Andrius Navickas: mokytojai turėdavo „išsimušinėti“ atlyginimą
Kū­čias ir Ka­lė­das strei­ka­vę mo­ky­to­jai su­tiks na­muo­se su ar­ti­mai­siais. Ta­čiau strei­kas, pa­sak jo or­ga­ni­za­to­riaus ir ved­lio Lie­tu­vos švie­ti­mo dar­buo­to­jų prof­są­jun­gos va­do­vo And­riaus Na­vic­ko (41 m.), ne nu­trau­kia­mas, o tik su­stab­do­mas. Jei val­džia ne­te­sės duo­tų an­tra­die­nį pa­ža­dų, mo­ky­to­jai vėl strei­kuos.

– Greičiausiai ir jums ne paslaptis, kad ir politiniuose kuluaruose, ir tarp mokytojų kalbama, jog derybas vedančio laikinojo švietimo ir mokslo ministro Roko Masiulio tikslas buvo kuo greičiau nutraukti streiką?

– Mes irgi siekėme, kad kuo greičiau būtų atnaujintas ugdymo procesas. Todėl būtina kuo greičiau pašalinti priežastis, išprovokavusias streiką.

– Gal nesusikalbėjimą su buvusia ministerijos valdžia lėmė tai, kad kitas švietimo darbuotojų profsąjungas tenkina esama pedagogų darbo apmokėjimo tvarka?

– Taip ir buvo. Kitomis profesinėmis sąjungomis pasinaudojo Vyriausybė. Kolegos Audriaus Jurgelevičiaus Lietuvos švietimo profesinė sąjunga berods dešimtmetį pasižiūri, kas ateina į valdžią, nubėga pas ją ir pasirašo kokį nors susitarimą. Po to būna labai svarbi, nes valdžia su ja tariasi, važiuoja karu pas mokytojus ir žada po dvejų trejų metų išspręsti problemas.

Bet tos problemos dešimtmečiais nesprendžiamos, o juk net Jurgelevičius ir kitos pedagogų profesinės sąjungos seniai kėlė tokius pat reikalavimus, kokius mes iškėlėme pastaruoju metu.

– Ne vienas mokytojas dar prieš streiką yra pasakojęs, kad jam dėl atlygio pavykę su mokyklos direktoriumi „gerai susiderėti“. Kaip gi vykdavo tos derybos ir ar būdavo išvengiama subjektyvumo?

– Sukurta etatinio mokytojų atlyginimo sistema – neskaidri, nes mokytojai privalėdavo tiesiog derėtis ir, liaudiškai tariant, išsimušinėti sau atlyginimą.

Juk buvo paliktos tokios įstatymo žirklės, kad mokyklų direktoriai galėdavo net daugiau nei pusę pedagogų atlyginimo nustatyti patys. Kai kurie mokytojai rimtai skųsdavosi, kad sulaukdavo direktorių pasiūlymų „nubėgti į gastronomą“ arba duoti „lojalumo įžadus“.

Ne paslaptis, kad kai kuriose mokyklose puikiai dirbantys mokytojai gauna mažesnes algas nei direktorių draugai, kurie pagal kvalifikaciją apskritai neturėtų dirbti mokykloje.

Ne paslaptis, kad kai kuriose mokyklose puikiai dirbantys mokytojai gauna mažesnes algas nei direktorių draugai, kurie pagal kvalifikaciją apskritai neturėtų dirbti mokykloje.

Todėl ir reikia susitarti nacionaliniu lygiu, kad panašiems dalykams atsirasti nebūtų sąlygų ir kad mokyklose neatsirastų mokytojams etatų dėl to, jog juos „rekomendavo“ rajonų merai, partijų lyderiai ar aukšti valdžios atstovai.

– Streikas vyko daugiau nei mėnesį. Kaip jūs jaučiatės?

– Normaliai. Jaučiu įtampą, bet toks mano darbas. Tie, kurie įtampos nepakelia, matyt, tokia veikla kaip aš ir neužsiima.

– Kaip šeima ir vaikai (A. Navickas turi keturis vaikus – red. past.) vertina jūsų veiklą ir suorganizuotą streiką?

– Norėčiau, kad mano vaikai gyventų Lietuvoje. Tačiau, jei mes, nuleidę galvas, stebėsime, kaip valdžia dirba prieš mūsų vaikus ir mokytojus, tikėtis, kad jie liks Tėvynėje – beprasmiška.

Nemanau, kad savo vaikams turėčiau aiškinti, kodėl su kolegomis streikuojam. Dažnai vaikus labiau paveikia ne žodžiai, o tėvų elgesys.

– Jūsų mama – irgi mokytoja. Ar palaikė jus ir taip pat streikavo?

Norėčiau, kad mano vaikai gyventų Lietuvoje. Tačiau, jei mes, nuleidę galvas, stebėsime, kaip valdžia dirba prieš mūsų vaikus ir mokytojus, tikėtis, kad jie liks Tėvynėje – beprasmiška.

