Filosofija prasideda nuo susitikimo su mokytoju
Tarp Lie­tu­vos ir Pra­ncū­zi­jos yra ne­men­ki skir­tu­mai fi­lo­so­fi­jos lau­ke: tu­ri­me la­bai skir­tin­gas fi­lo­so­fi­jos tra­di­ci­jas, skir­tin­gai stu­di­juo­ja­me fi­lo­so­fi­ją. 

Pokalbis su Jeanu Monginu (g. 1979), Sorbonos universiteto filosofijos magistras, sugalvojo ir įgyvendino filosofinių knygų vaikams seriją Mažieji Platonai (Les Petits Platons), kuri pradėta leisti 2009 m. Ji skirta vaikams nuo 9 iki 14 metų. Knygose mėginama vaikus supažindinti su filosofija ne tiek per vadinamuosius filosofinius klausimus ar problemas, kiek per filosofus kaip asmenybes, personažus ir pasakojimus, tikrus ir išgalvotus, kurie sujungtų asmeninę perspektyvą ir „filosofinį požiūrį“. Leidykla Jonas ir Jokūbas lietuviškai išleido keturias šios serijos knygas: Dieviškojo Sokrato mirtis (2017) ir Piktasis pono Dekarto genijus (2018) (abi parašė pats Monginas), taip pat Yano Marchando Martino Haidegerio tarakonas (2018) ir Marion Muller-Colard Profesorius Froidas kalbasi su žuvimis (2018).

Dirbtuvių metu jiems liepiu užsimerkti, klausyti tik mano balso ir mėginti viskuo abejoti, o tada pamėginti galvoti, kad „aš neegzistuoju“. Ar tai pavyksta? Ne, nes tu mąstai apie tai.

– Jeigu Lietuvoje apskritai susiduriama su filosofija, tai dažniausiai nutinka tik atėjus į universitetą, o štai Prancūzijoje filosofijos studijos pradedamos mokyklose. Mes neturime tokio santykio su savo filosofais, kokį prancūzai turi su Descartes‘u ar Pascaliu...

– Prancūzijoje dauguma moksleivių susiduria su filosofija tik prieš baigiamuosius egzaminus. O kai filosofija pristatoma tik dėl egzamino, negalima suteikti tikro jos patyrimo, nes paprastai labiau susitelkiama į žymių filosofų citatų reikiama tema išmokimą. Todėl nereikėtų pervertinti tokio supažindinimo su filosofija, nors, žinoma, galima pasidžiaugti, kad filosofijos egzaminas dabar yra tarp keturių privalomų baigiamųjų egzaminų greta prancūzų, vienos užsienio kalbos ir matematikos. Aš taip pat pradėjau studijuoti filosofiją prieš egzaminą, bet tikrosios filosofijos studijos prasidėjo tik po to. Man apskritai atrodo, kad susidūrimas ir pažintis su filosofija prasideda tik sutikus vadovą, mokytoją ar autorių, jeigu susitikimas įvyksta per tekstus. Taip buvo ir mano atveju. Mažieji Platonai yra iš dalies ir savotiška duoklė mano mokytojui, kuris, beje, teoretizavo fikcinių naratyvų naudą ir reikšmę filosofijoje. Tai man labai svarbi idėja ir ji yra šios knygų serijos pagrindas.

– Kiek teko žvalgytis internete tarp filosofijos knygų vaikams ir jaunimui, iš tiesų neradau nieko, kas panašiai žiūrėtų į šią įvedimo į filosofijos kelią užduotį. Kaip subrendo ši idėja ir tapo tikrove?

– Šiek tiek filosofinių knygų vaikams Prancūzijoje buvo ir anksčiau. Po Josteino Gaarderio knygos Sofijos pasaulis, kuri buvo skirta paaugliams ir jauniems suaugusiesiems, pasirodymo 1991 m. keletas leidėjų išleido filosofinių knygų vaikams serijas, bet jos visos prie filosofijos priėjo per temas, objektus, klausimus, tarkime, kodėl turi eiti į mokyklą, kodėl žmonės miršta arba kas yra meilė, nes vaikams tokie klausimai tikrai kyla. Bet tai, man atrodo, yra ir didelė problema. Nes kas yra filosofinis klausimas?

