Alfredas Bumblauskas: istorija – ne datų kolekcionavimas
Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Alf­re­das Bumb­laus­kas ap­gai­les­tau­ja, kad is­to­ri­jos mo­kyk­lo­je mo­ko­ma taip, kad nuo jos ga­li su­py­kin­ti. Šian­dien jis pri­sta­to is­to­ri­jos kny­gą vai­kams, ku­rios pa­skir­tis – ne iš­kal­ti da­tas, o ieš­ko­ti at­sa­ky­mų į is­to­ri­jos už­duo­tus klau­si­mus.

Drauge su sūnumi Mangirdu, taip pat istoriku, A. Bumblauskas vadovėlį penktokams parašė prieš penkerius metus. Tačiau vadovėlių ekspertai vis bandė jį įsprausti į stereotipinius rėmus, kol, pasak knygą išleidusios „Baltų lankų“ leidyklos direktoriaus Sauliaus Žuko, vadovėlyje neliko A. Bumblausko ir jo idėjos. Leidykla nutarė išleisti jį be ekspertų korekcijų, kartu netenkant oficialios vadovėlio žymos. Taip charizmatiško istoriko vadovėlis tapo knyga paaugusiems žmonėms.

Lietuvai, kad ir kaip skausmingai, net turint galvoje tuos 50 okupacijos metų ir dabartines bėdas, emigraciją, vis tiek sekasi.

Knygoje ne tik pasakojama istorija, bet ir siūloma vaikams įsivaizduoti, kad jie yra Lietuvos valdovai, ir pasirinkti sostinę arba baltų gentims duoti patarimų, kaip gintis nuo Vokiečių ordino. Vaikų prašoma atsakyti, kodėl liepos 6-ąją keliame trispalves, kaip su Trojos karu susijęs kompiuterinis virusas trojėnas ar kokius istorijos ženklus jie randa pakeliui į mokyklą.

Kaip mokytis istorijos, kad ji taptų tikra gyvenimo mokytoja ne tik suaugusiems, bet ir dar bręstantiems mūsų valstybės piliečiams, „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su prof. Alfredu Bumblausku.

Šimtmečio stebuklai ir gėda

– Prieš keletą dienų vienos radijo stoties diskusijoje kilo ginčas – ar reikia dairytis į praeitį, o gal pakanka žiūrėti į ateitį. Kokia, jūsų manymu, istorijos vieta šiandienos gyvenime?

– Nežinau diskusijos konteksto, tačiau nesuprantu, kodėl nereikėtų istorijos. Visa Europos kultūra prasideda nuo romėniško posakio „Istorija – gyvenimo mokytoja“. Iš istorijos mokomasi, tiesa, pasimokoma ne visada.

Pavyzdžiui, nevykęs 1940 metų birželio 15-osios paskutinis Lietuvos Vyriausybės posėdis, kai nepaskelbta net protesto nota Sovietų Sąjungai ir jos kariuomenė užėmė Lietuvą, turi tokį patį scenarijų atitinkantį įvykį XVIII amžiaus pabaigoje, kai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, nors turėjo 40 tūkst. karių, nesipriešino Rusijos kariuomenei, vos keli balsai lėmė sprendimą priimti Jekaterinos II notą. Pasimokykime iš istorijos pamokų, nors tai ir sudėtinga.

– Ar tinkamai pasinaudojome valstybės atkūrimo 100-mečiu skatindami suprasti istoriją?

– Man patinka, kad buvo pasitelkta daug mobilių formų, į procesus įsitraukė įvairios institucijos, vyko gerų diskusijų apie tai, ką nuveikėme per tuos 100 metų. Isterijos dėl paminklų – Jono Basanavičiaus ir Lukiškių aikštės monumento – tušti ginčai. Jie pritilo, nors, taip, tai – šaukštai deguto.

– Kodėl taip skeptiškai sutikote žinią apie Vasario 16-osios akto suradimą Vokietijos archyve?

– Ir dabar nepatikliai į tai žiūriu. Kas pasakė, kad tai originalas? Istorikas Raimundas Klimavičius išaiškino, kad tai – akto vertimas, Alfonsas Eidintas – kad pranešimas apie priimtą aktą, tai yra daugiau nei vertimas. Tačiau originalas, koks yra Adolfo Šapokos istorijoje, – spausdintas mašinėle, su signatarų parašais, ant vieno lapo – iki šiol nerastas.

