Gėda, kad gerą švietimą tenka pirkti
Di­de­lė da­lis mo­ky­to­jų šian­dien sa­vo pro­fe­si­nę šven­tę su­tin­ka įkal­bi­nė­da­mi sa­vo mo­ki­nius šiukš­tu ne­si­rink­ti šios pro­fe­si­jos, nes ji su­nki, ne­įver­tin­ta, ma­žai ap­mo­ka­ma.

Elžbieta Banytė, buvusi Vilniaus licėjaus ir Valdorfo mokyklos mokytoja, dabar – Vilniaus kolegijos dėstytoja, garsėjanti ir kaip puiki pedagogė, ir kaip arši švietimo sistemos kritikė, į klausimą, ar norėtų grįžti į mokyklą mokytojauti, atsako: „Labai“.

Elžbieta Banytė: „Laisvą žmogų ugdo laisvas mokytojas, o jei jis jaučiasi esąs sistemos vergas, beveik 30 metų nesiliaujančios reformos įkaitas, apie kokį pasitenkinimą darbu galima kalbėti?“

Švietimo biurokratai stabdo pažangą

– Ar norėtumėte grįžti į mokyklą kaip mokinė?

– Neduokdie, niekada gyvenime. Nemanau, kad tokioje kaip dabar mokykloje gali būti laimingas. Mano kartos žmonės džiaugiasi, kad gimė laiku, nes baigė mokyklą, kol dar nebuvo sujaukta egzaminų sistema, atskirti mokykliniai ir valstybiniai egzaminai, įvestas kriterinis vertinimas. Šiandieninių vaikų man gaila.

– Ar egzaminai – didžiausia švietimo blogybė?

– Daug kas blogai. Tiesa, švietime gerumas ar blogumas priklauso nuo žmonių. Jei pataikai į gerą mokyklą, kur geras emocinis klimatas, jei įstoji, kur nori, egzaminai eina ir praeina. Tačiau jei per juos nepasisekė, tai gali pakenkti visai ateities karjerai, nes juos perlaikyti sunku, sistema siaubingai nelanksti.

O pagal tuos vaikus, su kuriais dirbu, matau, kad emocinė būklė mokyklose labai prasta. Ir ne mokytojai čia kalti – tai sisteminis dalykas, požiūrio – vaikų ir tėvų į mokytojus, mokytojų vieni į kitus – problema, būsena, kai sunku rasti žmogišką ryšį su kitais visuomenės nariais.

– Tai nuo ko reikia pradėti keisti švietimo sistemą, jei kur besi, visur blogai?

– Iš tiesų – liūnas. Reikia esminių permainų, bet pirmiausia labai radikaliai pertvarkyčiau švietimo institucijas. Reikia daugiau kalbėti apie Ugdymo plėtotės centrą, kuris atsakingas už programų, egzaminų turinio rengimą. Siūlyčiau padaryti auditą, kas ką dirba, kiek pinigų suvalgo, ir sumažinti švietimo biurokratų skaičių ar bent jau pasiekti, kad jie dirbtų tikslingai, nes dabar, mano požiūriu, pusė šių institucijų ir jų darbuotojų kaip tik stabdo procesus ir pažangą.

Seno kirpimo mokytoja

– Sakėte ginkdie nenorėtumėte grįžti į mokyklą kaip mokinė. O kaip mokytoja?

– Taip, labai.

– Į liūną?

– Net į liūną. Labai pasiilgau mokyklos. Gaunu pasiūlymų, bet dabar esu įsipareigojusi Vilniaus kolegijai, kur dėstau komunikaciją raštu. Kodėl išėjau iš mokyklos? Licėjuje tik pavadavau mokytoją, o Valdorfo mokykloje – specifinė pedagogika, nesinorėjo būti sistemos, kuriai nelabai pritariu, dalimi.

– Ar tarp jūsų klasiokų iš prestižinio sostinės Licėjaus kas be jūsų pasirinko neprestižinę mokytojo profesiją?

– Kiek žinau, tik aš. Ir mane įkalbinėjo rinktis kitą. Bet keturi mano buvę mokiniai, baigę Licėjų prieš penkerius metus, turi korepetitorių mokyklą. Taip, ir švietimo verslas gali atnešti pinigų, bet jis laikosi ant to, kad mūsų valstybinės mokyklos silpnos. Korepetitoriaudamas gauni geresnį atlygį nei mokykloje, bet tuo pačiu, nors nepiktybiškai, o iš noro padėti vaikui, naudojiesi, kad mokykla jo tinkamai nemoko. Idealiame pasaulyje korepetitoriaus nereikėtų, nebent ypatingais atvejais, jei vaikas dėl ligos ilgai nelanko mokyklos. O pas mus tai – masinis reiškinys.

