Carmelas Borgas: Švietimo sistema, kuri remiasi „bankine pedagogika“, kolonizuoja mokinių protus
Car­me­las Bor­gas yra švie­ti­mo so­cio­lo­gas, ku­rio aka­de­mi­nio do­mė­ji­mo­si sri­tis – kri­ti­nė pe­da­go­gi­ka, su­au­gu­sių­jų švie­ti­mas ir bend­ruo­me­nių vys­ty­ma­sis, tė­vų į(si)trau­ki­mas į ug­dy­mą, švie­ti­mo prie­ina­mu­mas. Pro­fe­so­rius yra straips­nių ir kny­gų, ku­rio­se ana­li­zuo­ja ry­šį tarp švie­ti­mo, de­mo­kra­ti­jos ir so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo, au­to­rius bei bend­raau­to­ris. Šiuo me­tu jis da­ly­vau­ja įvai­riuo­se tarp­tau­ti­niuo­se ir na­cio­na­li­niuo­se bend­ruo­me­nių vys­ty­mo­si, tarp­kul­tū­ri­nio dia­lo­go ir ak­ty­vaus pi­lie­tiš­ku­mo pro­jek­tuo­se.

Profesorių Carmelą Borgą kalbina Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dėstytoja Aušra Simoniukštytė.

Mokinių dalyvavimas iš esmės supaprastinamas iki efektyvių „atminties mašinų“ vaidmens.

– Vienoje iš paskaitų Jūs teigėte, kad yra reikalinga švietimo sistemos, kuri savo piliečius socializuoja būti pasyvius ir neįpareigoja jų mažinti socialinę nelygybę, „detoksikacija“. Pakomentuokite prašau plačiau, ką turėjote omenyje?

– Tai teigdamas, turėjau omenyje tokias švietimo sistemas, kurias modernizacija pakeitė, geriausiu atveju, tik paviršutiniškai, kurios diegia įvairias modernias technologijas, bet tuo pat metu atkartoja tradicinę „depozitinę“ arba „bankinę“ pedagogiką, kaip ją pavadino Paulo Freire, Brazilų intelektualas ir švietimo kritikas.

„Bankinėje“ pedagogikoje žinios yra traktuojamos kaip tam tikras indėlis, o mokiniai suvokiami kaip „talpos“ tam indėliui priimti ir saugoti. Tai pedagogika, pagal kurią besimokantieji privalo gauti, kaupti, kataloguoti, išmokti mintinai ir atkartoti mokytojo perduodamas žinias, suvokiamas kaip vienintelis žinių kūrimo šaltinis.

Mokinių dalyvavimas iš esmės supaprastinamas iki efektyvių „atminties mašinų“ vaidmens. Toks lavinimas mokinius socializuoja į tam tikrą mąstymo būdą arba, kitaip sakant, jų mąstymą įrėmina į tokią mentalinę struktūrą, kurioje nepageidautinomis tampa abejonės, klausimų kėlimas, nepriklausomas, savarankiškas tyrinėjimas, iššūkių priėmimas, kūrybiškumas, novatoriškumas, smalsumas, iniciatyvumas, gebėjimas analizuoti ir vertinti, ieškoti ir rasti problemų sprendimus. Švietimo sistema, kuri remiasi „bankine pedagogika“, įsiveržia ir kolonizuoja mokinių protus, rengdama juos priimti egzistuojantį „status quo“ kaip nepakeičiamą ir negrįžtamą duotybę. Trumpai tariant, tiek demokratija, tiek XXI amžiaus ekonomika kentės nuo švietimo sistemos, kuri privilegijuoja pasyvumą. Kadangi tokia pedagogika yra labai individualistinė ir konkurencinga, ji mažai prisideda prie visuomenės solidarumo ir socialinio teisingumo kūrimo.

