Europos egzaminas. „Dar nebuvo metų, kad nepapultume į finalą“
Tink­la­raš­tis Eu­rob­lo­gas.lt kal­bi­na mo­ky­to­ją, ku­ris pa­de­da ir pa­ska­ti­na moks­lei­vius ruo­štis Eu­ro­pos eg­za­mi­nui. Juk daž­niau­siai apie įvai­rias ini­cia­ty­vas moks­lei­viai su­ži­no bū­tent iš mo­ky­to­jų ir jų pa­ska­tin­ti im­asi veik­los. Pui­kus to­kio mo­ky­to­jo pa­vyz­dys – Sau­lius Zda­ne­vi­čius. Ši­lu­tės Vy­dū­no gim­na­zi­jo­je dir­ban­tis 58 me­tų is­to­ri­jas mo­ky­to­jas ir pats ne kar­tą yra lai­kęs šį eg­za­mi­ną, o mo­ki­nius jam ruo­šia jau sep­ty­ne­rius me­tus.

„Dar nebuvo metų, kad nepapultume į finalą. O 2014 m. mano mokinė Augustė Norgėlaitė laimėjo antrą vietą Lietuvos mastu ir išvykome į Briuselį. Tai buvo prizas. Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje Europos egzamino prizininkams organizuoja kelionę į Europos Sąjungos institucijas Briuselyje. Įspūdžiai buvo puikūs: įdomi programa, apsilankėme Europos Komisijoje, Europos Parlamente. Turėjome iškilmingą vakarienę. Beje, kaip tik buvo liepos šeštoji, Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventė, tad ta proga buvome ir Lietuvos ambasadoje vakarėlyje, visi kartu giedojome himną. Apžiūrėjome patį Briuselį. Buvo tikrai įdomi kelionė“, − pasakoja mokytojas.

– Kodėl ruošiate mokinius Europos egzaminui? Juk tai neįtraukta į jūsų pamokų tvarkaraštį.

„Pamačiau, kad mokiniai ir apskritai žmonės labai mažai žino apie Europos Sąjungą: ypač apie jos įstatymus, apie savo teises, keleivių teises. Tad bent viena kruopelyte noriu prisidėti prie to supažindinimo. Sakykim, žinome, kad esame Europos Sąjungoje, bet nežinome, ką tai mums suteikia. O juk šiais laikais visi ir daug keliaujame, ir dirbame užsienyje, tad žinoti apie savo teises ir įstatymus yra naudinga.

Aš manau, kad ir mokyklinėje programoje turėtų būti daugiau supažindinimo su ES teisėmis, savo pareigomis per istorijos ar pilietinio ugdymo pamokas, nes mokiniai dabar turi vos kelias pamokas ir ta informacija greitai pasimiršta. Žinių apie ES bendroje švietimo sistemoje per maža, galėtų būti skirta šiai temai daugiau pamokų. Jei jau esame ES, turėtume ją ir išmanyti.“

Pirmasis egzamino turas moksleiviams vyksta mokyklose. Atrenkamas tik vienas geriausias mokinys iš visos mokyklos ir antrasis turas jau vyksta internetu. Į finalą patenka geriausiai pasirodę 20–25 moksleiviai iš visos Lietuvos.

„Visgi egzaminas yra sunkus ir reikia jam pasiskaityti, pasiruošti. Reikia išmanyti ir teisines žinias, bet įdomu tai, kad jos egzamine pritaikytos praktiškai. Duotas koks nors gyvenimiškas pavyzdys ir turi išspręsti jį remdamasis savo teorinėmis žiniomis. Pavyzdžiui, vienas iš klausimų buvo apie futbolininkus, apie jų įdarbinimą – kai žaidėjas žaidžia svetimoje šalyje, kokias jis teises turi?

Egzaminas kiekvienais metais yra panašus, tik keičiasi jo temos. Šiemet egzamino tema yra apie ES valstybes, kurios jau šimtą metų nepriklausomos. Manau, kad bus akcentuojamos Baltijos valstybės. Reikia ir geografijos žinių, būna klausimų apie žymius žmones, apie muziką, net roko muziką. Kartą yra buvę: paleidžia „Led Zeppelin“ kūrinį ir mokiniai turi parašyti, kokia grupė čia groja. Egzaminas platus, interaktyvus, apima daug sričių, bet reikalauja išprusimo ir pasirengmo

Žinoma, didelis stimulas dalyvauti yra prizas – nemokama kelionė į Briuselį. Moksleiviams įdomu ten nuvažiuoti, aplankyti svečią šalį.“

Tačiau apie Europą S. Zdanevičius mokinius šviečia ne tik padėdamas ruoštis egzaminui, bet ir istorijos pamokų metu. Taip sutapo, kad maždaug prieš septynerius metus mokytojas pradėjo aktyviai keliauti po Europą dviračiu. Ypač jis žavisi Skandinavijos šalimis. Tad pamokų metu S. Zdanevičius dalinasi su mokiniais savo įspūdžiais iš kelionių, pasakoja, kaip žmonės gyvena kitose ES valstybėse ir taip bando juos sudominti, praplėsti jų akiratį.

„Kaip istorikas aš vaikams visąlaik aiškinu, kad mūsų bėda nuo viduramžių ta, kad nepasukom Europos link. Juk paskutiniai krikščionybę priėmėm. Europa visą laiką norėjo vienytis, nes valstybės suprato, kad kartu pasieks geresnių rezultatų, o štai mes nuolat kažkiek atsilikdavome, labai vėlai atsisakėme pagonybės, tai irgi lėmė mūsų lėtesnę pažangą. Jeigu neisime į pasaulį, į Europą, mes atsiliksim. Juk neišnyks mūsų nei kultūra, nei kalba. Priešingai, dar labiau patobulėsim. Vaikams visada sakau, kad turime eiti į ES. Na, pažiūrėkite, juk niekada negyvenome taip gerai kaip dabar, Europos Sąjungoje.

Kelionės smarkiai pakeitė mano paties požiūrį. Kadangi važiuoju dviračiu, sustoju, pravažiuoju ir pro kaimus. Susitinku su žmonėmis, pabendrauju, pamatau, kaip jie gyvena. Visada žmonės, kuriuos sutinku, yra geros valios, kai reikia padeda, šypsosi.

Norint, kad pasikeistų valstybė, reikia, kad pasikeistų visuomenė. Turime ugdyti pilietišką visuomenę. Ir aš savo darbu bent kažkiek stengiuosi prisidėti prie šios naujos visuomenės ugdymo. Pasakoju vaikams, kokią Europą matau per savo keliones, mokau juos, kaip reikia tvarkytis, kokie santykiai turi būti tarp žmonių. Kokie bus žmonės – tokia bus ir valstybė. Vyriausybės ateina ir praeina, esmė – kokia mūsų visuomenė.“

Kotryna Reimerytė