– Garsėjate kaip mokytoja revoliucionierė. Ar pritapote mokykloje? Ar turėjote bendraminčių?

– Visada turėjau bendraminčių, bet daugiau – ne tarp savų, humanitarų, lituanistų, bet tarp kitų dalykų mokytojų. Mokyklose daug labai šviesių žmonių, tik gal jie paskęsta bendroje sisteminėje rutinoje. Negali vienas ar dviese keisti sistemą iš vidaus. Gali būti tokia kitokia mokykla kaip Šiaulių rajono Aukštelkės, bet sisteminiam pokyčiui reikia bendro mokytojų ir mokyklų vadovų požiūrio.

Švietimo ir mokslo ministerija sako, kad mokyklose labai trūksta iniciatyvos, ir tai tiesa. Bet mokyklose daug baimės, mažai jaunų mokytojų, o ir tuos dažnai „nusodina“. Viena iniciatyvi mano kolegė turėjo įsidarbinti privačioje mokykloje, nes nė viena valstybinė jos nepriėmė. Jei pakliūvi, kaip mano abu tėvai mokytojai sakydavo, į juodąjį sąrašą, mokyklų vadovai laikosi išvien, ir darbo nebegausi. Mano atvejis kitas, nes mano abi mokyklos, kuriose dirbau, buvo kitokios, ir joms abiem esu labai dėkinga.

– Vis dėlto, jei vos ne visa tauta nubalsuoja, kad mokytojo profesija turi tapti prestižinė, vadinasi, suvokia jos svarbą. Tačiau ir dabar, ir sovietmečiu visuomenės akyse mokytojai, anot jūsų, kitur neįstojusių mulkių pulkas. Ar tai lemia menkos algos?

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Ne, niekas niekada nuo algų nepriklauso. O kokį atlyginimą gauna poliklinikos gydytoja? Toks yra bendras visuomenės požiūris, pagaliau, ir pačių mokytojų požiūris į save, pasididžiavimo tuo, ką daro, nebuvimas. Ir iš kur gali jo turėti, jei kas tik netingi (ir aš šiame pokalbyje), vis primena apie mokytojų trūkumus. O kaip tėvai ir vaikai bendrauja su mokytojais? Mokytojams grasinama skundais. Tad saugiau paprasčiausiai išdėstyti programą, niekur nelįsti, su niekuo nekovoti, nieko iš nieko nereikalauti, susitaikyti, kad tėvų nuomonė šventa, mokytojas – paslaugos teikėjas, o klientas turi būti ja patenkintas – jei ne, tave išės iš mokyklos.

Tačiau esama problemų ir dėl mokytojų kompetencijos. Daug jų nemoka anglų kalbos, todėl užsienio kalba žiūri ir skaito tik rusišką produkciją. Iš čia kyla jų irzlumas – jie, neprieidami prie jaunimo skaitomų šaltinių, nesupranta, kuo domisi jų mokiniai. Menkas ir mokytojų kompiuterinis raštingumas. Mokyklose beveik nėra jaunų mokytojų.

– Kaip jūs pati dirbate su savo auklėtiniais, jei jie ir gerai mokosi, ir, teko girdėti, jus dievina?

– Esminis dalykas – mylėti vaikus, juos vertinti. Kažkur skaičiau, kad vaikas tave myli, jei į jį žiūri kaip į suaugusįjį. Tada jis jaučiasi svarbus. O mūsų bendravimo modelis švietimo sistemoje verčia vaiką jaustis blogam, kaltam. Yra tokia Maslow piramidė, ji rodo, kad, visų pirma, žmogus turi būti saugus, pavalgęs, turi jaustis pripažintas, ir tik tada prabunda intelektiniai poreikiai. Jei vaikas nesijaučia saugus ir pripažintas, jis negali gerai mokytis.

Antra, esu neinovatyvi. Mokiniai mano pamokose turi klausyti, daryti užduotis, galvoti, dirbti grupelėmis, bet inovatyvių mokymo metodų, kompiuterinių technologijų labai mažai naudodavau, nes manau, kad literatūros mokymui to nelabai reikia. Pagal šiuolaikinę didaktiką, aš – labai nuobodi mokytoja. Bet, mano nuomone, blogai, kad mokytojai stumiami į didaktikos rėmus, neturi pasirinkimo. Esi arba naftalininis, arba pažangus, nėra sveiko vidurio ir tų skirtumų suderinamumo. Jei esi klasikinis pedagogas, tave vadins autoritariniu. Tokia niekada savęs nelaikiau, bet nebuvau ir mokinių partnerė. Aš – ne partnerė, aš – mokytoja. Šiuo požiūriu esu labai seno kirpimo mokytoja.