– Jūs teigiate, kad mokykla privalo įtraukti tėvus, per juos ir visą vietos bendruomenę į ugdymo veiklas. Ypač tai aktualu, pasak Jūsų, toms bendruomenėms, kurios vienu ar kitu būdu išgyvena socialinę atskirtį. Ar galite pateikti pavyzdį mokyklos, kuriai sėkmingai tai pavyko įgyvendinti? Kodėl sukurti lygiavertį dialogą su tėvais ar globėjais yra taip svarbu? Šiame kontekste prisimenu romų Kirtimų gyvenvietę Vilniuje. Spėju, dauguma su romų vaikais dirbančių mokytojų pasakytų geriau žinantys, kaip juos ugdyti nei jų neišsilavinę tėvai. Kaip Jūs apibrėžtumėte dialogo kultūrą švietime? Ir kaip jos pasiekti?

Geriausios mokyklos, su kuriomis man yra tekę dirbti, galima sakyti, pačia savo prigimtimi yra įtraukios. Šioms mokykloms būdinga tai, kad jos itin noriai bendradarbiauja su tėvais, priimdamos ir įsisavindamos jų žinias ir patirtį.

– Geriausios mokyklos, su kuriomis man yra tekę dirbti, galima sakyti, pačia savo prigimtimi yra įtraukios. Šioms mokykloms būdinga tai, kad jos itin noriai bendradarbiauja su tėvais, priimdamos ir įsisavindamos jų žinias ir patirtį. Toks bendradarbiavimas leidžia sukurti prasmingą dialogą, pagrįstą suvokimu, jog mokymasis yra bendruomeninis bendradarbiavimu paremtas, o ne individualus privilegijomis grindžiamas veiksmas. Autentiškas, tikras bendradarbiavimas su tėvais mokyklą transformuoja į unikalią besimokančiųjų bendruomenę, kurioje mokymas ir mokymasis tampa abipusiu, o ne vienpusiu procesu, kaip kad atsitinka tuomet, kai mokytojai užima „ekspertų“ poziciją, iškeliančią juos virš kitų mokymosi subjektų. Mokyklos, kurios ne tik deklaruoja, kad yra įtraukios, bet iš tikrųjų tokios yra, žino, kad skirtingas tėvų socioekonominis ir kultūrinis statusas veikia ugdymo(si) procesą (nebent šis poveikis yra įsisąmoninamas, atpažįstamas ir holistiškai įvertinamas, siekiant neutralizuoti nelygybės pasekmes). Kitaip tariant, įtraukios mokyklos supranta, kaip privilegijos ir socioekonominis atotrūkis tarp įvairių gyventojų sluoksnių gali būti atkuriamas pasitelkiant švietimo sistemą. Todėl šiose ugdymo įstaigose socialinio teisingumo klausimai sprendžiami nuolat.

Carmelas Borgas./

Tai daroma įvairiais būdais, kaip antai, taikomos ankstyvos intervencijos priemonės šeimose, garantuojamas kokybiškas ugdymas visiems be išimčių mokiniams, ugdymo kokybę palaikančių paslaugų prieinamumas bei stiprūs ir produktyvūs ryšiai su vietos bendruomene, mokytojams suteikiamas adekvatus atlyginimas ir galimybės nuolat kelti savo profesinę kvalifikaciją. Ypač svarbu užtikrinti aukštą ankstyvojo vaikų ugdymo programų kokybę ir ugdymo prieinamumą visiems, taip pat ir socialiai pažeidžiamiems vaikams – tai raktinis socialinio teisingumo įgyvendinimo švietime ir už jo ribų veiksnys.

„Bankinėje“ pedagogikoje žinios yra traktuojamos kaip tam tikras indėlis, o mokiniai suvokiami kaip „talpos“ tam indėliui priimti ir saugoti.

