Baimė ir mėlynės
Bi­jo­te dėl to, kad ant jū­sų vai­ko pa­ma­tę mė­ly­nę ap­lin­ki­niai jus pa­skųs tar­ny­boms? Ga­liu nu­ra­min­ti, kad taip ti­krai ne­bus.

Mėlynės, žaizdos, randai yra neatsiejamas vaikystės atributas, atsirandantis dėl natūralaus instinkto grūdintis ir išgyventi.

Bet kartais tos mėlynės ir kitokios žymės atsiranda patiriant fizinį smurtą. Didysis klausimas čia ir yra: tai kaip atskirti, ar vaikas mušamas ar ne?

Jeigu atvesite vaiką į darželį su didžiule mėlyne po akimi, o jis auklėtojai sakys, kad savaitgalį su tėvais karstėsi medžiuose ir šaka neklaužada taip baisiai sužeidė akį, auklėtoja tikrai matys, ar tai tiesa ar ne.

Naudojamą fizinį smurtą pirmiausia parodo JŪSŲ ryšys su vaiku. Patikėkite, jis taip aiškiai yra matomas, kad patyrusi akis lengvai gali pasakyti, koks yra JŪSŲ auklėjimo stilius, metodai, ką JŪS veikiate namie, ką ir su kuo kalbate. Vaikai nemoka meluoti, nemoka nuslėpti baimės, kurią keliate galbūt JŪS ar JŪSŲ elgesys. Bet JIE taip pat nesugeba paslėpti didelės meilės, kurią gauna iš JŪSŲ, ir jų akyse net ir be žodžių matosi raumens sumušimo kilmė. Nors kartais fantazija skrieja toli, ir galima prisiklausyti įvairiausių istorijų iš šeimų gyvenimo. Bet ne visada kompetetingas suaugęs ta istorija patikės ir puls skųsti JUS tarnyboms.

Jeigu atvesite vaiką į darželį su didžiule mėlyne po akimi, o jis auklėtojai sakys, kad savaitgalį su tėvais karstėsi medžiuose ir šaka neklaužada taip baisiai sužeidė akį, auklėtoja tikrai matys, ar tai tiesa ar ne. Nors aplinkiniai ir nėra aiškiaregiai, bet visi tie, kurie nenaudoja smurto auklėdami vaikus, gali būti ramūs. Bijo ir garsiai rėkia tik tie, kurie tam turi priežastį. „Vagie – kepurė dega!“