Prastesni nei vidutiniokai

– Kiek yra pagrindo isterijoje, kad dabartiniai vaikai beraščiai?

– Isterija perdėta. Tiesa, klausimas, kaip suvoki raštingumą. Jei kaip gebėjimą sklandžiai reikšti mintis, atitaikyti stilių ir žanrą, to trūksta, nes visa mokymo programa ir procesas orientuoti į elementarų raštingumą – užkabinti nosinę, nevartoti „kad“ su bendratimi, ką, žinoma, reikia išmokti. Bet jei atplėši turinį nuo formos, jei užsisėdęs mokai vieną dalį neparodydamas konteksto, atimi iš vaiko galimybę mokytis giliau, plačiau, ir tada nieko neišmokai.

Negera ir mūsų vertinimo sistema. Ir tėvams, ir vaikams pažymys nebeturi tokios galios kaip anksčiau, bet vis tiek jis – pagrindinis botagas. Dažnai svarstau, iki kokio amžiaus reikia pažymių, koks galėtų būti alternatyvus vertinimas. Noamas Chomskis, Česlovas Milošas, Umberto Eco mokėsi mokyklose, kur mokiniai nežinojo vienas kito pažymių. Tai sumažina patyčias, nes dabar tyčiojasi, jei kas gerai mokosi, nes yra moksliukas, tyčiojasi, ir jei blogai mokosi, nes tuomet yra kvailas. Nesakau, kad reikia griauti dabartinę vertinimo sistemą, bet reikia svarstyti, už ką rašomas pažymys. Tai yra žaidimas, nes į 10 balų negali sudėti viso vaiko žinojimo ar nežinojimo. Bet reikia suprasti, kad vaikai tą žaidimą žaidžia labai rimtai.

– Ar tikrai mokiniai labai mažai skaito?

– Tai mitas, nes neturime duomenų, nei kiek statistinis vaikas perskaitydavo sovietmečiu, nei kiek dabar. Kultūros tarybos tyrimai šiuo klausimu yra niekiniai, nes jauniausiais respondentas buvo jau penkiolikmetis. Seniai dirbančios bibliotekininkės sako, kad visuomet vieni vaikai skaitė žiauriai daug, kiti nieko neskaitė. Ankstyviausiame amžiuje visi nori skaityti, o po to kažkas nutinka. Dažnas, ypač berniukai, prisipažindavo skaityti nustoję kokioje šeštoje klasėje, bet negalėjo pasakyti kodėl. Gal paauglystėje atsiranda maišto ar kietesnių užsiėmimų, gal nemato skaitančių tėvų ar brolių ir seserų, todėl nesusiformuoja įprotis skaityti.

Bet man atrodo, kad dabar žmonės skaito kaip niekada daug, nes yra feisbukas, portalai. Bėda, kad skaito labai prastą produkciją, ir dėl to man skauda širdį. Gal ir mokyklinė programa tokia, kad vaikai nebenori skaityti knygų.

– Kaip tik norėjau paklausti apie programą, nes pati mokykloje ilgai maniau, kad į ją įtraukiama tai, ko šiaip niekas neskaitytų.

– Taip yra ir dabar. Programų apologetų ir sudarytojų artikuliuojama, kad būtent tai ir yra vertybė, nes kada, jei ne mokykloje, vaikas perskaitys „Radviliados“ ištraukas ar Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poeziją, paskui tikrai neskaitys. Ir tai sakoma tokiu verksmingu balsu, lyg to neperskaičius nebus žmogaus. Baisi ta programa.

Nieko bloga nenoriu sakyti apie mokytojus, nes pati esu mokytoja, o blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Bet kai kurių jų interpretavimo gebėjimai, išsilavinimas, kompetencija – nekokie. Pavyzdžiui, viena mokytoja, pasakodama apie Sizifo mitą – antikinį, o ne Alberto Camus, aiškino, kad jo gyvenimas beprasmis. Mokinys paprieštaravo, o mokytoja užsipuolė, liepė patylėti, nors pati supainiojo antikinį mitą su A. Camus. Dvi problemos: mokytoja ne tik padarė dalykinę klaidą, bet ir jos reakcija į kitokią nuomonę neadekvati – mokytojas turi išklausyti, nes vaikų baimė klysti – baisus dalykas. Mokytojai nemoko korektiško apolitiško kūrinių interpretavimo, ir tada vaikams atrodo, kad literatūra yra apie ideologiją.