– Taip, palaikė, bet nestreikavo, nes jau – pensijoje. Bet žmona Zarasuose su kolegomis mokytojais taip pat streikavo.

– Pavadintumėte save kovotoju?

– Laikausi nuostatos, kad žmogus turi būti laisvas ir, kai kas nors netenkina darbe, nebūtina trenkti durimis. Galima juk derėtis.

Bet, matyt, dar ne vienam sunku priimti tokią nuostatą. Dar iki šiol veikia buvusios sistemos reliktai, grindžiami nurodymais iš viršaus: „Bus taip! Jūs dirbsite tokiomis sąlygomis“!

Tačiau jau atėjo laikas keisti darbo santykius. Kita pusė gali nesutikti su panašiais nurodymais, todėl reikia susitarti.

Kas bus, jei su mokytojais nebus tariamasi ir nebus susitarta? Jie tiesiog išeis iš mokyklų, o ugdymo proceso kokybė priklauso ne nuo klasių sienų spalvos, ne nuo kompiuterių kiekio, bet nuo mokytojo gebėjimų, darbo kokybės.

– Kaip jums atrodo, kodėl mūsų visuomenėje vis mažiau empatijos, o žmonių bendravime kuo toliau, tuo labiau vertinami materialūs dalykai?

– Dažnai apie tai susimąstau. Prarandame vertybinius dalykus, todėl ir atsiranda noras diktuoti, randasi vis daugiau agresijos, o ne – susiklausymo.

Galios demonstravimas atsiranda tuomet, kai žmogus nori matyti, girdėti tik save, nebesuprasdamas, kad sugyvenimui su kitais žmonėmis būtina įsiklausyti ir į juos. Kai to nebėra, pralaimime visi.

Būtų liūdna, jei Lietuvoje susiformuotų itin turtingų, įtakingų žmonių grupės ir tokių, kurie priversti gyventi žemiau skurdo ribos.

Ruošimės kitam. Juk ir šis ne per kelias dienas buvo suorganizuotas. Jam ruošėmės nuo praėjusių metų lapkričio.

– Jei šiuo streiku nepasieksit visų užsibrėžtų tikslų, ką darysite toliau?

– Ruošimės kitam. Juk ir šis ne per kelias dienas buvo suorganizuotas. Jam ruošėmės nuo praėjusių metų lapkričio.

– Kiek, jūsų manymu, mokytojai privalėtų turėti kontaktinių valandų?

– Viskas priklauso nuo dėstomų dalykų. Jei jie reikalauja daugiau mokytojų darbo po pamokų, kontaktinių valandų turėtų būti mažiau, o nekontaktinių – daugiau.

Mūsų siekis – kad mokytojai, dirbdami visu etatu, turėtų ne daugiau, nei aštuoniolika kontaktinių valandų (šiuo metu etatą sudaro 36 valandos – red. past.). Tačiau tam prireiktų iš šalies biudžeto papildomų šešiasdešimt šešių milijonų eurų.

Suprantame, kad šiuo metu to pasiekti nepavyks, todėl mus tenkintų, jei per dvejus trejus metus būtinas finansavimas būtų paskirtas.

Niekada nemaniau, kad mokytojo profesija bus taip nuvertinta. Bet tikiu, kad, jei pedagogai susitelks, bus vieningi, šio to vis tiek pasieksime.

Antradienį, pasibaigus deryboms su laikinai švietimo ir mokslo ministro pareigas einančiu susisiekimo ministru Roku Masiuliu, pasiekta, kad nuo kitų metų rugsėjo mokytojų atlyginimai didės dešimčia procentų, o taip pat mažės kontaktinių valandų.

Bet mes dar norime sulaukti, kaip kitų metų biudžetą įvertins šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Prašėme jį vetuoti. Taip pat turėtumėm sulaukti, kokius sprendimus priims Vyriausybės sudaryta darbo grupė dėl viešojo sektoriaus algų. Savo išvadas ji turėtų paskelbti iki kitų metų vasario pirmosios.

– Pasirinkote šiais laikais nepelningą ir neprestižinę mokytojo profesiją. Kodėl?

– Tam įtakos turėjo tai, kad mama – mokytoja. Kita vertus, vaikai, rinkdamiesi profesiją, ne visada „matuoja“ ją pinigais. Tiesiog nori daryti tai, kas patinka.

Niekada nemaniau, kad mokytojo profesija bus taip nuvertinta. Bet tikiu, kad, jei pedagogai susitelks, bus vieningi, šio to vis tiek pasieksime. Dar nesibaigus streikui, mums pavyko stipriai sujudinti sistemą. Už savo teises pradėjo kovoti ir kitų sričių atstovai.

Tarp kitko

Bendraudamas su „Lietuvos sveikata“, fizinio lavinimo mokytoju Zarasuose dirbantis A.Navickas teigė, kad valdžios pažadų įvykdymo nutarta laukti maždaug iki kitų metų vasario.