Algirdas Monkevičius kviečia arbatos
Tie­siau­sias ke­lias daž­nai bū­na il­ges­nis ir net pa­vo­jin­gas – iš sa­vo pa­tir­ties sa­ko švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­tras, re­for­mas ke­ti­nan­tis įgy­ven­din­ti kon­sen­su­su, o ne spau­di­mu.

Pokalbį su tris savaites Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) vadovaujančiu Algirdu Monkevičiumi „Lietuvos žinios“ pradėjo nuo mokytojų streiko – juk jei ne šis pedagogų protestas, išvertęs iš posto jo pirmtakę Jurgitą Petrauskienę, jis nebūtų jau ketvirtą kartą grįžęs į ministrus.

Sėkmė pasiekiama tariantis

– Esate buvęs abiejose barikadų pusėse – valgęs ne tik ministro, bet ir mokytojo duonos. Tad kaip iš šalies, dar nežinodamas, kad teks spręsti mokytojų ir ministerijos konfliktą, vertinote tiek streikininkų reikalavimus ir veiksmus, tiek ministerijos reakciją?

– Grįšiu į dar ankstesnius laikus. Viena jaunimo organizacija mane kartu su tuomete ministre ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Andriumi Navicku pakvietė į diskusiją. Gal pusmetį tuomet jau dirbusi ministrė gražiai pristatė permainų idėjas. Joms negalėjai nepritarti, nes jos orientuotos į svarbius dalykus – mokinių sėkmę, kontrastų tarp regionų ir visuomenės sluoksnių mažinimą, aukštojo mokslo kokybės didinimą.

Bet pradėjus diskutuoti, kaip tas permainas įgyvendinti, A. Navickas priminė, kad profsąjungos atstovai ministrei padovanojo arbatos servizą, tikėdamiesi kartu juo naudotis, nes juk arbata – dialogo simbolis. Jis apgailestavo, kad per pusmetį taip ir nesulaukė ministrės kvietimo susitikti. J. Petrauskienė laikėsi principo: jei esi įsitikinęs, kad taip reikia, jei tai patvirtina ir tarptautinė patirtis, pasirašei įsakymą, ir visi turi jį vykdyti. Tai lyg ir tiesiausias kelias. Bet iš savo patirties žinau, kad kartais jis būna ilgesnis ir net pavojingas, nes gali sustabdyti ar įšaldyti pertvarkas. Paskui „atšildyti“ procesą sunku, nes kilus konfliktui atsiranda gynybinė reakcija į bet kokį siūlymą. Sėkmė ateina, kai siekiamu tikslu yra suinteresuoti žmonės, kai permainoms pasirengta, jos išbandytos, ir galima parodyti gerų pavyzdžių.

Algirdas Monkevičius.Alinos Ožič nuotrauka

Taip, ministrė turėjo teisę sakyti, kad ankstesniems ministrams stigo ryžtingumo, o ji veiks kitaip. Bet sėkmingų valstybių patirtis yra kitokia. Naujajam viešajam valdymui taikomi metodai, kai į vykdomas reformas yra įtraukiamos suinteresuotos šalys jas sudominant, įkvepiant, o ne spaudžiant. Kai mačiau mokytojų reakciją, nuogąstavau, kad konfliktas gali turėti labai neigiamų padarinių, įklampinti pokyčius ir patį jų tikslą padaryti blogą. Ir tikrai konfliktas sukūrė ne to vieno streiko mėnesio stabtelėjimą – ministerijos vadovybė nušalinta, nauja komanda bus suformuota tik šiomis dienomis. Reikėjo rasti žmonių, o jų formalus patikrinimas trunka iki dviejų savaičių.

Vis dėlto lazda turi du galus: mokytojų streikas buvo pamoka ir paskata pažvelgti į situaciją atidžiau, persvarstyti, kas yra tas etatinis apmokėjimas, mokytojo profesijos prestižas, kaip reikia kalbėtis suinteresuotoms grupėms. Dėmesį į švietimo problemas atkreipė ir visuomenė.

– Bet kaip galima tikėtis konsensuso, jei pačių švietimo darbuotojų profsąjungų nuomonės priešingos?

