Sveikatos sistema brangi, nes nekokybiška
Ko­dėl tu­rė­da­mi dau­giau nei ki­tur gy­dy­to­jų, li­go­ni­nių lo­vų, skir­da­mi lė­šų pa­na­šiai tiek, kiek kai ku­rio­se ki­to­se ša­ly­se, ne­pa­sie­kia­me to­kių kaip jo­se svei­ka­tos ro­dik­lių? At­sa­ky­mo kon­fe­ren­ci­jo­je „Sig­nals 2018“ va­kar ieš­ko­jo Lie­tu­vos ir už­sie­nio eks­per­tai.

Pernai Valstybės kontrolės – Aukščiausiosios audito institucijos (VK) surengtoje pirmoje valstybės tvarios plėtros tarptautinėje konferencijoje „Signals“, be valstybės biudžeto problemų, analizuoti švietimo sistemos iššūkiai. Šiemet valstybės auditoriai, įvertinę viešojo sektoriaus rizikas, nutarė įsiklausyti, kokius pavojaus signalus siunčia sveikatos apsauga, padiskutuoti, ko trūksta, kad ji būtų kokybiška – saugi, veiksminga, prieinama ir orientuota į pacientą.

Lietuvos ir užsienio ekspertai taip pat ieškojo atsakymų, ar įmanoma sudaryti tokį valstybės biudžetą, kuris būtų suprantamas kiekvienam piliečiui. Kad dabar taip nėra, puikiai iliustravo valstybės kontrolieriaus pavaduotojos Živilės Simonaitytės pateikti visuomenės apklausos duomenys: žmonėms atrodo, kad daugiausia valstybės lėšų tenka krašto saugumui ir gynybai, nors iš tikrųjų palyginti su kitomis sritimis – visuomenės gerove, ekonomika ir šalies valdymu – tam skiriama mažiausiai.

Diskutuota ir apie tai, ko galime tikėtis derybose dėl naujos daugiametės 2021–2027 metų Europos Sąjungos finansinės programos. Valstybės kontrolierius dr. Arūnas Dulkys atkreipė dėmesį, kad jei lig šiol už europinius pinigus tvarkėme žvyrkelius, miestų aikštes ar tiesėme šaligatvius ir dviračių takus iki kapinių, tai būsimu finansavimo laikotarpiu ES planuoja pinigų skyrimą sieti su reformomis.

Pinigų kiekis sveikatos mums neprideda

Dėl „Signals“ pasirinktos sveikatos apsaugos srities aktualumo abejonių niekam nekyla. VK užsakymu atlikta gyventojų apklausa parodė, kad gyventojai nepatenkinti nei sveikatos sistemos paslaugų kokybe, nei prieinamumu.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Sveikatos departamento vyriausioji ekonomistė Agnes Couffinhal pateikė įtikinamų duomenų, įrodančių, kad Lietuvoje pagrindinė sveikatos sistemos problema – šios srities paslaugų kokybė. Skaičiai glumina. Pavyzdžiui, EBPO matuoja, kiek valstybė investuoja į sveikatos apsaugą ir kokią šios investicijose daro įtaką gyvenimo trukmei. Lietuva, deja, nepasiekia tokių sveikatos rezultatų, tiek neprailgina gyvenimo kaip kai kurios kitos šalys, kurios į sveikatos apsaugą investuoja tiek pat kiek mes. Pagal mirtingumą, kurio buvo galima išvengti, jei žmonės būtų gavę sveikatos pagalbą kokybišką ir laiku, Lietuva prasčiausioje situacijoje tarp visų EBPO narių.

Tačiau Lietuva kur kas aukščiau už EBPO vidurkį pagal lankymosi pas gydytojus dažnumą: vidutinis statistinis lietuvis tai daro devynis kartus per metus, o, pavyzdžiui, švedas – tris. Hospitalizavimo tyrimai rodo, kad 6 proc. visų hospitalizacijų buvo galima išvengti gydantis pirminėje grandyje, ir šis rodiklis blogesnis nei EBPO vidurkis. „Tai rodo, kad prieigą prie paslaugų turite netgi gerokai didesnę nei vidutinis statistinis europietis, bet pacientai gydomi neveiksmingai, nes nuo to jų sveikata negerėja“, – išvadą daro A. Couffinhal.

Pavyzdžiui, tyrime, kiek žmonių miršta per 30 dienų ligoninėje po miokardo infarkto, Lietuvos rodikliai ir vėl blogesni nei kitose šalyse. Kodėl, pasak EBPO ekspertės, atsakymą galima rasti neįtikėtinuose skaičiuose: 22 Lietuvos ligoninės atlieka mažiau nei 250 operacijų per metus, o juk dažnas praktikavimas – kokybės atspindys. Net 85 proc. Lietuvos ligoninių neatitinka EBPO keliamų kokybės reikalavimų.

