 procentų. Turime ateities inžinerijos mokymo modulinę nuotolinę platformą“, – tvirtina VGTU prorektorius prof. dr. Romualdas Kliukas.

Jis prisimena, kad iš pradžių dalis mokyklos bendruomenės atsargiai žvelgė į naujovę – inžinerijos programos dėstymą. Bet labai greitai mokytojai patys ėmė siūlyti idėjas, kaip dar galima patobulinti šį mokymą.

Pasak profesoriaus, vienas VGTU inžinerijos licėjaus steigimo tikslų buvo skleisti idėją, kad inžinieriaus profesija – kūrybinga, ją įgijęs niekada nedirbsi to paties darbo, bet kuriame pasaulio krašte įsidarbinsi net ir neturėdamas labai gerų tos šalies kalbos žinių. Žinoma, siekta, jog daugiau jaunimo ateitų studijuoti inžinerinių mokslų. Kauno technologijos universiteto gimnazija Kaune ir VGTU inžinerijos licėjus Vilniuje – pirmi gero bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo pavyzdžiai.

Profesorius pasakoja, kad VGTU panaudoja visą savo potencialą licėjaus mokiniams ugdyti: nuo devintos klasės vieną dieną per savaitę juos moko VGTU dėstytojai universiteto bazėje. R. Kliukas pažymi, jog VGTU jau turi 15 metų patirtį steigti universiteto klases mokyklose. Dabartinis VGTU inžinerijos licėjus, tuomet dar Mikalojaus Daukšos mokykla, buvo vienas pirmųjų, išbandžiusių šį mokymo modelį. Pagal sudarytą programą VGTU klasių moksleiviai įgyja teorinių žinių, o kai studentai atostogauja, dvi savaites per metus universitete atlieka laboratorinius ir kitus darbus.

„Turime 60 VGTU klasių, gauname gausybę prašymų steigti jų dar daugiau. Mums labai rūpi inžinerinis moksleivių lavinimas, aukštojo mokslo prieinamumas regionų vaikams, bet tam reikia lėšų, turime steigti dėstytojų etatus. Ar negali Švietimo, mokslo ir sporto ministerija atskira eilute skirti finansavimo inžineriniam mokymui?“ – kalba R. Kliukas. Jis primena, kad dabar dalis lėšų ateina iš VGTU laimėtų projektų, rengiamų per Mokslų akademiją. Bet jie baigsis, ir universitetas bus nebepajėgus skirti tiek papildomų etatų moksleivių inžineriniam ugdymui.

O gerų idėjų, kaip ugdyti talentus, yra daug. Pavyzdžiui, VGTU profesoriai nori sukurti programą, kuri leistų bet kuriame Lietuvos kampelyje gyvenančiam žmogui mokytis programuoti gaunant nuotolines konsultacijas. Tačiau ir vėl – trūksta pinigų. VGTU turi jaunojo inžinieriaus ir jaunojo architekto mokyklas, bet joms taip pat reikia žmogiškųjų bei finansinių išteklių.

Be to, pasak profesoriaus, aukštosios mokyklos dabar užsiima profesiniu orientavimu, inžinerinių profesijų populiarinimu Lietuvoje. „Yra idėjų, kaip patraukti daugiau jaunimo studijuoti inžinerinius mokslus, kaip geriau juos parengti šioms studijoms. Tačiau profesinis orientavimas ir inžinerinės programos mokyklose turi būti nuolatinio proceso, kurį finansuotų valstybė, dalis“, – neabejoja prof. R. Kliukas.