Teisti reiškia nemylėti
My­lė­ti – tai su­vie­ny­ti sa­vy­je vi­sas sa­vo vi­di­nes da­lis, su­kur­ti vi­di­nę har­mo­ni­ją. Nu­sto­ki­me sa­ve ir ki­tus teis­ti. Taip iš­gir­si­me vi­sus iš mū­sų bū­ties gel­mių ky­lan­čius bal­sus ir su­ve­si­me juos į tar­pu­sa­vio dia­lo­gą. Vis­kas jau yra mū­sų vi­du­je.

Teisti reiškia nemylėti. Teisiame save, nes nemylime savęs, savęs nepriimame. Nepriimdami savęs atsiskiriame nuo savo širdies. Nepriimdami savęs neprisiimame pilnos vidinės atsakomybės už save pačius, atsakome tik už tam tikrus dalykus.

Jei mes nuolat ir ilgai kokiam nors žmogui jaučiame neigiamus jausmus, vadinasi mes jam ar jai teikiame didžiulę reikšmę. Per didelę.

Išmokti neteisti – tai išmokti susitaikyti su savimi, rasti savo pačių vidines paskatas, teigiamai perrašyti savo asmeninę istoriją, kad ir kokia ji būtų. Tai reiškia išgyventi savo klaidas kaip patirtį, išmokti jas versti gyvenimo pamokomis, išmokti tai išties įsisąmoninti.

Atsisakyti teisti taip pat reiškia kurti, skatinti pasitikėjimą savimi, derinti skirtingus resursus. Tik šitaip įmanoma sąmoningai gyventi. Tai pagaliau reiškia išmokti suprasti, kad bet koks viduje jaučiamas dalykas turi prasmę būti pajaustas. Atidus savo jausmų, jutimų, nuotaikų, išgyvenimų klausymasis skatina iš tikrųjų save pažinti.

Sukūrus savyje atvirumo, geranoriško supratimo, savęs neteisimo erdvę, atsiras pagrindas, kuriuo būtų grindžiama nauja, pilna prasmės egzistencija. Svarbiausia ne rezultatas, o procesas, vyksmas, kelionė to rezultato link. Išsikelti tikslai dažnai būna abstraktūs, ne visai tikroviški, neretai koreguojami ir tikslinami proceso eigoje, tačiau, tai, kas vyksta su mumis dabar, yra labai konkretu ir tikra, ir tai turės realias pasekmes ateityje. Asmens brandos kelionės prasmė kuriasi per keliavimo kokybę, mus suformuoja betarpiškai išgyventos patirtys, o ne galutinė stotelė.

Gyventi autentišką žmogišką gyvenimą reiškia būti atviriems. Gyventi – tai jausti savo baimes, pykčius, dvejones, kančias, pavydą, matyti visus nemalonius savo paties bruožus. Mes, visi be išimties, turime širdį, kuri yra gera, tiesiog svarbu atrasti mūsų vidaus pradų harmoniją, sutarimą.

Taigi, svarbu kartais stabtelėti ir su meile atidžiai patyrinėti save. Stebėdami pamatysime ir mums nemalonius savo pačių bruožus, tačiau tai užslėptos galimybės, kurios atveria bene vaisingiausius slaptus savęs pažinimo kelius, padedančius tęsti vidinę kelionę ir paversti ją vaisinga.

Tik pažinus naktį gali įvertinti dieną. Pažinus troškulį gali išties įvertinti vandenį. Pažinę mirtį, atrandame gyvenimo prasmę.

Jei nepriimame savęs tokių, kokie esame, kai nežiūrime į save, kas esame kitoje savo pusėje, tamsioje teritorijoje, šešėlyje, slaptoje, linkstame reikšti nuosprendžius, skirstyti ir teisti. O tada jaučiamės nelaimingi, nepatenkinti, nuobodžiaujame, jaučiamės nesaugūs. Tapatinamės tik su viena savęs dalimi, nepripažįstame savęs kaip vieneto, kaip sąmoningos dalykų dermės.

Sugebėjimas sau atleisti

Neatleista kaltė verčia teisti. Kartais kažkas mūsų viduje mus teisia ir sako, kad esame kalti. Esame nuteisti be jokios vilties. Kai taip atsitinka, mes išties elgiamės, lyg būtume kalti. Kai nuteisiame save nepalikdami vilties, be atlaidumo, esame linkę teisti ir kitus, taip pat nepalikdami vilties, be gailesčio.

Kas neatleidžia sau, neatleidžia apskritai.