Juk galima be filosofijos kalbėti apie laisvę, kad ir politiniame kontekste, arba priešingai – gali filosofuoti kad ir žiūrėdamas į medžio lapą ir suprasdamas, kad lygiai tokio paties lapo niekur pasaulyje nėra... Noriu pasakyti, kad yra labai sunku nubrėžti filosofijos ribas. Bet tikrai aišku, kad yra filosofijos istorija, kuri prasideda nuo Platono, Aristotelio ir tęsiasi iki dabar. Aš pradėjau svarstyti, kodėl niekas nebando vaikų supažindinti su konkrečių filosofų požiūriu į pasaulį. Patyrinėjęs vokiškas ir angliškas knygas vaikams, taip pat neradau nieko apie Platoną, Descartes‘ą, Kantą, todėl nutariau pamėginti pristatyti juos per fikcinius pasakojimus ar netgi mitus, kuriais rėmėsi kai kurie filosofai. Praktikuojant filosofiją, visuomet yra tokia riba, kai protas gali suteikti galimybę vaizduote ar per vaizduotę sukuriamas patirtis atrasti naujas koncepcijas. Savo knygutėse nutariau vaikus vesti per vaizduotę.

Pavyzdžiui, darydamas kūrybines dirbtuves su vaikais, einu su jais per kiek laisvai suprastas Descartes‘o meditacijas.

Pavyzdžiui, darydamas kūrybines dirbtuves su vaikais, einu su jais per kiek laisvai suprastas Descartes‘o meditacijas. Jo Metafiziniai apmąstymai yra pagrindas mano knygai apie jį.

Descartes‘o piktasis genijus, gebantis mane apgauti ir priversti klysti, yra puiki filosofinė fikcija. Bet ką duoda tokia fikcija? Šis paties Descartes‘o vaizduotės vaisius leidžia kurti naujus konceptus – tiek iškelti radikalią abejonę, tiek rasti tikrumą, tvirtą žinojimo pagrindą. Net jei sakau, kad mąstau klysdamas, teisinga tai, kad mąstau. Ir vaikams ši istorija labai patinka – toks piktasis apgavikas yra gan pagaulus personažas, intriguojantis, dirginantis vaizduotę.

Dirbtuvių metu jiems liepiu užsimerkti, klausyti tik mano balso ir mėginti viskuo abejoti, o tada pamėginti galvoti, kad „aš neegzistuoju“. Ar tai pavyksta? Ne, nes tu mąstai apie tai. Tad vaikai taip gali neblogai susipažinti su tokiomis koncepcijomis, jas suprasti. O knygos pasakojimo pabaigoje mes prieiname prie Dievo buvimo įrodymo. Kai vaikas supranta, kad gali įrodyti ir pats sau pakartoti Dievo buvimo įrodymą, tai labai stipri patirtis.

– Kitas įdomus aspektas: filosofai kaip istorijų vaikams personažai. Man atrodo, kad filosofijoje ne tik svarbi asmeninė perspektyva, o studijuojančius filosofiją visuomet traukia, domina ar net žavi filosofai kaip asmenybės, bet ir pati filosofija atsiranda tam tikrame kontekste, situacijoje, kurioje vienas ar kitas mąstytojas yra. Ir tai taip pat yra vienas galimų būdų pristatyti filosofiją kaip dalyką vaikams ar paaugliams. Taip gal net kiek lengviau yra atsakyti jiems į klausimą, kas yra filosofija, kokia tokio užsiėmimo prasmė, kas iš to? Jeigu teisingai suprantu, Jūsų knygos irgi eina šiuo keliu?

