Širdies būklę bus paprasčiau diagnozuoti
Moks­li­nin­kai nu­sta­tė du bio­žy­me­nis, ku­rie ga­lė­tų pa­dė­ti diag­no­zuo­ti šir­dies būk­lę, di­di­nan­čią in­sul­to ri­zi­ką. Kaip ra­šo „BBC News“, prieš­ir­džių vir­pė­ji­mas yra la­biau­siai pa­pli­tęs šir­dies rit­mo su­tri­ki­mas, pa­vei­kian­tis apie 1,6 mln. žmo­nių Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. Ta­čiau daž­nai ap­tin­ka­mas jau iš­ti­kus in­sul­tui.

Britų širdies fondo teigimu, tyrimas galėtų padėti geriau aptikti žmones, turinčius prieširdžių virpėjimą, ir skirti jiems tikslinį gydymą. Šiuo metu tokiems pacientams nustatyti paprastai naudojama elektrokardiograma, matuojanti širdies elektrinės veiklos aktyvumą.

Du biožymenys

Birmingamo universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad trys klinikiniai rizikos veiksniai ir du biožymenys turėjo tvirtas sąsajas su prieširdžių virpėjimu. Didžiausias pavojus grėsė vyresniems vyrams, turintiems didelį kūno masės indeksą.

Mokslininkai nuo 2014 iki 2016 metų stebėjo 638 ligoninės pacientus. Paėmus kraujo mėginius ieškota 40 širdies ir kraujagyslių biožymenų bei atidžiai išnagrinėti septyni klinikiniai rizikos veiksniai – amžius, lytis, hipertenzija, širdies nepakankamumas, insultas ar trumpalaikė išeminė ataka, inkstų funkcija ir kūno masės indeksas. Tiriamiesiems taip pat buvo atlikta echokardiograma.

Du biožymenys išsiskyrė sąsajomis su prieširdžių virpėjimu. Vienas jų – širdies išskiriamas hormonas, vadinamas smegenų natriuretiniu peptidu, o kitas – baltymas, atsakingas už fosfato reguliavimą, vadinamą fibroblastų augimo veiksniu-23.

Prieširdžių virpėjimas yra labiausiai paplitęs širdies ritmo sutrikimas. Tačiau dažnai aptinkamas jau ištikus insultui.

Mokslininkų teigimu, žmonės galėtų būti tikrinami dėl ligos ištiriant jų kraują ir nustatant, ar aukštas tų dviejų biožymenų lygis. Kaip sakė tyrimo vadovas dr. Yanishas Purmahas, identifikuojant biožymenis iš kraujo tyrimo būtų paprasčiau atrinkti pacientus elektrokardiografijos patikrai.

„Žmonėms, sergantiems prieširdžių virpėjimu, gresia didesnis kraujo krešulių ir insulto pavojus. Norintiems išvengti insulto svarbu vartoti antikoaguliantų, kad būtų užkirstas kelias kraujo krešėjimui. Todėl svarbu, jog pacientai, kuriems gresia pavojus, būtų tikrinami ir galėtų pradėti vartoti antikoaguliantus, kad išvengtų galimų komplikacijų, pavojingų gyvybei“, – pabrėžė tyrimo bendraautorė dr. Winnie Chua.

Niokojančių padarinių prevencijai

Tyrimą palankiai įvertino prof. Metinas Avkiranas iš Britų širdies fondo. Pasak jo, prieširdžių virpėjimas padidina insulto riziką. Nuo šio rimto sutrikimo kasmet miršta daugiau nei 36 tūkst. žmonių Jungtinėje Karalystėje, tačiau jis dažnai aptinkamas per vėlai.

„Per tyrimą naudoti sudėtingi statistiniai ir mašinų mokymosi metodai pacientų duomenims analizuoti ir pateikta įrodymų, kad prieširdžių virpėjimui numatyti gali būti naudojamas lengvai matuojamų indeksų derinys. Šis tyrimas gali sudaryti sąlygas geriau aptikti prieširdžių virpėjimu sergančius žmones ir skirti jiems tikslinį gydymą kraują skystinančiais vaistais insulto bei jo niokojančių padarinių prevencijai“, – patikino prof. M. Avkiranas.

Tyrimą atliko Birmingamo universiteto Širdies ir kraujagyslių instituto bei Vėžio ir genomikos instituto mokslininkai. Jis paskelbtas leidinyje „European Heart Journal“.

Prieširdžių virpėjimo simptomai

Anglijos nacionalinė sveikatos tarnyba nurodo tokius prieširdžių virpėjimo simptomus kaip pastebimas širdies plakimas, kai atrodo, kad širdis daužosi, plaka nereguliariai. Ji taip pat gali plakti labai greitai, dažnai kur kas greičiau nei 100 smūgių per minutę. Širdies ritmą galima nustatyti patikrinus pulsą kakle ar rieše.

Kiti simptomai gali būti nuovargis ir mažesnis pajėgumas sportuoti, dusulys, silpnumo pojūtis ir krūtinės skausmas. Pakitęs širdies plakimas esant prieširdžių virpėjimui kenkia širdies darbui, mažina efektyvumą. Tai gali lemti žemą kraujospūdį – hipotenziją – ir širdies nepakankamumą.

Jei pastebite staigius širdies plakimo pokyčius ir patiriate skausmą krūtinėje, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Tačiau kartais prieširdžių virpėjimas nesukelia jokių simptomų, ir asmuo nežino, kad jo širdies susitraukimų dažnis yra nereguliarus.