Užsikrėtusieji ŽIV iki gyvos galvos nesėdės
Vis dar ieš­ko­ma pa­pil­do­mų lė­šų ŽIV ser­gan­tiems as­me­nims gy­dy­ti. Kaip nu­ro­dė tei­sin­gu­mo mi­nis­tras El­vi­nas Jan­ke­vi­čius, šiuo me­tu iš maž­daug 300 įka­li­ni­mo įstai­go­se esan­čių ser­gan­čių­jų, gy­dy­mą gau­na vos treč­da­lis. Be ki­ta ko, bai­mi­na­ma­si, jog gy­dy­mo ne­gau­nan­tys nu­teis­tie­ji pra­dės skųs­tis teis­mams.

Gydo vos trečdalį

„Vieno ŽIV infekuoto asmens gydymas per metus vidutiniškai atsieina apie šešis tūkstančius eurų. Kitaip tariant, penki šimtai eurų per mėnesį. O tiems, kuriems yra paskirtas gydymas (99 asmenims – red. past.), turimų lėšų pakanka tik penkiems mėnesiams“, – sako Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė Laimutė Matkevičienė.

Neatmetama galimybė, kad negavę gydymo nuteistieji gali skųstis teismams ir prisiteisti milžiniškas kompensacijas.

„Tarptautinėse rekomendacijose aiškinama, kad sveikatos priežiūra laisvės atėmimo vietose turi būti teikiama pagal du principus: paslaugos pirmiausiai turi būti lygiavertiškos kaip ir laisvėje, taip pat užtikrinamas gydymo tęstinumas tiek išėjus iš įstaigos, tiek į ją patenkant.

Jei šiuo metu tik devyniasdešimt devyni nuteistieji gauna gydymą, kuriam buvo panaudota 86 tūkstančiai eurų, tikrai negalime sakyti, kad paslaugos yra lygiavertės“, – sakė L.Matkevičienė.

Ministerija ieško lėšų

Tiesa, Teisingumo ministerija siekė, kad nuteistųjų ŽIV gydymui bei laisvės atėmimo vietų infrastruktūros gerinimui būtų skirti 3 mln. eurų, kurių galimai šiemet nebus spėta panaudoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus iškėlimo projektui. Visgi Vyriausybė tokiai iniciatyvai nepritarė.

Teisingumo ministras E.Jankevičius patikino žurnalistus, kad pinigų ieškoma toliau. Pasak jo, būtiniausiems poreikiams užtektų 600–700 tūkst. eurų. Lėšų perskirstymo poreikį ministerija aiškino tuo, kad pagal vasarį sveikatos apsaugos ministro patvirtintą tvarką, gydymas nuo ŽIV privalo būti pradedamas taikyti visiems asmenims, kuriems nustatoma ŽIV infekcija. Iki tol gydymas buvo privalomas tik ligai pažengus. „Sveikatos apsaugos ministro įsakymas išėjo šiais metais, biudžetas planuotas praėjusiais metais, todėl mes, norėdami suvaldyti ŽIV protrūkį, siekėme perskirstymo“, – teigė teisingumo ministras.

L.S. skaičius 300– per tiek sergančiųjų ŽIV skaičiuojama laisvės atėmimo vietose.

Ne visi sutinka gydytis

„Jei geri kraujo rodikliai, nuteistieji nesutinka gydytis, ypač jei neturi nusiskundimų. Nes gydymas būtų paskirtas visam laikui arba iki tol, kol bus išrastas vaistas ligai pagydyti. Nuteistasis teiraujasi, kiek gers tablečių per dieną. Kadangi jų bus keturios penkios, o gydymo nebus galima nutraukti, sako: „Dar pagalvosiu“. Kiti, pradėję gydytis, pajunta kokį šalutinį poveikį ir vaistus meta šalin. Būna ir taip: ateina pas gydytoją, šis nepaskiria norimų migdomųjų ar raminamųjų medikamentų, tad nuteistasis protestuoja: negersiu ir anų vaistų. Ką gali padaryti? Juk prievarta žmogui nieko neįsiūlysi“, – pasakoja Alytaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos laikinasis vedėjas Petras Ralys.