Kas nepriima savęs, nieko nepriima.

Kas nepasitiki savimi, nepasitiki ir kitais.

Tik atleidę sau galime atverti savo širdį ir savo protus kitiems. Jei neatleidžiame sau, sustojame mūsų dvasinės brandos kelyje. Užsiblokuojame.

Tačiau atleidimas nėra užmarštis, tarsi nieko nebūtų įvykę. Atleidimas ir savęs teisinimas yra skirtingi dalykai. Atleidžiu sau, kad pažinčiau savo gelmes. Visiškai. Taip galiu keliauti pirmyn. Kai bręstame ir sąmonėjame, pasiekiame didesnės brandos, nustojame kartoti senas klaidas. Jos tampa gyvenimo mokytojomis. Aišku, jog klysime dar labai daug kartų, todėl svarbu išmokti sau atleisti, kad galėtume iš to mokytis ir taip augti. Tai žmogiškosios būties paslaptis.

Kiek neigiamų jausmų kitam patiriame, tiek prarandame jėgų, energijos, kūrybingumo, gyvenimo džiaugsmo. Turime išmokti susitelkti į save pačius, į savo vidinį centrą, į mus persmelkiančią gyvybę.

Savaime suprantama, kad lengva būti atviriems ir mylėti, kai mus supa malonūs, simpatiški, žavūs ir mums brangūs žmonės. Problemų kyla, kai mus supa nemalonūs, nesimpatiški, mums nepatinkantys žmonės, arba kai patiriame įtampą ar šiaip sunkiais momentais. Vis tiek, kaip jau minėta, tikras gyvenimas visada pažymėtas vidinės darnos, nepaisant jokių išorinių priežasčių.

Kai ši vidinė harmonija tikrai yra, bet kokioje situacijoje ir bet kokiomis aplinkybėmis esame pajėgūs susitikti su bet kokiais žmonėmis ir gebame priimti juos , mokame elgtis bet kokioje situacijoje, viską vertindami teigiamai, nes esame darnūs viduje ir ta darna pasireiškia išoriškai.

Svarbu yra būti, o ne daryti. Mano gerumą liudija ne mano veiksmai, o tai, kaip aš juos atlieku. Jei esu geras, mano veiksmai bus persmelkti gerumo.

Sukurti darną

Kai išmokstame susikurti darną, gyvenime atsiveria naujos dimensijos. Tokiame gyvenimo kontekste dalykus vadiname tikraisiais vardais. Išmokstame atpažinti mus kamavusias problemas kituose. Tai tampa ypač akivaizdu tada, kai sutinkame tuos, kam jaučiame antipatiją. Suprantama, kad egzistuoja ir savaime piktybiški žmonės, tiesiog svarbu suprasti, pasitikrinti, kiek savo nepasitenkinimo, nelaimingumo ir irzlumo nesąmoningai priskiriame kitam žmogui.

Svarbu pažinti ir suprasti savo silpnąsias vietas, o ne save už jas teisti. Kitas mūsų visuomenėje gajus kraštutinumas – bandyti viską pateisinti, tačiau taip prarandama asmeninė atsakomybė ir viskas tampa banalybės ir paviršutiniškumo puota. Daugiau nebereikia ieškoti ir analizuoti gelmių.

Jei mes nuolat ir ilgai kokiam nors žmogui jaučiame neigiamus jausmus, vadinasi mes jam ar jai teikiame didžiulę reikšmę. Per didelę. Ir tuo pačiu teikiame mažai reikšmės sau. Jei nevertiname savęs pačių, jei nepasitikime savimi, negalime adekvačiai vertinti ir kitų.

Kiek neigiamų jausmų kitam patiriame, tiek prarandame jėgų, energijos, kūrybingumo, gyvenimo džiaugsmo. Turime išmokti susitelkti į save pačius, į savo vidinį centrą, į mus persmelkiančią gyvybę. Kiekvienam savas kelias ir teseka kiekvienas savo pašaukimu.

Svarbu peržengti aklo teisingumo ribas, kur vienas jaučiasi teisus, o kitas nuolat verčiamas jaustis klystančiu, tarsi viskas, ką šis darytų, visada yra daroma blogai.

Tenka skirti nemažai laiko, daug nueiti dvasinės brandos keliu, kol išmokstame suvaldyti laukinius jausmų žirgus.

Valerio Albisetti (2011) „Sielos svajonės: įgyvendinti savo siekius“. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai, 56–61 psl.

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu