Vyro neištikimybė: aš pavargau, pasidaviau ir nėra jėgų taikytis
Ne­ži­nau ar krei­piuo­si de­ra­mai, bet… Šei­mos ne­be­li­ko po 24 m. bend­ro gy­ve­ni­mo, kiek jis bu­vo bend­ras, nes vy­ras nuo­lat dir­bo, tai par­omis, tai ko­man­di­ruo­tė­mis, tai už­sie­ny­je. Pra­ktiš­kai vie­na už­siau­gi­nau du vai­kus.

Nežinau ar verta pasakoti nuo pradžių, nes pirmoji neištikimybė ištiko vos po metų, nuo santuokos pradžios. Pagimdžiau dukrą, vyras tai atšventė namie su prostitutėmis. Vėliau turėjo ir ilgesnių santykių ir vykusių bei nevykusių bandymų.

Nežinau kodėl vis atleisdavau , nurydavau ir susitaikydavau. Paskutinis įvykis dar šviežias, kai susikrovė daiktus, metė, išėjo ir jo meilė truko tris savaites. Dabar vyksta nuolatiniai tušti kaltinimai, neva tai aš jį pastūmėjau į tai.

Taip, aš pavargau, pasidaviau, ignoravau, nes turbūt nebebuvo jėgų atleidinėti. Taigi, jis ir vėl lyg ir nori „taikytis“, net pagalbos žada kreiptis, bet… Norėčiau įkelti įrašą ir vieną foto, kad išgirsčiau ar tai adekvataus žmogaus elgesys. Širdis lyg ir nori jį suprasti, bet protas labai tam priešinasi.

Atleiskit, jei nerišliai ar nesuprantamai ir jei ne tuo adresu.

Komentuoja psichologė Agnė Vaiciukevičienė

Pradžiai labai norėčiau pasidžiaugti, kad ieškote išeičių iš slegiančios situacijos. Savo laiške rašote, jog „jis ir vėl lyg ir nori „taikytis“, net pagalbos žada kreiptis, bet…“. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad žmonės iš tiesų gali pasikeisti, ypač, jei gauna tinkamą pagalbą, tačiau tam reikia jų pačių be galo didelės motyvacijos ir darbo su savimi. Svarbu, kad tai būtų realūs veiksmai, o ne pažadai, kuriais, jei teisingai supratau iš laiško, Jūs esate „maitinama“ jau 23 metus. Džiugu, jog žengiate pirmą ir, tikriausiai, patį sunkiausią žingsnį – įsisąmoninimą, jog tokie santykiai nėra Jums priimtini ir tinkami.

Laiške aprašote vyro elgesio ypatumus, jo vykusius ir nepavykusius neištikimybės bandymus, tačiau pasigedau daugiau informacijos apie Jus. Kaip augote Jūs? Kokią patirtį atsinešėte iš savo vaikystės? Kokį šeimos modelį atsinešėte į savo su vyru santykius? Dėl kokios priežasties esate linkusi atleisti vėl ir vėl, ir vėl? Gal tai baimė likti vienai? Gal nepasitikėjimas savimi? O gal perimtas iš vaikystės matytas modelis? Kas slypi po Jūsų nuolatiniu atleidimu?

Galbūt į šį klausimą galėtume rasti atsakymą, remiantis interpretacija, jog kiekvienas žmogus ateina į mūsų gyvenimą tam, kad kažko išmokytų mus arba patys kažko išmokytume jį. Remiantis šiuo išaiškinimu, yra manoma, kad vyrai, kurie moteris maitina nuolatiniais pažadais, ateina į moterų gyvenimą, jog pastarosios pradėtų save vertinti. O priekaištai ir kaltinimai, apie kuriuos rašote savo laiške, galimai nori Jus išmokyti išgirsti save.

Moterys, gyvendamos su smurtaujančiais, priklausomybes turinčiais, linkusiais į neištikimybę ir tai garsiai deklaruojančiais vyrais, neretais atvejais patiria aukos sindromą manydamos, kad su antrąja puse joms nepasisekė ir joms nelemta patirti laimės.

Susitaiko su tuo ir priima esamą situaciją kaip likimą kentėti. Neįsiklauso į savo poreikius ir nevertina savęs. Atitinkamai, vyras savo netoleruotinu elgesiu nesąmoningai moko jas gerbti save, atkuria jos asmenybės struktūrą, išryškina, ištraukia į paviršių „aukos“ programą, moko ginti savo ribas ir pastovėti už save. Aukai reikia patirti didelį skausmą, kad pagaliau jai kiltų noras pradėti kažką keisti savo gyvenime. Viena vertus, Jūs rašote, kad toks stresas jau įvyko: „aš pavargau, pasidaviau, ignoravau, nes turbūt nebebuvo jėgų atleidinėti“, tarytum buvo pasiekta riba, kai jau suvokėte, kad per daug, tačiau vėl pradėjote abejoti: „Širdis lyg ir nori jį suprasti, bet protas labai tam priešinasi“.

Taigi, išlipsite iš šito užburto rato ir nustosite tikėti pažadais, kai pradėsite save vertinti, kai pati nusistatysite ribas ir kai pamilsite save, kai įsiklausysite į save bei patikėsite, kad Jūs esate verta kito žmogaus meilės. Savo laiške daugiau rašėte apie vyrą, bet sąžiningai pagalvokite ir atsakykite, ar neišsisprendusi vidinių kompleksų, net ir nepriėmusi vyro atgal, sugebėsite sukurti kitus „normalius“ santykius?

Mano nuomone, norint pakeisti savo santykį su aplinka, pirmiausia tenka keisti save ir savo požiūrį, o darbas su savimi yra itin nelengvas. Ir skubu pasidžiaugti, kad Lietuvoje psichologinė pagalba nėra vien tik mokama. Sveikatos sistemoje yra nemokamų galimybių kreiptis pas specialistus. Nuoširdžiai linkiu, kad išdrįstumėte paieškoti nemokamos pagalbos ir pradėtumėte keisti save. Sėkmės.