Senovinė liga puola ir šiuolaikinius žmones
Ma­ro epi­de­mi­jos pa­sau­lį ka­ma­vo ke­lis kar­tus. Apie ma­rą mo­kė­mės mo­kyk­lo­se, ti­kriau­siai esa­te gir­dė­ję ir apie ma­ro au­kų ka­pus. Ma­ras mums at­ro­do kaip siau­bin­ga ne­iš­gy­do­ma pra­ei­ties li­ga, ku­ria šiais lai­kais jau nie­kas ne­ser­ga. Bet ar ti­krai?

Kasmet diagnozuojama 650 atvejų pasaulyje. Tai – visai nedidelis skaičius, turint omenyje, kad 14 amžiuje 25–60 % Europos populiacijos mirė nuo šios ligos. Daug šių žmonių buvo darbininkai, todėl jų ėmė stigti. Taigi, kilo atlyginimai – nemažai ekonomistų mano, kad maras buvo svarbus taškas Europos civilizacijos klestėjimo link.

Bet grįžkime prie ligos. Ją sukelia bakterija Yersinia pestis, platinama blusų. Būtent žiurkių nešiojamos blusos ir prisidėjo prie maro plitimo viduramžių Europoje. Buboninis maras yra vadinamas juodąja mirtimi dėl audinių nekrozės – kraujo negaunantys audiniai pajuoduoja.

Tačiau ankstyvieji simptomai yra kur kas paprastesni – pacientams pakyla temperatūra, krečia šaltis, raumenis traukia mėšlungis, padidėja limfmazgiai.

Buboniniu maru galima užsikrėsti ne tik nuo blusos įkandimo, bet ir po kontakto su sergančiuoju – būtent todėl 17 amžiaus maro gydytojai nešiojo ilgas paukščio snapus primenančias kaukes.

Tai kaip dėl mitų apie marą? Pirmąjį jau paneigėme – maras niekur nedingo. Kasmet maru suserga keli šimtai žmonių. Nemažai jų miršta.