Knygos viršelyje sulaužytas dar vienas stereotipas - jame ne Žalgirio mūšis, o egzotiški sparnuotieji husarai.

– Pusę šimtmečio buvome okupuoti. Būta replikų, kad gal reikia skaičiuoti, jog atkurtai Lietuvos valstybei – ne 100, o 50 metų.

– Taip, 50 metų iš to šimto buvome nelaisvi, bet juose galima rasti daug reiškinių, kurie artino prie Kovo 11-osios: yra ir partizanų, ir Romo Kalantos, ir Stasio Lozoraičio, ir Algirdo Šociko, ir Juozo Miltinio Lietuva. Trispalvės idėja jungia Vasario 16-ąją su Lietuvos ateitimi, bet ji perėjo ir per sovietmetį – slapti trispalvės iškėlimo atvejai buvo pasipriešinimas okupacijai.

Gerai, jog šiandien galime pasakyti, kad tas 100-metis – ne vien į praeitį žiūrintis, bet ir teigiantis, ką galime padaryti ateityje. Tik reikėtų kuo labiau sumažinti isterijos decibelus. Lietuvai, kad ir kaip skausmingai, net turint galvoje tuos 50 okupacijos metų ir dabartines bėdas, emigraciją, vis tiek sekasi. Reikia pasipurtyti ir pažiūrėti, iš kur esame išlindę. O Vytis ant euro šiandien ir Kanaruose yra Vytis.

Turime stebuklų istoriją. Ar lietuviai, kaip sovietų kariuomenės kariai 1979 metais išsiųsti į Afganistaną, galėjo tikėtis, kad po 30 metų čia kabos Lietuvos vėliava, o Lietuva bus atsakinga už vienos Afganistano provincijos atkūrimą ir saugumą. Ar galėjo J. Basanavičius „Aušros“ laikais įsivaizduoti, kad po šimto su trupučiu metų, 2013-aisiais, Barselonoje Rūtos Meilutytės pastangomis trispalvė kabos aukščiau nei JAV ir Rusijos vėliavos? Ar mūsų atgimimo patriarchai galėjo tikėtis, kad Lietuva, kuri buvo Rusijos imperijos užkampių užkampis, bus didžiausių pasaulio valstybių sąjungininkė Europos Sąjungoje (ES) ir NATO? Tai stebuklų istorija.

Norint tuos stebuklus įžvelgti, istoriją reikia pastudijuoti. Tačiau jei istorikai tampa vien praeities žinių kolekcininkais, tai nuobodu. Dažnai studentų klausiu: ką jūsų tema duoda? Jie turi išmokti pasakyti, kas joje aktualu, ką ja praneša visuomenei.

Kuo skiriasi istorija suaugusiesiems ir vaikams

– Daug metų dėstote istoriją studentams. Ar matote kartų skirtumą?

– Bendrauju su studentais, kurie renkasi istorijos studijas, tad jiems ji įdomi. Problema atsiranda, kai susiduri su moksleiviško amžiaus vaikais. Rašydamas 5 klasės istorijos vadovėlį nežinojau, kaip elgtis, nes neaišku, ką jie skaito. Pamėginau įtraukti siužetą apie Boguslavą Radvilą, apeliuodamas į tai, kad Alexandre'o Dumas „Trijų muškietininkų“ personažai ir istoriniai veikėjai sukosi toje pačioje aplinkoje kaip ir Radvila, šis net dvikovas organizavęs. Didžiavausi, kad atradau tokias sąsajas.

Tačiau mokytojos man pasakė, kad B. Radvila – ne mokyklinės programos veikėjas, o vaikai A. Dumas knygų nebeskaito. Ką jie tuomet skaito? Tyrimų apie tai nėra, o lituanistikos kongrese Biržuose vienų bibliotekų atstovai sakė, kad vaikai skaito viena, kitų – kita. Sunkiai įsivaizduoju, kad gali užaugti vaikų karta be A. Dumas herojų ar be Astridos Lindgren Karlsono ir Kalio Bliumkvisto.

– Kuo, jūsų manymu, istorija vaikams turi skirtis nuo istorijos suaugusiesiems?