– Konsensusas reiškia ne tai, kad visos šalys yra patenkintos, o tai, kad kiekviena jų supranta, jog dėl bendro labo savo poziciją reikia sušvelninti. Iki šiol bandyta permainas diegti spaudimu, sakant, kad mes – teisūs, o jūs – neteisūs. Ar tai davė rezultatų?

– Streiką organizavusi profsąjunga iki kovo lauks, kokių pokyčių ŠMSM pasiūlys atsižvelgdama į streikavusiųjų reikalavimus. Ką siūlysite?

Algirdas Monkevičius: „Reikia mokėti tinkamą algą už vertę, kurią kuria mokytojas, ir tai nėra privilegija.“

– Pirmas darbas buvo išsiaiškinti situaciją ir ją valdyti. Tik pradėjęs dirbti susitikau su visų švietimo profsąjungų atstovais. Jau buvo priimtos prezidentės pateiktos pataisos, susijusios su etatiniu darbo apmokėjimu. Laikinasis ministras Rokas Masiulis profsąjungoms buvo parengęs pasiūlymus. Iki sausio pabaigos profsąjungos pateikė savo pastabas, šią savaitę jas apibendrinsime. Iki kovo turime parengti prezidentės pateiktų pataisų įgyvendinamuosius aktus, jos turėtų įsigalioti nuo rugsėjo. Etatinio darbo apmokėjimo struktūroje palikti du komponentai, kaip ir pageidavo mokytojai. Tai racionalu, nes mokytojams svarbiausia pamokos ir tai, kas su jomis susiję, – pasirengimas pamokoms, darbų taisymas. O už papildomą organizacinį darbą mokytojams reikia atlyginti, bet neįmanoma visko aprašyti iki smulkmenų.

Mokytojui – kur kas mažiau nei profesoriui

– Pasak jūsų, mokytojų algos turi kilti tiek, kad 20–30 proc. viršytų šalies vidutinį atlyginimą. Ar suteikdamas tokį lūkestį suskaičiavote, kiek tam prireiks papildomų milijonų? Iš kur juos gausite?

– Be abejo, skaičiuojame. Tai daro ir visa Vyriausybė, kurdama viso viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų sistemą pagal tai, kokią vertę sukuria profesinės grupės, kokios kvalifikacijos joms reikia. Dabar mokytojo etato vidurkis daug nesiskiria nuo vidutinės algos valstybėje, pasiūlyta, kad jis turėtų ją viršyti 20 proc., bet aš manau, kad net 30 proc., kaip kad yra daugelyje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančių šalių. Kai jaunas žmogus matys, kokios profesijos yra perspektyvos, rinksis mokytojo kelią. Jei nutarėme mokytojo profesiją iki 2025 metų padaryti prestižinę, atlyginimas nėra svarbiausias, bet vis dėlto labai svarbus dalykas – reikia mokėti tinkamą algą už vertę, kurią kuria mokytojas, ir tai nėra privilegija.

BNS nuotr.

– Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti aukštųjų mokyklų dėstytojų alga?

– Profesorius turėtų uždirbti daugiau už mokytoją, nes į jį valstybė ir jis pats save investavo daugiau. Pasaulyje skirtumas tarp mokytojo ir profesoriaus algos yra nemažas. Pavyzdžiui, JAV yra prognozuojama, kurios profesinės sritys viešajame sektoriuje turėtų būti svarbiausios po 10 metų ir kiek turėtų augti algos, kad profesija išsaugotų patrauklumą. Per metus mokytojas JAV vidutiniškai uždirba apie 50 tūkst. dolerių, per 10 metų jo alga turėtų augti 18 procentų. Universiteto profesorius dabar uždirba 72 tūkst. dolerių, jo alga turės didėti 23 procentais.

– Kokią vietą algų hierarchijoje užims ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai?

– Tą pačią, kaip ir kiti mokytojai. Problema ta, kad dabar atotrūkis yra didžiulis – apie 30 procentų. Šiemet pradėta jį mažinti. Žinoma, čia kalbama apie vidutinę algą, bet tas, kuris turi aukštesnę kvalifikaciją, kuria didesnę pridėtinę vertę, turi ir daugiau uždirbti. Tai gali būti ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos, ir gimnazijos pedagogas. Vadinamosios algų žirklės turi likti, nes jos skatina augti. Tik reikia susitarti, kaip viską objektyviai ir skaidriai įvertinti neužverčiant mokytojų popieriais, vengiant subjektyvumo.

