Tragiški padariniai: kas nutinka iš tėvų atimtiems vaikams?
Jų pul­sas pa­ky­la, o kū­ne iš­sis­ki­ria ai­bė stre­so hor­mo­nų, to­kių, kaip kor­ti­zo­lis ir ad­re­na­li­nas. Šie hor­mo­nai ga­li pra­dė­ti nai­kin­ti dend­ri­tus – ne­uro­nų, sme­ge­nų ląs­te­lių, at­au­gas, ku­rių dė­ka sme­ge­ny­se per­duo­da­ma in­for­ma­ci­ja. Lai­kui bė­gant stre­so dė­ka ga­li pra­dė­ti žū­ti ne­uro­nai. Ma­žiems vai­kams to­kiu bū­du ga­li bū­ti pa­da­ry­ta dra­ma­tiš­ka il­ga­lai­kė ža­la – tiek psi­cho­lo­gi­nė, tiek tie­sio­gi­nė sme­ge­nų struk­tū­rai.

Apie tai, kas nutinka prievarta nuo tėvų atskirtiems jų vaikams, rašo „The Washington Post“.

Vaikų atskyrimas nuo tėvų turi tokias baisias pasekmes dėl to, kad pažeidžiami esmingiausi ryšiai žmogaus biologijoje.

„Padariniai katastrofiški, – teigė Harvardo medicinos mokyklos pediatrijos profesorius Charlesas Nelsonas. – Yra atlikta tiek daug šios sferos tyrimų, kad jei žmonės imtų kreipti dėmesį į visą mokslą, tokie dalykai nebūtų vykdomi.“

Amerikoje tokie su vaikų atskyrimu nuo tėvų susiję tyrimai privertė pediatrus, psichologus ir kitus sveikatos specialistus aktyviai oponuoti prieš kelis mėnesius Donaldo Trumpo administracijos pradėtai vykdyti sienų kirtimo politikai, dėl kurios per kelias savaites nuo savo tėvų buvo atskirti virš 2000 nelegalių imigrantų vaikų.

Charlesas Nelsonas tyrė, kokią neurologinę žalą vaikams daro jų atskyrimas nuo tėvų ir teigia, kad regimi padariniai dažnai jį privesdavo iki ašarų.

2000 metais mokslininką kartu su tyrėjų komanda Rumunijos vyriausybė pasikvietė į valstybines šalies našlaičių prieglaudas, idant šie patartų, kaip reikėtų spręsti humanitarinę krizę, kurią sukėlė praeitame amžiuje vykdyta politika.

Rumunijos komunistas diktatorius Nicolae Ceaușescu draudė apsaugą nuo nėštumo, abortus, o šeimoms, kurios turėjo mažiau, nei penkis vaikus, buvo taikomas „celibato mokestis“. Diktatorius tikėjo, kad gimstamumo šuolis į viršų pagerins Rumunijos ekonomiką. Tačiau tokia strategija nepasiteisino, o vietoje to vyriausybė buvo priversta atidaryti milžiniškas valstybines prieglaudas, turėjusias susitvarkyti su 100 000 vaikų, kurių tėvai neišgalėjo sau leisti juos auginti.

Charlesas Nelsonas teigė, kad tokiose prieglaudose matė „nevaldomai besisūpuojančius, save žalojančius ir galvas į sienas trankančius vaikus. Toks vaizdas plėšė širdį. Mes, tyrėjai, buvome priversti susikurti taisyklę, kad niekada neverksime prie vaikų. Kai kuris nors iš mūsų pajusdavo, kad tuoj pravirks, jis tiesiog išeidavo iš kambario.“

Vaikams augant mokslininkai pradėjo pastebėti nemalonius skirtumus jų smegenyse.

Nuo savo tėvų atskirtų mažamečių smegenyse baltosios ir pilkosios medžiagų, kuriose yra ląstelės, atsakingos už informacijos apdorojimą ir problemų sprendimą, buvo daug mažiau, nei kad turėtų būti.

Vaikų smegenų aktyvumas buvo kur kas mažesnis, nei kad būtų galima tikėtis. „Jei smegenis vertintume kaip lemputę, galėtume teigti, kad tokių vaikų smegenų skleidžiama šviesa buvo kur kas blausesnė – užuot 100 vatų lemputės įsukta 30 vatų“, – teigia ekspaertas

Pirmaisiais gyvenimo metais nuo tėvų atskirti vaikai vėliau gyvenime surinkdavo mažesnius rezultatus IQ testuose. Taip pat paaiškėjo, kad jų reakcijos į stresą buvo visiškai sugadinta. Stresą keliančios situacijos, kurios įprastai išprovokuoja fiziologinį atsaką – padažnėjusį pulsą, prakaituojančius delnus – vaikams nieko nepadarydavo.

Tyrėjus labiausiai sunerimti privertė žalos trukmė ir mastelis. Kitaip, nei kitų kūno dalių, dauguma smegenų ląstelių negali atsinaujinti ar atsikurti.

Vaikų atskyrimas nuo tėvų turi tokias baisias pasekmes dėl to, kad pažeidžiami esmingiausi ryšiai žmogaus biologijoje.

Tai, kaip vaikas jaučia ir suvokia saugumą, priklauso nuo santykių. Neegzistuojant santykiams kitaip vystosi už prisirišimą ir baimę atsakingos smegenų dalys – migdolas ir hipokampas. Vėliau gyvenime tokie vaikai dažnai turi potrauminio streso sutrikimą. Taip yra todėl, kad jų neuronai pradeda nereguliariai įsijunginėti, o smegenų dalys, skirstančios dalykus į saugius ar pavojingus, neveikia taip, kaip turėtų. Tai, kas neturėtų bauginti, staiga ima smarkiai gąsdinti ir atvirkščiai.

Iš savo šeimų atimtų Australijos aborigenų vaikų tyrimas taip pat atskleidė ilgalaikius padarinius. Nuo tėvų ankstyvame amžiuje atimti žmonės suaugę buvo dvigubai labiau linkę nusikalsti ar pakliūti į areštinę, 60 procentų buvo linkę turėtų alkoholio vartojimo problemų ir tikimybė, kad jie taps priklausomi nuo azartinių lošimų, išaugo dvigubai.

Kinijoje vienas iš penkių vaikų kaime gyvena be savo tėvų, migruojančių dėl darbo. Tyrimai atskleidė, kad tokie vaikai vėliau gyvenime yra labiau linkę į depresiją.

Kiti tyrimai parodė, kad vaikų atskyrimas nuo tėvų lemia padidėjusią agresiją, atsiribojimą ir kognityvinius sunkumus.