Medikas kalba ir apie itin kenksmingas bei pavojingas darbo sąlygas. „Kaip jausiesi saugiai, jei nuteistieji žalojasi, kraujai taškosi, turi juos apžiūrėti. Aišku, yra darbo saugos taisyklės, kurių laikomės: turi naudoti ir vienkartines pirštines, ir kitas priemones. Bet man užsikrėsti yra žymiai daugiau galimybių negu tiems, kurie su jais neturi tiesioginio kontakto, nes aš nuo ryto iki vakaro juos apčiupinėju“, – sako P.Ralys, pridurdamas, kad, laimei, dar nėra nuo nuteistųjų užsikrėtusių darbuotojų.

„Kasdien jauti ir moralinį spaudimą: sesutę sumuša, vieną gydytoją padūrė nusmailintu šaukšto galu. Darbuotojai ir pirštą perkando, kraujas upeliais teka... Jei tik neįvykdai kokio nors prašymo, iš karto reiškiamas nepasitenkinimas“, – pasakoja P.Ralys.

Jonas Stašinskas: „Sergančiųjų ŽIV situaciją žinome, bet nieko negalėjome padaryti. Tai yra didelis pavojus ne tik įkalinimo įstaigose, bet ir visuomenėje, nes negydomi nutiestieji anksčiau ar vėliau išleidžiami į laisvę.“

Pasak jo, 99 proc. nuteistųjų ŽIV užsikrečia narkotines medžiagas leisdamiesi vieni nuo kitų. Vartoti narkotikus įkalinimo įstaigose draudžiama, tačiau nepaisant nuolatinių tikrinimų, nuteistieji jų prasimano įvairiais būdais.

Grėsmė visuomenei

Kalinių globos draugijos pirmininko Jono Stašinsko esama situacija laisvės atėmimo vietose seniai nebestebima.

„Sergančiųjų ŽIV situaciją žinome, bet nieko negalėjome padaryti. Tai yra didelis pavojus ne tik įkalinimo įstaigose, bet ir visuomenėje, nes negydomi nutiestieji anksčiau ar vėliau išleidžiami į laisvę. Man susidarė įspūdis, kad ministerijos planuose visa tai yra, bet ne pirmosiose linijose. Jie dabar tvarkosi kitose srityse: kaliniai buvo užvaldę kalėjimą, – tai iš vis paradoksas! Ką jau tada kalbėti apie sergančiųjų ŽIV gydymą“, – sakė pašnekovas.

Jis neabejoja, kad įkalinimo įstaigų sveikatos darbuotojai tuo klausimu turėtų kelti aliarmą.

„Jei dega namas, pirmiausiai jis gesinamas. Jei užgrobta įkalinimo įstaiga, pirmiausiai galvojama, ką daryti su tais nuteistaisiais, kurie nesiskaito su prižiūrėtojais. Bet nuteistieji juk nesėdės iki gyvos galvos. Jie išeis į laisvę ir nešios visur užkratą keldami grėsmę aplinkiniams“, – įspėja Kalinių globos draugijos pirmininkas, ragindamas šią problemą spręsti nedelsiant. Juolab kad nepaklusnūs nuteistieji, panašu, jau sutramdyti, gal pagaliau bus apkreiptas dėmesys ir į ŽIV sergančiuosius.

Komentaras

Koalicijos „Galiu gyventi“ vadovė Jurgita Poškevičiūtė:

– Situaciją vertinu itin blogai. Tai yra nesilaikymas Lietuvos Respublikos įstatymų ir akivaizdus nesirūpinimas infekcinių ligų plitimu.

Per pastaruosius dvejus trejus metus stebimi labai dideli naujų ŽIV atvejų skaičiai būtent laisvės atėmimo vietose, ką jau tikrai galima vadinti protrūkiu. Ir jei nebus taikomas gydymas bei kitos prevencijos priemonės, situacija arba išliks tokia pat bloga, arba dar labiau blogės. Prielaidų pagerėjimui nėra. Tik tiesioginė prevencija, nes gydomas žmogus nebeužkrečia kito asmens, nebeperduoda viruso.

Žinome, kiek daug bylų Lietuva yra pralaimėjusi dėl blogų įkalinimo sąlygų, o prevencijos priemonių nėra: švirkštai, adatos nedalijami, priklausomybių gydymas metadonu po penkiolikos metų pastangų dar tik pradedamas. Stovi dezinfekavimo tirpalas, kuriame realiai yra užkrato, nes norint švirkštą išdezinfekuoti, jį reikia laikyti pakankamai ilgai. O žmonės įeina, pamerkia, ir čia pat išsitraukia. Tai – kone ligos platinimas, nes žmogus klaidingai įsivaizduoja, kad yra saugus.