– Prisimenate, kodėl Antoine'o de Saint-Exupéry Mažasis princas pavadino savo planetą B 612? Jis sakė to nenorėjęs, bet suaugusiesiems labai patinka skaičiai. Arba škotų autoriaus Terry Deary „Kraupiojoje istorijoje“ mokytojas klausia mergaitės, kokiais metais Kolumbas atrado Ameriką. Mergaitė atsako, kad Kolumbas atrado Ameriką ne metais, o laivu.

Taip šaipomasi iš suaugusiųjų noro viską vertinti skaičiais. Juk ir tėvai neklausia vaikų, ko jie išmoko, ką sužinojo, o jei mokytojas liepė išmokti datą, kodėl ją reikia žinoti, kaip ją paaiškinti. Tėvai klausia vaiko, kiek jis gavo. Ne tai turėtų būti pagrindinis dalykas, o susidomėjimo skatinimas. Mano noras – įveikti datų kultą. Užtenka išmokti tiek datų, kiek Lietuvos kalendoriuje yra pažymėta šventinių ir minėtinų dienų. O vaiko vertinimo kriterijus turėtų būti ne tai, kiek jis atsimena datų, o tai, ar žino, kodėl tą dieną keliama vėliava.

– Tad kiek ir kokias Lietuvos istorijos datas reikėtų mokėti mintinai?

– Manyčiau, Liepos 6-ąją, Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, Žalgirio mūšio, Baltijos kelio, Sausio 13-ąją, 2004-uosius, kai tapome ES ir NATO nariais. Dar reikia žinoti dvi gėdos apraiškas – 1940-uosius ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos atmetimą. Lietuvos istoriją mokyčiau nurodydamas kokias dešimt datų, nes prie jų galima sugrįžti vis kitais aspektais, taip atsiveria jų prasmės.

Nesutinku, kad tai popsas, tai – bandymas suprasti, kuo vaikai gyvena, kas jiems gali būti įdomu.

O kultūros istorijoje visai nereikia datų, užtenka suvokti, kurios epochos tai padarinys. Kad Martynas Mažvydas būtent 1547 metais parašė „Katekizmą“, nėra taip svarbu. Juolab kad ir mokytojai painiojasi, kas yra pirmoji Lietuvos knyga. Sako, M. Mažvydo. Klaida – dvejetas. Pirmoji knyga Lietuvoje – 1499 metais Martyno lotyniškai parašyta „Agenda“. Tačiau iš didelio entuziazmo kankinti vaikus datomis daroma klaidų, kartojami stereotipiniai teiginiai. Toks istorijos mokymas ją diskredituoja.

– Bet įpratusieji mokyti istorijos akademiškai gal jus kritikuos, neva jūsų vadovėlyje yra popso – barbės, muškietininkai, vaikų žaidimai...

– Jei tai popsas, tai visi vaikai užsiima popsu, nes jie žaidžia – mergaitės su lėlėmis, berniukai – su kareivėliais. Nesutinku, kad tai popsas, tai – bandymas suprasti, kuo vaikai gyvena, kas jiems gali būti įdomu.

Tai jų bendraamžių istorija. Pavyzdžiui, jų vedybų istorijos – Jogaila vedė Jadvygą, kai jai buvo dvylika, ir panašių santuokų buvo ne viena. Dar ir jaunesni buvo karūnuoti. O kiek yra vaikų, paskelbtų šventaisiais.

Jei kam nors tai yra popsas, tegu moko labai rimtai ir įsivaizduoja, kad vaikai yra gimę su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių šarvais.

– Ar geriau suprasti jaunąją kartą padėjo knygos bendraautoris sūnus Mangirdas?

– Tikrai kiek saugiau jaučiausi, nes jis man padėjo įeiti į vaikų pasaulį, viską pateikti jiems suprantamesne forma. Kai kurie Mangirdo atradimai, pavyzdžiui, kad vaikų žaislas – supamieji žirgeliai yra viduramžių riterių pažų palikimas, man nebuvo toptelėję.

– Ar istorija vaikams turi būti vaikų istorija? Bene pirmąkart istorijos vadovėlyje tiek vietos skirta vaikų gyvenimui.

– Norėjau mokyti vaikus istorijos per vaikus. Toks šiuolaikinio istorijos mokslo principas: nėra objektyvios istorijos, nes skirtingi žmonės nevienodai vertina tuos pačius įvykius. Kaip lietuviai ir žemaičiai galėtų vienodai vertinti 1398 metų Salyno sutartį, kai Vytautas užrašė Žemaitiją Vokiečių ordinui? Taip pat skiriasi vaikų ir suaugusiųjų istorija, nes negali būti, kad suaugusio žmogaus pasaulio matymas automatiškai tiktų vaikams.