O vaikai protingi, iš jų sužinau daugybę dalykų. Jie lankosi tokiuose interneto puslapiuose, kuriuose aš nesilankau, klausosi tokios muzikos, kurios aš nesiklausau, ir tai nebūtinai šlamštas. Mokytojas neprivalo klausyti to, ko klauso mokiniai, bet turi bandyti suprasti, kodėl jiems tai patinka.

– Tačiau tarptautiniuose moksleivių tyrimuose mūsiškių rezultatai nedžiugina, didžioji dauguma jų – vidutinybės. Ir pati taisydama lietuvių kalbos ir literatūros egzamino darbus stebėjotės, kad abiturientas neskiria Sizifo nuo sifilio.

– Mūsų vaikai žemiau nei vidutinybės. Bet visa mokyklinė sistema – pažymių rašymas, programos – sukurta vidutinybėms. Programų laikytis privalu, tad mokytojo kompetencija – įgyvendintojo, o ne kūrėjo. Tokiu atveju negalime tikėtis, kad ir jo mokinys bus kūrėjas. Laisvą žmogų ugdo laisvas mokytojas, o jei jis jaučiasi sistemos vergas, beveik trisdešimt metų nesiliaujančios reformos įkaitas (o taip jaučiasi daug kas), apie kokį pasitenkinimą darbu galima kalbėti?

Be to, grįžtant prie Maslowo piramidės, vaikai nesijaučia saugūs. Arti 30 proc. jų prisipažįsta, kad mokykloje iš jų tyčiotasi, egzistuoja žiauri socialinė atskirtis, taip pat ir švietime. O ir mokymo programos per daug įspraudžia į rėmus, ir egzaminų sistema tokia, kad paskutinius dvejus metus mokykloje, kai mokinių intelektas pražysta, jie mokomi ne to, kaip rašinyje atskleisti savo mąstymą, išreikšti įdomesnę mintį, bet kala apibrėžtą struktūrą ir tai, kokių frazių reikėtų vengti.

Kai šiemet taisiau darbus lietuvių kalbos ir literatūros egzamino apeliacinėje komisijoje, mane ištiko šokas. Tamsybė – mokytojos ekspertės, kurios pasakojo, kaip vaikams liepia pildyti lenteles. Viena grafa – kalbos klaidos, nustatytos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (pavadinimu „Minus vienas balas“) , kita, stiliaus klaidos („Mokytojai tai nepatinka“). Nežinau, kokia tai metodika, ir koks santykis su kalba ir literatūra taip ugdomas. Egzamino vertintojams duodami lankstinukai su frazėmis, laikytinomis stiliaus klaidomis. Pavyzdžiui, negalima rašyti „likimas turi prasmę“, mat likimas negali turėti prasmės, arba negerai „niekuo nenusidėjęs žmogus“, nes nusidėti galima tik religine prasme – reikia keisti „nusikaltęs“. Ir šis sąrašas begalinis, o už tas frazes mokiniui nubraukiami balai. Mokytojos, kurios daug metų vertina darbus, tas frazes mato tarsi vanagai. Tačiau nežinau, ar mato rašinio esmę, nes tai – rašinio preparavimas nesigilinant į turinį.

– Švietimo sistemai žeriate daug kritikos. O kas joje pasikeitė į gera?

– Vaikai. Esu gimusi 1990 metais, ir mano kartai dar reikėjo mokytis būti laisvai. Buvome tokie nuolankūs, o dabar, jei leidi, vaikai priima laisvės žaidimą, tik privalai būti pasirengęs, kad jie tau sakys ir šlykščius dalykus. Kai mano mokytojai pateikdavo klausimą, būdavo tyla, o dabar vaikai daug greičiau atsakinėja, užsimezga diskusija. Galima šaukti, kad šiuolaikiniai vaikai žino savo teises, bet nežino pareigų. Vadinasi, neišmokome, kad laisvė be pareigų – anarchija, bet laisvė, kurioje yra ir pagarba, ir ribos, kur atsižvelgiama į kitą žmogų, yra didelis pliusas.

Gerai, kad kai kurios mokyklos jau tikrai inovatyvios, kai kuriose sukurta gera emocinė aplinka. Konkurencine prasme gerai, kad yra daug įvairių švietimo modelių, privačių mokyklų, nes jos diktuoja, kokia turi būti šiuolaikinė mokykla. Deja, einame amerikietiško modelio link, kai norėdamas gauti gerą išsilavinimą jį turi pirkti, nors pagal tai, kiek sumokame mokesčių, taip neturėtų būti. Valstybinis švietimas atsilieka nuo privataus, ir tai didelė gėda valstybei. Mūsų švietimo sistemoje turi įvykti lūžis.