Kaip Jūs apibrėžtumėte įtraukųjį švietimą? Lietuvoje dažnas įtraukųjį ugdymą sieja tik su tam tikrą negalią turinčiais vaikais. Tai, be jokios abejonės, labai svarbu. Tačiau kaip dėl vaikų iš socialinę atskirtį patiriančių šeimų? Ar galima kalbėti apie įtraukųjį ugdymą švietimo sistemoje, kurioje ryškiai atsiskiria valstybinės ir privačios mokyklos?

Įtraukaus švietimo samprata yra daug platesnė ir siejama ne tik su negalią turinčių vaikų ugdymu. Jei, pavyzdžiui, Lietuvoje yra registruojamas mieste ir kaime gyvenančių mokinių pasiekimų atotrūkis, tuomet šalis turi rimtą iššūkį įtraukaus ugdymo srityje! Įtraukus švietimas visų pirma reiškia teisingumą, t. y. kokybinio ugdymo prieinamumą visiems vaikams, nepaisant gyvenamosios vietos, socialinės ar etninės kilmės, lyties, religijos ar kultūrinės grupės, kuriai vaikas priklauso. Kokybinio ugdymo prieinamumą reikia vertinti remiantis ugdymo rezultatais. Taigi apie įtraukųjį švietimą galima kalbėti tik tuomet, kai yra pasiekiama lygybė tarp įvairių socioekonominių ir kultūrinių grupių, kad ir, pavyzdžiui, aukštojo mokslo institucijose. Jei šios grupės aukštosiose mokyklose nėra tolygiai atstovaujamos, tokioje šalyje įtraukusis švietimas savo tikslų nėra pasiekęs.

Įtraukus ugdymas turi būti grindžiamas investavimu į kokybinio švietimo infrastruktūrą visoje šalyje, vienodai kokybišku mokytojų darbu visose mokyklose, puikiomis profesinio mokymo institucijomis, nuolat vykstančiu socialiniu ir ekonominiu bendruomenių vystymusi, o ypač tų bendruomenių, kurios yra mažiau išsivysčiusios ar socialiai pažeidžiamos. Taip pat svarbi reali etninių ir lingvistinių mažumų integracija. Įtraukųjį švietimą organizuoti skatina ir ekonomika, kuri vertina gerai išsilavinusius ir puikiai pasirengusiu profesinei veiklai specialistus.

Stiprų privatų ugdymo sektorių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija yra įvardijusi kaip vieną iš pagrindinių prastos švietimo sistemos priežasčių. Tokiose šalyse, kaip, pavyzdžiui, mano, Maltoje, kuriose nevalstybinis ir privatus sektoriai yra itin pastebimi ir gerai išplėtoti, sukurta švietimo sistema, kurios laikantis mokiniai yra suskirstyti tarsi į getus pagal savo priklausymą vienai ar kitai socialinei klasei. PISA (Tarptautinis EBPO organizuojamas penkiolikmečių tyrimas) ir kiti tarptautiniai bei nacionaliniai tyrimai atskleidžia koreliaciją tarp mokinių socialinės kilmės ir mokymosi pasiekimų, kurie iš dalies gali būti paaiškinti privačių ir valstybinių mokyklų sistemos egzistavimu.

Ar galime vadinti mokyklos kultūrą įtraukia, jei ji perima ir sustiprina visuomenėje egzistuojantį žmonių kategorizavimą, suskirstymą į „mes“ ir „jie“? Pavyzdžiui, ne taip seniai Lietuvoje nuskambėjo skandalas, kai viena mokytoja per pamoką homoseksualius asmenis prilygino kanibalams. Lietuvoje egzistuoja atotrūkis tarp užmokesčio moterims ir vyrams už tą patį darbą, sociologai vieningai perspėja apie dominuojančius patriarchalinius lyčių vaidmenis ir jais paremtą smurtą šeimoje. Dažnai stereotipizuojamas ir pasmerkiamas bet koks kultūrinis savitumas. Kaip įtraukioji mokykla turi elgtis šiame kontekste?