– Taip. Jeigu atsakydamas vaikui į jam kylantį klausimą tiesiog pateiksi pliką sąvokos apibrėžimą ar kokią nors teoriją, jį vargu ar tai sudomins, nors neatmetu tokios galimybės. Bet labiausiai tikėtina, kad jam tiesiog bus nuobodu. O istorijos, pasakos ir įdomūs pasakojimai patinka visiems vaikams! Juk, pavyzdžiui, pasakodamas Platono olos analogiją kaip savotišką mitą, vaikui pateiki ir tam tikrą pažinimo teoriją. O supažindindami vaikus su didžiaisiais filosofijos vardais, juos pamažu pratiname prie to, kad apskritai yra filosofai, filosofija, kad tai svarbi mūsų kultūros kodo dalis.

O supažindindami vaikus su didžiaisiais filosofijos vardais, juos pamažu pratiname prie to, kad apskritai yra filosofai, filosofija, kad tai svarbi mūsų kultūros kodo dalis.

Žinoma, anaiptol ne daugumos filosofų gyvenimai kuo nors įdomūs, apie kai kurių gyvenimą tegalima pasakyti kelis anekdotus, tačiau aš ir nenorėjau per daug prie jų gyvenimų prisirišti, kitaip tai virs tokiais pačiais pasakojimais vaikams, kokie būna apie žymius menininkus, išradėjus ar mokslininkus. Man svarbiausia sukurti pasakojimą, kuriame galėčiau išdėlioti pagrindines filosofo idėjas, o tada šiame fikciniame pasakojime aš iš naujo pristatau filosofą kaip veikėją. Nenoriu būti ištikimas filosofų biografijoms, bet noriu būti ištikimas jų mąstymui.

Juk net kai mes susipažįstame su Sokratu, kuris neabejotinai stovi prie Vakarų filosofijos ištakų, mes tai darome per Platono pasakojimus, kuriuose susipina realiai gyvenęs Sokratas ir Platono idėjos bei kūryba. Ir Platono nupieštas Sokrato portretas labai skiriasi nuo Ksenofonto, o jie abu turbūt labai skiriasi nuo istorinio Sokrato. Bet filosofijoje mes visuomet grįžtame prie Platono, čia yra ištakos, ne veltui Whiteheadas sakė, kad visa Vakarų filosofija yra komentarai Platono tekstų paraštėse. Būtent dėl to savo seriją ir pavadinau Mažieji Platonai. Kažkuria prasme visi filosofai (net Nietzsche!) yra maži Platonai, todėl nutariau, kad ir vaikų supažindinimo su filosofija tikslas yra jų pavertimas mažaisiais Platonais. Mano knygos savotiškai mėgina žaisti platonišką žaidimą.

Beje, Dieviškojo Sokrato mirtis yra iš esmės adaptuotas ir suglaudintas Platono Sokrato apologijos, Faidono ir Kritono atpasakojimas. O vienoje naujausių knygelių – Sokratas prezidentas! (Socrate Président!) – Sokratas susiduria su moderniuoju politiku Gorgijumi (kurį iliustratorius pavaizdavo kaip Donaldą Trumpą) rinkiminės kampanijos metu. Taip ir susipina filosofijos konceptai ir mano sukurti pasakojimai. Kartais pavyksta geriau, kartais blogiau.

Aišku, tėvams gali būti kiek baisu duoti vaikams skaityti knygą, kurioje vaizduojama Sokrato mirtis ar pavadinime minimas Freudas. Filosofija, man regis, visuomet yra transgresyvi. Kiekvienas filosofas stengiasi ar bent dedasi besistengiantis padalinti pasaulį į dvi dalis: prieš ir po. Ne visiems pavyksta. Ši maišto pagunda visuomet yra filosofijoje. Marxui beveik pavyko (juokiasi), nors turbūt, sakyčiau, galiausiai istorija jį paneigė ir parodė klydus. Ir filosofai tikrai anaiptol ne visuomet esti geri žmonės – geras pavyzdys Martinas Heideggeris. Bet yra dar keli svarbūs dalykai, kuriuos vaikai gali išmokti iš filosofijos: sklandžiau reikšti savo mintis, argumentuoti, spręsti konfliktus per argumentuotą diskusiją, suprasti kito mintis ir perspektyvą, o ne veikti jėga ar įžeidimais.