Aukštąjį mokslą pasiekti vaikams iš nepasiturinčių šeimų – vis dar sunku
Moks­lei­viai iš ma­žo­mis pa­ja­mo­mis dis­po­nuo­jan­čių šei­mų aukš­tą­jį moks­lą pa­sie­kia du kar­tus re­čiau nei vai­kai iš li­ku­sių šei­mų.

Į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstoja vos 25 proc. 8 klasę lankiusių moksleivių, kilusių iš nepasiturinčių šeimų. Aukštesnio socioekonominio statuso šeimų atžalos aukštąjį mokslą pasiekia du kartus dažniau. Tokius skaičius atskleidžia Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atliktas tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti ar aukštasis mokslas Lietuvoje yra prieinamas.

MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas teigia, kad aukštasis mokslas turėtų būti prieinamas visiems gebantiems studijuoti, nepriklausomai nuo šeimos socialinės padėties.

„Tačiau pastebime, kad moksleiviams iš socialiai pažeidžiamų šeimų pasirengti studijoms yra sudėtingiau. Jie kur kas rečiau įgyja vidurinį išsilavinimą, laiko brandos egzaminus, o laikiusieji juos išlaiko prasčiau. Tad šių moksleivių galimybės siekti aukštojo mokslo yra ribotos“, – sako G. Jakštas. Tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad moksleiviai, kuriems vidurinį išsilavinimą pavyksta įgyti, renkasi pigesnes studijas, o į geriausius šalies universitetus įstoja tris kartus rečiau nei abiturientai iš socialiai stipresnių šeimų. Tai iš dalies lemia ir prastesnę mažomis pajamomis disponuojančių šeimų atžalų integraciją darbo rinkoje bei vidutiniškai žemesnį darbo užmokestį baigus studijas.

Moksleiviai iš socialiai pažeidžiamų šeimų kur kas rečiau įgyja vidurinį išsilavinimą, laiko brandos egzaminus, o laikiusieji juos išlaiko prasčiau. Tad šių moksleivių galimybės siekti aukštojo mokslo yra ribotos.

Priežastis, dėl kurių atsiranda rezultatų atotrūkis, galima skirstyti į susijusias su švietimo sistemos veiksniais ir vaiko asmeninės aplinkos veiksniais. Kalbėdamas apie veiksnius susijusius su švietimo sistema, G. Jakštas akcentuoja mokyklos aplinkos svarbą. „Moksleiviai iš žemas pajamas gaunančių šeimų dažniau lanko mokyklas, kuriose didesnė dalis vaikų taip pat kilę iš mažiau pasiturinčių šeimų ar mokyklas, kuriose labiau paplitęs probleminis elgesys, siūloma mažiau popamokinės veiklos, moko mažesnė dalis mokytojų įgijusių magistro ir aukštesnį išsilavinimą“, – sako G. Jakštas. Tarp skirtingo socialinio statuso vaikų, kurie lankė tą pačią mokyklą, atotrūkis buvo dvigubai mažesnis. „Tad kita nevienodus rezultatus lemiančių priežasčių grupė galėtų būti siejama su asmenine moksleivio aplinka, motyvacija mokytis, turima informacija apie mokymosi prasmę, gebėjimu pasirinkti aukštąją mokyklą, studijų programą ir pan.“, – nurodo G. Jakštas.

Galima išskirti ekonominius bei socialinius aspektus, dėl kurių svarbu sudaryti vienodas sąlygas siekti aukštojo mokslo. „Lygių galimybių sudarymas ekonominę naudą teikia tiek asmeniui, tiek visuomenei. Jų užtikrinimas sudaro prielaidas maksimaliai realizuoti talentus – aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys yra produktyvesni, dirba aukštesnės pridėtinės vertės sektoriuose ir neša didesnę grąžą valstybės ekonomikai. Taip pat pastebima, kad aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys mažiau linkę nusikalsti, labiau rūpinasi savo sveikata, yra visuomeniškai aktyvesni ir pilietiškesni“, – teigia G. Jakštas. Vis dėlto, analitikas akcentuoja, kad aukštojo mokslo prieinamumo didinimas neturėtų būti siejamas su kokybinių reikalavimų stojantiesiems mažinimu.

Didžiausias atotrūkis – dar viduriniame ugdyme

Tyrimas atskleidžia, kad galimybių siekti aukštojo mokslo atotrūkis labiausiai išryškėja dar iki priėmimo į aukštąsias mokyklas. Paaugliai iš socialiai pažeidžiamų šeimų pagal gamtamokslio raštingumo rezultatus nuo kitų moksleivių atsilieka daugmaž pusantrų metų. Kita vertus, pastebima, kad moksleiviai, kurių mokyklose mažiau paplitęs probleminis elgesys, dirba aukštesnį išsilavinimą įgiję mokytojai ir yra didesnis popamokinės veiklos prieinamumas, pasiekia geresnių mokymosi rezultatų.

Tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad kone kas trečias moksleivis iš mažas pajamas gaunančių šeimų Lietuvoje neįgyja nei brandos atestato, nei profesinės kvalifikacijos. Tris egzaminus (kurie būtini norint gauti valstybės finansavimą studijoms) išlaikė ir į valstybės finansuojamas studijas pretenduoti galėjo vos penktadalis mokinių, kilusių iš žemas pajamas gaunančių šeimų. Tarp likusių šeimų minimalius reikalavimus norint gauti valstybės finansavimą studijoms atitiko dvigubai daugiau – beveik pusė – moksleivių.

Pasak G. Jakšto, rezultatų skirtumai, lemiantys nevienodas sąlygas siekti aukštojo išsilavinimo, pastebimi jau bendrajame ugdyme. Todėl būtent čia bei į ankstesnes švietimo grandis turėtų būti kreipiamas politikos formuotojų dėmesys.

Taip pat galima pastebėti, kad moksleiviai iš mažesnėmis pajamomis disponuojančių šeimų telkėsi žemesnių konkursinių balų reikalaujančiose ir dažnai mažesnes pajamas žadančiose programose

„Visi mokiniai, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, turėtų turėti galimybę įgyti kokybišką išsilavinimą“, – nurodo G. Jakštas. Pasak analitiko, siekiant šio tikslo turėtų būti vertinama mokyklų teikiamų paslaugų kokybė. „Nustačius, kad kokybė netenkina lūkesčių ir įvertinus kaštus, mokiniai galėtų būti pavėžėjami iki artimiausios gerai veikiančios mokyklos. O gerai veikiančiose mokyklose, kuriose didelę dalį mokinių sudaro vaikai iš nepasiturinčių šeimų, galėtų būti diegiamos papildomos priemonės – didinamas popamokinės veiklos prieinamumas, diegiamos paskatos, siekiant pritraukti geresnius mokytojus. Šios iniciatyvos galėtų bent jau iš dalies kompensuoti prastesnes sąlygas mokytis namuose ar ribotas galimybes leisti vaikus į popamokines veiklas“, – sako G. Jakštas.

Visi mokiniai, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, turėtų turėti galimybę įgyti kokybišką išsilavinimą.

Analitiko teigimu, švietimo sistema gali mažinti skirtumus, kurie atsiranda dėl nevienodų šeimų finansinių galimybių ar skirtingos aplinkos namuose. „Norint tai padaryti, turėtų būti vadovaujamasi teisingumo principu – daugiau priemonių numatant labiausiai pažeidžiamoms grupėms“, – nurodo G. Jakštas.

Pažeidžiami moksleiviai dažniau renkasi kolegijas ir silpnesnius universitetus

Moksleiviai iš mažas pajamas gaunančių šeimų beveik taip pat dažnai kaip likusieji įstoja į studijas kolegijose. „Studijos kolegijose paprastai reikalauja žemesnių konkursinių balų, trunka trumpiau ir kainuoja mažiau nei universitetuose. Tačiau dažnai šios studijos žada ir mažesnes pajamas pradėjus profesinę karjerą“, – teigia G. Jakštas.

Į stipriausius Lietuvos universitetus socialiai pažeidžiami moksleiviai įstoja tris kartus rečiau nei kiti. Į geriausiai QS reitinge reitinguojamą Vilniaus universitetą moksleiviai iš nepasiturinčių šeimų įstoja net penkis kartus rečiau negu bendramoksliai. „Taip pat galima pastebėti, kad moksleiviai iš mažesnėmis pajamomis disponuojančių šeimų telkėsi žemesnių konkursinių balų reikalaujančiose ir dažnai mažesnes pajamas žadančiose programose“, – sako MOSTA analitikas.

Anot G. Jakšto, politikos formuotojai turėtų skirti daugiau dėmesio socialinio mobilumo klausimų sprendimui. „Dėl supančios aplinkos ar finansinių galimybių ribotumo vaikams iš socialiai pažeidžiamų šeimų pasirengti egzaminams ar studijoms yra sunkiau nei kitiems. Švietimo sistema prisideda prie skirtumų mažinimo, tačiau į šios problemos sprendimą vertėtų žvelgti strategiškai, o iniciatyvas vykdyti kryptingai“, – teigia G. Jakštas. Analitiko teigimu, socialinę atskirtį Lietuvoje reikia pradėti mažinti nuo mokyklos.

Tyrimas atliktas naudojant Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 2015 m. PISA tyrimo bei Švietimo informacinės sistemos duomenis. Mažų pajamų šeimų asmenimis laikomi 20 proc. asmenų, kurių socioekonominis statusas pagal PISA indeksą žemiausias arba asmenys mokykloje gavę finansinę ar kitokią paramą (pavyzdžiui, nemokamus pietus). Pagal tai, kad gavo finansinę paramą mažų pajamų šeimoms priskirtini 31 proc. visų 2011–2012 m. aštuntoje klasėje besimokiusių moksleivių. Tyrime daroma prielaida, kad įgimti polinkiai ir gebėjimai tarp skirtingo socialinio statuso vaikų nesiskiria.