Bet kai kalbame apie mokytojo profesijos prestižą, atlyginimas – dar ne viskas. Kiekvienas žiūri, kaip dirba jo vaikų mokytojas, ar jis suvargęs, išsigandęs, nepatenkintas, perdegęs, ar orus žmogus, į kurį vaikai nori būti panašūs ir todėl rinksis mokytojo profesiją. Keturi iš visų bendramokslių pasirinkome matematiką ir fiziką, nes norėjome būti tokie, kaip mūsų mokytojas.

Buldozeris aksominėmis pirštinėmis

– Bet jei savitvardą praradęs gydytojas sužalotų ligonį, kažin ar kas nors pultų jį teisinti, esą galbūt jis perdegė. O jūs ginate „perdegusią“ Žiežmarių mokytoją, šaukusią ant vaikų.

– Nesakau, kad ji gali toliau mokyti tuos vaikus, – tai jau daro kita mokytoja. Dar nežinome, ar ji mokys kitus vaikus. Gal tikrai negalės. Bet man nepatinka požiūris, kad dabar tą mokytoją reikia sunaikinti, ir nebus problemos. Turime parodyti jautrumą, nes ne vien ji kalta. Mokykla turi laiku pamatyti ir pakeisti perdegusius mokytojus, bet ramiai, oriai, galbūt išleisti juos į išankstinę pensiją. Žinoma, svarbiausia – vaikai, todėl jais pirmiausia ir buvo pasirūpinta – juos moko kita mokytoja.

– Mokytojų algų kėlimo siūlėte tiesiogiai nesieti su mokyklų tinklo pertvarka. Kur rasite papildomų pinigų mokytojų atlyginimams, jei toliau bus išlaikomos mokyklėlės, kurių klasėse – vos keli vaikai? Be to, tyrimai rodo, kad tokių mokyklų vaikų pasiekimai yra menkesni, tad neoptimizuodami tinklo juos pasmerkiame prastesniam išsilavinimui.

Andrius Navickas./BNS nuotr.

– Iš tikrųjų tai yra skirtingi dalykai, nes tinklo optimizavimu siekiama kito tikslo. Bet algų kėlimą ir tinklo pertvarką kaip tik sieju, nes švietimo srityje turėtume siekti efektyvumo visur, kur tik galima. Būtent efektyvumo, nes taupymas veda į skurdinimą.

Tinklą būtina optimizuoti – su turimais ištekliais padaryti jį geresnį vaikui. Dabar tai ir daroma, bet per lėtai. Kai kuriose mokyklose darbuotojų yra beveik tiek pat, kiek mokinių. Mažesniems vaikams mokykla turi būti arčiau namų, bet girdžiu, kad gretimos mokyklos turi autobusiukus ir nepavėžėja kitų vaikų. Matyti apraiškų, kad kai kur tinklas netvarkomas galbūt dėl nepotizmo. Tai vadybos trūkumai, turime labai greitai juos pašalinti. Negaliu žadėti, kad tai darysiu ministro įsakymu. Reikia intensyviau tartis su savivaldybėmis, rasti finansinių instrumentų procesui skatinti. Tai ne tik švietimo, bet ir socialinis klausimas: savivaldybės, kaip mokyklų steigėjos, turi planuoti, kad mokytojai ir kiti mokyklų darbuotojai netaptų nereikalingi netikėtai, siūlyti jiems persikvalifikuoti ar išeiti į išankstinę pensiją.

Dabar didžiausia atskirtis ten, kur tai nebuvo daroma. Kiek yra mokyklų, kurioms renovuoti merai išplėšė pinigų ir kurios dabar stovi tuščios. Laimėjo tik statybininkai.

– Vienos švietimo profsąjungos lyderis jus pavadino buldozeriu aksominėmis pirštinėmis, mat anksčiau eidamas ministro pareigas, vykstant mokyklų optimizacijai, neva neapsieidavote be diktato ir šantažo, pavyzdžiui, europinius renovacijos pinigus skirdavote reorganizuotis sutikusioms mokykloms.