Prasta kokybė ir ištekliai – tiesiogiai susiję. Bet tai tikrai ne tai, apie ką pirmiausia pagalvotų bene kiekvienas lietuvis – kad mūsų valstybė taupo piliečių sveikatos sąskaita.

Prasta kokybė ir ištekliai – tiesiogiai susiję. Bet tai tikrai ne tai, apie ką pirmiausia pagalvotų bene kiekvienas lietuvis – kad mūsų valstybė taupo piliečių sveikatos sąskaita. EBPO ekspertė pabrėžia kitką: prasta kokybė reiškia lėšų švaistymą. Jei tie ligoniai, kuriems tai nebuvo būtina, atsiduria ligoninėje, vadinasi, švaistomi pinigai, nes blogai organizuota ir nekokybiška kur kas pigesnė priežiūra namie.

Kaip spręsti kokybės problemas, EBPO yra pateikusi daug pavyzdžių. Pavyzdžiui, italai suformavę gerųjų praktikų pavyzdžių nacionalinį tinklą, iš kurio mokosi visos gydymo įstaigas, švedai skiria finansines paskatas medikams, kurie užtikrina geresnę gydymo kokybę, norvegai labai atidžiai stebi ir viešai skelbia ligonių sveikatos saugumo indikatorius.

„Išvados akivaizdžios: sveikatos paslaugų prieiga nebus veiksminga, jei paslaugos nebus kokybiškos, o nepakankamai kokybiška priežiūra švaisto išteklius“, – pabrėžė EBPO ekspertė, patardama kokybės rodiklius matuoti, iš jų daryti išvadas, užtikrinti atskaitomybę ir skaidrumą.

Nežinome, nei kiek kas kainuoja, nei kiek kam išleidžiame

VK šiemet atlikti du sveikatos apsaugos auditai patvirtino ir EBPO įžvalgas, ir pacientų nusiskundimus: trūksta pacientų srautų valdymo, nemenkas tam tikrų sričių gydytojų specialistų stygius, stringa e-sveikatos sistema, trūksta objektyvių situacijos analizavimo duomenų.

VK Visuomenės gerovės audito departamento direktoriaus pavaduotoja Vilma Maslauskienė, komentuodama auditų rezultatus, atskleidė dar daugiau mūsų sveikatos sistemos disbalanso įrodymų. Pavyzdžiui, gydytojų skaičiuojant gyventojų skaičiui turime kur kas daugiau nei turtingos šalys, bet didžiulis disbalansas tarp jų specializacijų – vienur jų per daug, kitur katastrofiškai trūksta. Itin jaučiamas slaugytojų stygius, tačiau jų valstybinis užsakymas mokymo įstaigoms visai neformuojamas.

„Ar turime medicininės įrangos? Taip. Ar ją naudojame efektyviai? Ne“, – sakė V. Maslauskienė. Net 59 proc. brangios įrangos naudojama mažu intensyvumu, o 7 proc. visai nenaudojama, ir net neanalizuojamos priežastys, kodėl vėjais išleisti milžiniški viešieji pinigai. Valstybės auditoriai konstatavo, kad mūsų pacientams ribotas ir naujausių gydymo metodų prieinamumas.

Dar viena blogybė: sveikatos apsaugos sistema skirta pacientams, tačiau kuriama be jų: 60 proc. šios srities darbo grupių apsieina be pacientų organizacijų atstovų.

Niekas Lietuvoje nežino, kiek valstybė išleidžia sveikatos sričiai. Gal 1,5 mlrd. eurų, kiek išleidžiama iš Privalomos sveikatos draudimo fondo, gal 2 mlrd., nes reiktų priskaičiuoti, kad valstybė leidžia nemokamai naudotis pastatais, įranga. Vis dar neišgryninta sveikatos draudimo paslaugų apimtis, iš šio fondo apmokamos ne sveikatos paslaugos, pavyzdžiui, išlaidos donorystei. Kainos už paslaugas neapibrėžtos objektyviomis sąnaudomis, jos ne vienerius metus neperskaičiuotos. „Kai sveikatos apsaugoje niekas nežino, nei kiek kas išleidžia, nei kiek kas kainuoja, sunku tikėtis sistemos efektyvumo“, – pabrėžia VK atstovė.

Trūksta elementarios informacijos

Dar viena blogybė: sveikatos apsaugos sistema skirta pacientams, tačiau kuriama be jų: 60 proc. šios srities darbo grupių apsieina be pacientų organizacijų atstovų.