Suprantama, kad negalima mokyklos kultūros laikyti įtraukia, jei ji perima visuomenėje egzistuojantį žmonių skirstymą į „mes“ ir „jie“. Nuo atskirtį sukeliančio elgesio ir vertinimų mokykloje pirmiausiai turi apsaugoti aiškios ir griežtos taisyklės. Apskritai kalbant, egzistuoja stipri koreliacija tarp neįtraukių visuomenių ir neįtraukių mokyklų. Taip veikia hegemonija. Mokykla ne tik lyg veidrodis atspindi visuomenę, bet kartu yra ir potenciali vieta hegemonijai kurti ir atkurti bei perduoti iš kartos į kartą. Plėtojant įtraukųjį švietimą, labai svarbu, kad progresyvūs vyriausybės politikai bei švietimo specialistai užimtų lyderių pozicijas ir taip galėtų paveikti švietimo politiką, studijų programas, pedagogiką ir mokytojų rengimą.

Taip pat noriu pabrėžti, kad pedagogų rengimo institucijos yra svarbiausias veiksnys, siekiant įgyvendinti švietimo permainas. Jos yra etiškai ir moraliai įpareigotos skatinti įtrauktį, plėtodamos teorinius įtraukaus ugdymo pagrindus, rengdamos į įtrauktį orientuotas pedagogų rengimo studijų programas, užtikrindamos praktinį būsimo įtraukaus pedagogo pasirengimą. Kultūra greitai nesikeičia, pokyčiai įgyvendinami progresyvių, už socialinį teisingumą ir įtrauktį pasisakančių antiseksistinių, antirasistinių, antihomofobiškų pažiūrų aktyvistų sunkaus darbo dėka. Kai kalbu apie aktyvistus, turiu omeny platų spektrą žmonių, pradedant nuo parlamento politikų, mokytojų ir baigiant nevyriausybininkais žmogaus teisių aktyvistais ar medijų atstovais.

Jau keliolika metų bendradarbiaujate su Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetu, skaitote Fakulteto studentams paskaitas. Bet šį kartą atvykote į Vilnių pristatyti knygą „Socialinė klasė, kalba ir galia“, kurios esate vienas iš autorių. Papasakokite prašau plačiau apie šią knygą. Ką mokytojas galėtų iš jos sužinoti, kuo ji būtų jam ar jai naudinga?

Šioje knygoje pasakojama neįtikėtina Lorenco Milanio ir Barbijanos mokyklos istorija, vykusi prieš 50 metų, bet iki šiol esanti labai aktuali. Tai pasakojimas apie mokyklą, kuri mažai raštingus ar visai neraštingus mokinius išugdė aukštos erudicijos piliečiais. Tai vienas tų retų atvejų, kuomet iš knygos puslapių prakalba patys mokiniai, atvirai pasisakantys, ką jie mano apie švietimo sistemą. Jie naudoja kritinę refleksiją, kad patys išsilaisvintų iš engėjiškos sistemos ir paskatintų kitus tapti permainų įgyvendintojais, bet ne likti aklais „status quo“ palaikytojais. Tai knyga, kurioje susijungia emocijos su racionaliu mąstymu. Ji pasakoja apie galią, kurią turi gerai pasirengę ir etika besivadovaujantys pedagogai – švietimo galią pakeisti pasaulį. Pažadu, kad nei vienas pedagogas, kuris ims skaityti knygą „Socialinė klasė, kalba ir galia“, neliks abejingas ar nesusidomėjęs. Skaitant šią knygą, neįmanoma neužimti kurios nors pozicijos, kadangi knyga yra pagrįsta prielaida, kad švietimas nėra neutralus.

Ačiū už pokalbį.

Sausio 23 dieną Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks knygos „Socialinė klasė: kalba ir galia“ pristatymas bei diskusija apie įtraukųjį ugdymą. Pristatyme dalyvaus vienas iš knygos autorių, Maltos universiteto profesorius Carmelas Borgas.

manoteises.lt