– Kiti, priešingai, sako, kad esu neryžtingas. Vis dėlto gal teisingai elgiausi padėdamas tiems, kurie tvarkė tinklą. Dabar didžiausia atskirtis ten, kur tai nebuvo daroma. Kiek yra mokyklų, kurioms renovuoti merai išplėšė pinigų ir kurios dabar stovi tuščios. Laimėjo tik statybininkai. Pasaulyje visur laikomasi principo investuoti ten, kur efektyvu.

Nuo pat pradžių buvau už jungimąsi, bet jis gali būti rezultatyvus tik tada, jei abi bendruomenės suvoks jo vertę, tikės, kad susijungę universitetai turės geresnį mokslo tyrimų, studijų kokybės potencialą, didins tarptautinį konkurencingumą.

Vizija – tolesnis universitetų jungimasis

– Mykolo Romerio universitetas (MRU), kurio rektoriumi buvote iki tapdamas ministru, jungiasi su Vilniaus Gedimino technikos universitetu (VGTU). Šios aukštosios mokyklos rektorius minėjo, kad esate linkęs daug diskutuoti, bet ilgai nepriimti sprendimo. Kiek laiko, jūsų nuomone, reikia skirti deryboms?

– Nuo pat pradžių buvau už jungimąsi, bet jis gali būti rezultatyvus tik tada, jei abi bendruomenės suvoks jo vertę, tikės, kad susijungę universitetai turės geresnį mokslo tyrimų, studijų kokybės potencialą, didins tarptautinį konkurencingumą. Tai – ne kėdžių klausimas. Jei pasakysime dėstytojams, kad niekas neaišku, jie tiesiog išvyks į užsienį, ir prarasime potencialą.

Kiti sakė – susijunkime, o paskui viską susireguliuosime. Aš argumentavau, kad statute, susijungimo sąlygose, veiksmų plane turime įtvirtinti struktūrą, apibrėžti, kaip sujungsime padalinius, laboratorijas. VGTU atstovai sakė – kodėl nepasitikite mūsų taryba, kam jums joje reikia savo atstovų. Bet MRU žmonės taip pat norėjo prisiimti atsakomybę, taigi ir dalyvauti valdant. Po diskusijų jungimosi procesas pajudėjo, ir tai gali duoti rezultatų.

– Bendravote su Šiaulių universiteto (ŠU), kuris jungiasi su Vilniaus universitetu (VU), atstovais, šią savaitę numatyti susitikimai su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Lietuvos sporto universiteto (LSU) atstovais. Kokią matote LSU, prieštaraujančio jungimuisi, ateitį?

– Sportas – be galo svarbi biomedicinos mokslo sritis, bet ji turi savo specifiką. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) matė jungimosi naudą, bet reikia, kad tuo patikėtų ir LSU. Svarbu į diskusiją įsitraukti ne tik rektoriams, bet ir visai bendruomenei, gal to LSU pritrūko.

– Ar logiškas skirtingų profilių universitetų – VDU ir Aleksandro Stulginskio universiteto – jungimasis?

– Prieš porą savaičių VDU pristatė „minkštosios“ dalies projektą, išskirti du prioritetai – mokytojų rengimas ir šiuolaikinis agrarinis mokslas, kuriame labai svarbūs ne su mechanizatoriais susiję dalykai, o sąsajos su ekosistemomis, socialine sritimi. Atsisakyta pasenusių programų, pasitelkus partnerius iš užsienio kuriamos naujos, modernizuojama mokymo bazė. Einama tinkama kryptimi.

Bet neprarandu vizijos, kad ateityje šis universitetas dar gali integruotis su Kauno technologijos universitetu, o galbūt, kaip buvo siūloma, į šį darinį jungtųsi ir LSMU. Manau, kad su kitais universitetais gali jungtis Muzikos ir teatro akademija, Dailės akademija, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.

Norint tai pakeisti, gali padėti universitetų struktūros optimizavimas, bet tik iš dalies. Kas iš to, jei tik suvarysime visus į vieną aptvarą, didelį kombinatą?

Man rūpi, kad išliktų regioniniai pumpurai. ŠU, būdamas VU atšaka, turėdamas jo reputaciją, gali stiprėti. Klaipėdoje – kita specifika. Viena ar kita forma turėti universitetų tinklą yra labai svarbu. Regioninių universitetų ar jų padalinių yra visur pasaulyje.

– Koks, jūsų nuomone, turėtų būti optimalus universitetų skaičius, kad jie galėtų būti konkurencingi europiniu mastu?