Ekspertai ir diskusijų dalyviai akcentavo dar vieną problemą – sveikatos paslaugų prieinamumo ir kokybės netolygumą. V. Maslauskienė pabrėžė, kad kokybė neturėtų priklausyti nuo to, kurioje Lietuvos vietoje gydotės. Tam padėtų paslaugų standartizacija, tačiau ji diegiama lėtai.

Tiesa, atkreipė dėmesį Lenkijos Akreditacijos tarybos pirmininkas dr. Rafalis T. Nižankowskis, sveikatos apsaugos standartizavimas negali būti toks pat kaip standartizavimas pramonėje, nes kiekvienas pacientas unikalus. Nors pasaulyje daugybė specialistų ieško efektyviausios gydymo standartizavimo formulės, dažniausiai tai būna rekomendacinio, o ne privalomo pobūdžio dokumentai.

Tačiau duomenų analizė gali daug prisidėti ieškant geriausio recepto. Pavyzdžiui, Švedija turi šešis regioninius kompetencijų centrus, kurie iš daugiau nei šimto pacientų duomenų registrų ima ir analizuoja, kokios procedūros ir kaip taikomos, stengiasi rasti geriausius metodus, o susisteminta informacija gali naudotis visos gydymo įstaigos. Danija pasiekė gerų rezultatų analizuodama ir viešai skelbdama nepageidaujamų reiškinių ataskaitas ir jų išvadas. Nors standartizavimas ne visai tinka pasirenkant gydymo metodus, bet puikiai gali būti diegiamas sveikatos apsaugos sistemos valdysenoje, kai kuriuose kituose šios sistemos procesuose.

Lenkijos Akreditacijos tarybos pirmininkas pasakojo, kad sveikatos kokybės padeda siekti ir šios srities įstaigų akreditacija. „Sistemos, vertinančios gerus ar prastus gydymo rezultatus, ir įstaigų akreditacija – priemonės, kurios vienos kitas papildo ir yra labai naudingas įrankis gerinant paslaugų kokybę“, – neabejoja R. T. Nižankowskis.

Deja, kaip pastebėjo „Signals“ konferencijoje dalyvavę pacientai, Lietuvoje informacija ne tik apie sveikatos įstaigų trūkumus, bet ir pasiekimus pacientams nėra prieinama. Pasak Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkės Ievos Drėgvienės, Lietuvoje pacientas turi teisę pasirinkti gydymo įstaigą, tačiau nėra jokio instrumento tai daryti objektyviai, nes nėra duomenų, kuri gydymo įstaiga kurią ligą gydo geriausiai. Buvo pabandyta parodyti, kaip kas gydo miokardo infarktą, bet tai tik sukėlė daug gydymo įstaigų pasipiktinimą.

Sveikatos apsaugos viceministrė dr. Kristina Garuolienė pripažįsta, kad sveikatos paslaugų kokybė turi būti matuojama suprantamais rodikliais, bet tam vis dar nepribręstame. Sveikatos apsaugos ministerija pradėjo projektą, kur gydymo įstaigos reitinguojamos, pavyzdžiui, pagal tai, kaip išnaudoja brangią aparatūrą ar kiek naudojasi e-sveikata, bet susiduria su dideliu gydymo įstaigų nenoru dalyvauti šiame projekte.

Tačiau, kaip pabrėžė visi, ypač užsienio ekspertai, be išsamių ir objektyvių duomenų sunku rasti teisingus kelius gerinti sveikatos apsaugą. Juolab, kaip sakė Austrijos Štirijos ligoninių organizacijos vyriausiasis informacijos pareigūnas, Graco universiteto profesorius dr. Werneris Leodolteris, jau dabar vyksta skaitmeninė transformacija. Ir tai ne tik e-sveikata ar veiklos procesų pertvarkymas – tai fundamentalus visų procesų paslaugų pokytis. Profesorius iš Austrijos pabrėžė duomenų kokybės svarbą, nes ateityje jais remdamiesi sprendimus siūlys dirbtinis protas.

Kaip kalbėjo kiti diskusijų dalyviai, deja, kol kas trūksta net paprasčiausios informacijos – netgi ne kokios labai specifinės ar paremtos išsamia analize. Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Kasiulevičius atkreipė dėmesį, kad prevencinės kampanijos duotų fantastiškus rezultatus, nereikėtų net tiek investuoti į brangų gydymą. Tačiau, pavyzdžiui, į karo keliuose informacinę kampaniją valstybė investuoja didžiulius pinigus, deja, negirdėti informacijos, raginančios skiepytis, propaguoti aktyvų gyvenimo būdą ar kitaip stengtis užbėgti ligai už akių.