Vaiko draugystė su knyga turi prasidėti nuo gimimo
Grįž­da­mi min­ti­mis į vai­kys­tę kaip ne­įkai­nuo­ja­mo ar­tu­mo va­lan­dė­les pri­si­me­na­me prieš mie­gą ma­mos ir tė­čio skai­ty­tas kny­gas. Apie kny­ge­lių skai­ty­mą ma­žiau­siems kal­ba­mės su vai­kų li­te­ra­tū­ros kri­ti­ku hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ru, do­cen­tu Kęs­tu­čiu Urba

– Kada siūlote vaikui nupirkti pirmąją knygelę ir kokia ji turėtų būti?

– Knygų leidyba mūsų laikais tokia įvairiapusė, kad leidžiamos specialios knygos kūdikiams, kurios tinka „skaityti“ maudantis vonioje, kurias galima kramtyti, daužyti. Ilgą laiką aš į tokį reiškinį žiūrėjau mažų mažiausiai skeptiškai – kokia ten knyga iš gumos, o dar labiau – argi tai literatūra!

Kęstutis Urba: „Labai svarbu, kad tos vaikystės knygos ar knyga, su kuria išeiname į gyvenimą ir kuri iki gyvenimo pabaigos „stovės akyse“, būtų tikrai meniška, subtili ir prasminga.“

Bet pastaruoju metu imu susitaikyti su nuostata, kad netgi guminė knyga formuoja tam tikrą santykį su knyga, bendriausią knygos kaip išorinio pasaulio objekto sampratą, padeda suprasti, ko iš tokio „objekto“ galima tikėtis, išmoko knygą vartyti, sklaidyti ir pan. Pagaliau ir tokios knygos gali būti vaiko ir mamos (tėčio, sesutės, broliuko) bendravimo, pokalbio pretekstas. O juk kalbame su vaiku nuo pat jo gimimo ir dargi anksčiau. Didžiojoje Britanijoje jau kelis dešimtmečius egzistuojanti struktūra, organizacija „Booktrust“ bei nuo 1992 metų jos vykdomas projektas „Bookstart“ siekia, kad mama gautų knygų būsimai atžalai dar būdama nėščia, lankydamasi pas gydytoją. Manau, kad knyga – tokia, kaip mes ją tradiciškai suprantame, turi atsirasti šalia vaiko, kai tik jis bando kalbėti.

Knyga – viena esmingiausių kalbos ugdymo, tobulinimo priemonių. Ir tai turi būti paveikslėlių knyga – tam tikras knygos tipas, rūšis, kurios esmė yra iliustracijos ir teksto vienovė, sąveika. Požiūris į knygą tik kaip į tekstą jau pasenęs. Džiugu, kad Lietuvoje pamažu imama suvokti paveikslėlių knygos prasmė. Anksčiau jos buvo atmetamos, neperkamos, tad ir leidėjai jų vengdavo.

Žodžiai darosi svarbūs pamažu

– Iki kokio amžiaus paveikslėliai vaikams yra svarbiausioji knygos dalis? O kada jau pradeda dominuoti tekstas?

– Manau, kad tuos dalykus sunku atskirti. Čia vėl reiktų aiškinti, kas yra paveikslėlių knyga. Jos specifika ta, kad vaikas žvelgia į piešinį, paveikslėlį ir klausosi tėčio ar mamos žodžių. Ar tie žodžiai užrašyti knygoje, ar juos kuria skaitovas (būna paveikslėlių knygų, kuriose visai nėra teksto), vaikui gal ne taip ir svarbu. Turbūt daugelis esame pastebėję, kad iš pradžių vaikai neleidžia ištisai skaityti teksto, jie atkreipia dėmesį į kokią nors detalę ir laukia, kad ją pastebėtų ir skaitantysis, paaiškintų. Štai šioje vietoje ir norėčiau atkreipti knygą perkančiųjų dėmesį tai, kad jos vertė daug priklauso nuo to, kiek jos piešinys leidžia tyrinėti, įsivaizduoti, atspėti. Vienu žvilgsniu aprėpiamos ir akimirksniu suvokiamos iliustracijos, neturinčios jokios paslapties, paprastai yra nemeniškų, netalentingų knygų požymis. Žodžiai darosi svarbūs pamažu, tolygiai turtėjant paties vaiko žodynui. Ištyrinėjęs, perpratę knygą vaikas gali jau pakankamai ramiai klausytis ištisai skaitomo teksto.

Dėl tekstų turinio, apimties yra pastebėta įdomių dalykų, kurie kartais trikdo bandančius nustatyti tam tikros knygos adresato amžių. Atkreipkime dėmesį, jog klausydamasis vaikas gali suvokti, pamėgti ir gana sudėtingą, ir didelės apimties tekstą, kurį savarankiškai jis perskaitytų tik po kokių penkerių ar daugiau metų. Skaitymo technikos sunkumai labai menkina skaitymo malonumą, todėl pradėjusiam skaityti knygos kartais turi būti mažesnės apimties (taip pat ypač svarbu – raidžių dydis), negu jis yra išklausęs prieš keletą metų. Beje, visai normalu, jog mokomasi skaityti iš knygos, kuri, jos besiklausant, jau buvo išmokta atmintinai. Kartais vaikai mus taip apgaudinėja. Bet už tai nereikia pykti, o dargi pagirti.

– Kaip bendrauti su vaikučiu skaitant – ar reikia vaiką sodintis šalia, ar laikyti jį ant rankų, ar sėdėti priešais, kad jis galėtų matyti judančias lūpas?

– Drįsčiau sakyti, jog tinka visaip. Svarbiausia, kad abiems – ir mažajam, ir vyresniajam – būtų jauku, patogu, intymu. Žinoma, labai svarbu, kad aplink būtų tylu. Ir kad abu galėtų matyti, vartyti knygą. Įprasčiausia pasisodinti vaiką ant kelių arba šalia. Nežinau, ką apie tai sakytų gydytojai, bet kaip nuostabu abiem prigulti ant aukštų pagalvių, kai vaikas įsitaiso ant pusiau sulenktos tavo rankos, kai vaiko kvapas ir knygos kvapas susilieja į vienumą. Vaikas pats ras galimybę pastebėti mūsų judančias lūpas. Neseniai Korėjoje, lankydamasis tarptautiniame vaikų knygų festivalyje, mačiau fantastišką nuotrauką: tėtis guli ant šono, palaimingai šypsosi, gal dvejų ar trejų metukų sūnelis atsisėdęs ant jo tarsi ant suolelio su knyga rankose ir akivaizdu, kad „skaito“ tėčiui. Rodos, taip įsitaisyti – velniškai nepatogu, o žvelgdamas į tą nuotrauką supranti, kaip abiems malonu – ir nežinia, kuriam labiau...

Mažiau, bet dažniau

– Kiek minučių mažas vaikas sutelkia dėmesį į skaitomą istoriją? Kaip suprasti, kad laikas skaitymo seansą baigti?

– Minėtos „Bookstart“ programos buklete perskaičiau tokį punktą: „Vaikams viskas greitai atsibosta, todėl geriausia yra mažiau, bet dažniau“. Jokiu būdu barti ar gėdinti vaiko, kad jis nebesiklauso, negalima. Tai būtų pirmas priešiškumo knygai poreiškis. Sudominti, provokuoti vaiko smalsumą – tėvystės ar motinystės talento dalykas.

– Kodėl maži vaikai nori, kad jiems nuolatos skaitytų (ar pasakotų) tas pačias istorijas?

– Mes prisirišame prie daiktų, žaislų, istorijų – kartais visam gyvenimui. Todėl labai svarbu, kad tos vaikystės knygos ar knyga, su kuria išeiname į gyvenimą ir kuri iki gyvenimo pabaigos „stovės akyse“, būtų tikrai meniška, subtili ir prasminga. Tai grožio pajautos, skonio, estetinio jausmo pradmenys. Apie vaiko norą klausytis tos pačios knygos ar pasakojimo esu galvojęs, su juo susidūręs, šį bei tą skaitęs. Man atrodo, kad tai yra labai keistas savęs įtvirtinimo, pasitikėjimo, savo pranašumo suvokimo reiškinys. Vaikas įsidėmi, klausydamasis kažkelintą kartą to paties, paskui tikrina savo atmintį, žinias, džiaugiasi, jog žino, kaip bus toliau, žino, kaip viskas baigsis ir kad tai suteiks jam džiaugsmą. (Tiesa, apie laimingos pabaigos kanoną reikėtų diskutuoti atskirai.) O ypač jeigu suaugėlis „suklysta“! Vadinasi, aš už jį gudresnis... Aš jau didelis... Bet gal tai dar sudėtingesni dalykai, reikėtų klausti psichologų.

Mokykite kaupti bibliotekėlę

– Kas kiek laiko atnaujinti mažylio bibliotekėlę? Kiek nuolat skaitomų, vartomų knygų turtėtų turėti kūdikis, vyresnis vaikas?

– Vaikui reikėtų suteikti galimybę pasirinkti knygą, kurios norisi šį vakarą. Taigi jų turėtų būti keletas. Tačiau jeigu knygų pilni kampai, jos netenka vertės, išskirtinumo, pagarbos. Deja, šiais laikais daugelis esame priversti paklusti kainos diktatui – pasirenkame pigesnę, kad turėtume daugiau. Aš siūlyčiau geriau jau pirkti rečiau, bet kokybiškesnę, meniškesnę knygą. Neišvengiamai ji kainuos daugiau – paveikslėlių knygų leidyba tikrai brangi, jas leidžiantieji retai kada kraunasi turtus. Konkrečiai pasakyti, kiek knygų vaikas turi turėti, sunku. Kad ir kiek turėtų, mokykime jį kaupti bibliotekėlę, tvarkyti savo knygų lentynėlę, tai juk buities kultūros elementas.

– Kodėl dauguma vaikiškų knygelių – apie naminius ir miško gyvūnus? Juk šiuolaikiniai vaikai, kurie auga mieste, tų gyvūnų akyse nematę. Ar tai nėra pasenusi tradicija?

– Perfrazuosiu vieną citatą: šiuolaikinio miesto gatvėse ne tiek jau daug beždžionių, liūtų ar žirafų. O knygose jų knibždėte knibžda. Ir kaip tai įdomu! Taip jau yra, kad vaikui artimas visas gyvasis pasaulis, net ir negyvąjį jis džiaugsmingai animizuoja, antropomorfizuoja. Iš kurgi tas mirtinas troškimas turėti savo šuniuką ar bent kačiuką?! Tad nemanau, kad kūriniai apie gyvūnus yra pasenęs dalykas. Kartais gali būti pasenusi knygos stilistika.

Kestutis Urba. Asmeninio albumo nuotrauka

Be to, visais laikais knyga plėtė akiratį, pasakojo ne tik apie tai, kas po ranka, kas po nosimi. Tačiau žvelgdami į vaikų literatūros, paveikslėlių knygos raidą, istoriją, pastebėsime, kad tose knygose gyvūnijos mažėja, o jūsų minimų daiktų, artimosios miesto vaiko aplinkos realijų – daugėja.

Atkreipkime dėmesį kad ir talentingas Kęstučio Kasparavičiaus knygas: ten ir gyvūnų gausybė, ir veikiančių daiktų įvairovė. Apskritai, mažųjų knygos, kaip ir apskritai augančio žmogaus lektūra – turi būti įvairios. Nes ir pats pasaulis įvairus, sudėtingas ir įdomus. Pasitelkę knygą, tai ir aiškinkime vaikui.

– Jei skaitoma prieš miegą, ar vaiko vaizduotė neįsiaudrins ir netrukdys ramiai miegoti?

– Visiška dauguma mažiesiems skirtų knygų yra ne audrinančios, o teigiančios harmoniją. O jeigu tai knyga, kurią prieš miegą pasirinko pats vaikas, tai nėra abejonių, kad ji tinkamiausias kelias į saldžių sapnų šalį. Kada skaityti? Kiekviena proga, kuri atsiranda šiame beprotiško tempo pasaulyje. Pasirinkime vertingų knygų vykdami atostogų, išsirengę į tolimesnę kelionę. Pasižvalgykime po vis gausėjančią garsinių knygų, kompaktinių plokštelių rinką. Tokie dalykai irgi gali sudominti knyga, turtinti dvasinį vaiko pasaulį. Jeigu įrašo klausysitės kartu, aptarinėsite jį, tai iš dalies pakeis skaitymą. O jeigu ko nors nenugirsite ar „nesuprasite“ ir paprašysite vaiko atpasakoti – tai bus nuostabiai gudrus ugdymo ir lavinimo metodas! Knyga – bendravimo su vaiku priemonė. Argi bendravimo gali būti per daug?

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“