Tačiau dabar 11 ir 12 klasių istorijos vadovėliai tinka ir studentams, o juose tas pats, kas 7 ir 8 klasių vadovėliuose – programa skiriasi tik supaprastinimo lygiu. Bet tai ta pati suaugusiųjų akademinė istorija, kuri pradedama dėstyti nuo penktos klasės ir kuri niekur neveda.

Svarbiausia – sužadinti smalsumą

– Ar rašote antrą istorijos vadovėlio moksleiviams dalį?

– XIX-XX amžių istorijos vadovėlio koncepciją esu parengęs. Tačiau jau praėjo penkeri metai, kai parašiau pirmą dalį, ir dabar gal taip neberašyčiau. Istoriją penktokams ir šeštokams apskritai siūlyčiau dėstyti be tradicinės istorijos – per paveldo pažinimą: ką mums praneša senas namas, piliakalnis, bažnyčia, kapinės ir panašiai.

– Nors knyga neturi oficialaus vadovėlio statuso, vis dėlto ar joje yra viskas, kas yra privalomoje programoje?

– Leidėjai sako, kad taip. Bet man atrodo, kad „drožėme“, „drožėme“ ir „sunaikinome“ tą programą. Siūlau visiems suspenduoti programas. Nieko bloga neatsitiktų, be to, neliktų nepasitenkinimo, kad nespėjo išeiti programą. Dabar pagal ją reikia žinoti kaimynių šalių – Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos – pagrindines istorines datas ir simbolius. Suaugusieji to nežino, tad absurdas, kad vaikai privalo žinoti.

– Esate istorijos monografijų autorius, TV laidų apie istoriją vedėjas. O vadovėliu moksleiviams debiutuojate. Kodėl nutarėte to imtis?

– Mokslas yra beprasmis, jei istorikas ar humanitaras nekelia klausimo, ką jo žinojimo sritis duoda mokyklai, nes mokyklai tenka didelė priedermė ateičiai.

Esu dirbęs su septintokais ir aštuntokais, tačiau didelis iššūkis padirbėti su penktokais ar šeštokais, nes nėra edukologinių tyrimų, kuo penktokai skiriasi nuo vienuoliktokų ar dvyliktokų. Iš kur mokytojai gali žinoti, kokiomis vertybėmis turi būti pagrįstas tokio amžiaus vaikų mokymas, jei tai netyrinėta? Man atrodo, kad mokant penktokus, šeštokus pagrindinė vertybė neturi būti pilietinis, tautinis patriotinis auklėjimas, nes tai suaugusių žmonių vertybės, bandomos nukelti į penktokų mokymą.

Kas yra tautinės mokyklos koncepcija? Istorikas Dangiras Mačiulis, tyrinėjęs Antano Smetonos laikų tautinę mokyklą, priėjo prie išvados, kad tai lojalumo dominuojančiai santvarkai ugdymas. Tai ir dabar visi išsijuosę daro. Suaugusieji siekia, kad vaikai, jaunimas būtų lojalus suaugusiųjų vertybėms. Man tai neįdomu, man įdomu, kaip sužadinti vaikų smalsumą, žinių geidimą. Jei vaikas nuo istorijos nebėgs, kaip yra dabar, tai jau bus rezultatas. Nesvarbu, kad neiškals daugybės datų – jis žinos, kur jas rasti, tam šiandien yra google.

– Knygoje esate uždavęs moksleiviams daug įdomių ir intriguojančių klausimų. Ar galite pats atsakyti į vieną iš jų: kodėl kartais Lietuvoje gyvenantys žmonės nemano, kad turime pasididžiavimo vertų dalykų?

– Nes yra užkoduota, kad būtinai norime būti kildinami iš Indijos, sanskrito, Egipto, turėti mitinę legendinę praeitį. Jei to neturime, jaučiamės esantys našlaičiai. Net ir šiandien randasi įvairių blefinių koncepcijų, kaip žemaičiai išrado patranką. Lietuvos istorija ir taip ilgą laiką buvo gana prabangi, palyginti net su tokiomis valstybėmis kaip Suomija ar Švedija, ir tik paskui mus ištiko nelaimės. Tad per klaidinamų istorijų kūrimą nematome, kuo iš tikrųjų galime didžiuotis.