– Svarbiausia – ne skaičius, o tai, kad pradėtų augti Lietuvos mokslas, nes tai didina studijų kokybę, o kartu ir konkurencingumą. Dabar universitetus valstybė remia per jos finansuojamą studijų dalį, o mokslui skirta dalis auga mažai. Norint tai pakeisti, gali padėti universitetų struktūros optimizavimas, bet tik iš dalies. Kas iš to, jei tik suvarysime visus į vieną aptvarą, didelį kombinatą?

Airijoje, Izraelyje, Suomijoje valstybė labai skatina universitetų jungimąsi, taip padeda pritraukti verslą, prisiimdama verslo riziką inovacijų srityje. Praėjusią savaitę susitikę su ūkio ir inovacijų ministru Virginijumi Sinkevičiumi radome bendrą poziciją – norime sukurti tokią sąveiką: mokslas įsipareigotų kurti verslui reikalingas inovacijas, o valstybė finansuotų dalį rizikos. Tai atsipirktų, nes inovacijos generuoja naujus verslus, atsiranda darbo vietų, mokami mokesčiai ir ekonomika auga.

– Ar jus tenkina mokytojų rengimo reforma?

– Gerai, kad trys ar, susijungus ŠU ir VU, du centrai konkuruos tarpusavyje, nes konkurencija yra naudinga. Bet kai kuriuose nacionaliniuose projektuose jie turėtų veikti kaip tinklas, sutelkti geriausius mokslininkus, bendradarbiauti, o ne vien konkuruoti.

Keli projektai pristabdyti

Dabar nebėra erdvės naujiems pasiūlymams, turiu sėkmingai įgyvendinti ambicingus Vyriausybės jau prisiimtus uždavinius. Galiu siūlyti jų įgyvendinimo būdus, bet ne naujus tikslus.

– Susisiekimo ministerijos (SM) auditoriai vykdė ŠMSM ir jai pavaldžių įstaigų auditą. Ar jie jį ir tęsia?

– Laikinojo ministro R. Masiulio pradėtas auditas turėjo būti baigtas sausio 22 dieną, bet buvo neįmanoma spėti jo atlikti, tad darbas pratęstas dar dviem mėnesiams. Tačiau susidūriau su kolizija: kol R. Masiulis buvo dviejų ministerijų ministras, auditą galėjo atlikti ir SM auditoriai, bet dabar teisiškai – nebe. Įsakymu įpareigojau ŠMSM auditorius tęsti darbą bendradarbiaujant su SM auditoriais. Jei atsiras duomenų apie pažeidimus, darysiu sprendimus nelaukdamas galutinių audito išvadų. Auditoriai taip pat įvertins, kaip galima pagal funkcijas optimizuoti ministerijai pavaldžių įstaigų darbą.

– Ar ketinate atšaukti kokią nors savo pirmtakės pradėtą reformą ar sprendimą?

– Atšaukti neketinu, bet kai ką pristabdžiau ir dabar atidžiau peržiūriu. Pavyzdžiui, yra projektas, pagal kurį norint įstoti į aukštąją mokyklą reikės keturių baigiamųjų egzaminų – lietuvių ir užsienio kalbų, matematikos ir istorijos. Įsivaizduokite, kokį stresą sukeltume. Dar reikia padiskutuoti su mokiniais, tėvais, mokytojais, mokslininkais, ar gerai, kad orientuotumės į dar daugiau egzaminų, kaip apskritai matome egzaminų sistemą. Pavyzdžiui, LSMU turi idėją, kad jam studentus atrinktų ne tik kompiuteris, bet ir jis pats galėtų juos įvertinti, nes medikams labai svarbi motyvacija. Be to, egzaminų pokyčius reikia susieti su visa sistema, taip pat ir pradėta bendrojo ugdymo programų pertvarka.

– Į postą atėjote Vyriausybės kadencijai persiritus į antrą pusę. Ar teiksite kokių nors naujų idėjų?

– Jei būtų laikas, kai rengiama Vyriausybės programa, būtų viena. Dabar nebėra erdvės naujiems pasiūlymams, turiu sėkmingai įgyvendinti ambicingus Vyriausybės jau prisiimtus uždavinius. Galiu siūlyti jų įgyvendinimo būdus, bet ne naujus tikslus.