Sėkmės formulė, kai vaikas nepritampa kolektyve
Ką ga­li pa­da­ry­ti tė­vai, kad jų vai­ką mėg­tų bend­raam­žiai, kad jis pri­tap­tų dar­že­ly­je ar mo­kyk­lo­je, ne­bū­tų at­stum­ta­sis? Apie tai kal­ba­mės su šei­mos psi­cho­lo­ge Eri­ka Kern.

– Kaip vaiką psichologiškai užgrūdinti, kad jo pernelyg nežeistų bendraamžių pašaipos, kurių vis tiek pasitaikys? Juk kiekvienas vaikas turi kokį nors „kabliuką“, dėl kurio norintis pasišaipyti prikibs – akiniai, sąkandis, antsvoris, negražūs batai ir t. t.

– Visiškai teisingai. Nėra vaikų be „kabliukų“. Lygiai tiek pat tiesos, kad nėra vaikų, iš kurių niekas niekada nepasišaipė. Geriausia mokykla vaikui, kaip atsispirti pašaipoms, – pagarba namuose. Pagarbos trūkumas nebūtinai yra žeminimas, nors su liūdesiu turiu pasakyti, kad daugelyje šeimų jis vis dėlto egzistuoja. Pagarbos trūkumu vadinčiau ir pasitikėjimo trūkumą. Jei nepasitikite savo vaiku arba jo gebėjimu spręsti problemas, tada labai jį saugote, globojate, ginate tarytum gležną gėlelę, vadinate jį labai jautriu ir pan. Turiu įspėti, kad tai jau ne meilė, o perdėta globa, kurią po truputį mažinkite, nes savo vaikui darote meškos paslaugą. Jis nepasitikės savimi ir bus gležnas, kol nesukaupsite vidinės drąsos ir neimsite po truputį leisti jam susidurti su sunkumais.

Erika Kern: „Geriausia mokykla vaikui, kaip atsispirti pašaipoms, – pagarba ir pasitikėjimas namuose.“

Kaukštelėjo vaikui bendraamžis kumšteliu, palaukite, nepulkite guosti. Galbūt jam pakaks jėgų ir išmonės pačiam susitvarkyti. Susilaikykite bent keletą akimirkų. Jei vaikui reikės paguodos, jis prieis pats. Tikrai galėsite jį paguosti, priglausti ir „papūsti“. Vaikas jaus, kad mama ar tėtis jį myli ir užjaučia, tačiau jausis ir ne toks jau gležnas.

Kartą mano akyse žaidė du pusbroliai – vienas penkerių, o kitas pusantrų metų. Mažasis, sumanęs pasigalynėti, stumtelėjo vyresnįjį, tačiau nugriuvo pats, nemenkai užsigavo. Jei šiuo atveju mama iš karto griebtų mažąjį raminti ir guosti, akivaizdu, kad jam būtų gerai, tačiau jis jaustųsi silpnesnis. Kadangi mama to nedarė, mažasis „muškietininkas“ ramiai atsistojo ir įsitraukė į kitą veiklą. Beveik akivaizdu, kad jo pasaulėvaizdis pasipildė mintimi, jog „aš pakankamai stiprus, o jei man kas nors nepavyksta, nebūtina kelti tragedijos“. Jei sugebėsite padėti vaikui susiformuoti tokį požiūrį į pasaulį ir save, į užgauliojimus jis reaguos gana ramiai.

Kaip vaiką apginti nuo patyčių

– Jei tėvai sužino, kad iš jų vaiko kolektyve tyčiojamasi, kokių imtis veiksmų? Vaiką guosti namie, eiti į klasę ir bartis su vaikais, skųstis mokytojams ar skambinti skriaudėjų tėvams?

– Pirmiausia išklausykite vaiką. Turite leisti vaikui kalbėti, paklauskite jo tokių dalykų, kurie gali paskatinti jį pasakyti daugiau. Jokių patarimų! Kai vaikui reikia paramos, pirmiausia pagalba – klausymas, kuris neturi jokio kitokio tikslo, kaip išgirsti. Jokių aimanų, jokių moralų, jokio vaiko pažeminimo („nejau negali vieną kartą trinktelėti tiems neklaužadoms“), jokių nuvertinimų („negali būti, kad visi tik tuo ir užsiėmę – tave žeminti“). Tinka vaiką užjausti, apkabinti, pabūti kartu. Klausydami įvardykite vaiko jausmus: „Tau turbūt labai skaudu, kai jie taip daro“ ar pan.

Kai vaikas atsivers, jį paguosite, parodysite supratimą, tik tada laikas paklausti, ar yra klasėje daugiau vaikų, kurie irgi užgauliojami? Greičiausiai gausite teigiamą atsakymą. Tada laikas pasidomėti daugiau. Jūsų tikslas – paskatinti vaiką kalbėti, kad jis kalbėdamas pamatytų platesnį įvykių spektrą. Jei vaikas kalba apie tai, kad yra ir daugiau vaikų, kurie užgauliojami, vadinasi, jis jau įsileido platesnį požiūrį, jis jau jaučiasi ne toks išskirtinis ir vienišas. Paklauskite, ką konkrečiai daro kiti vaikai, kai juos užgaulioja? Kaip elgiasi jūsiškis? Vėl jūsų užduotis – klausytis. Jūsų vaikas, įvardydamas kitų vaikų elgesį, kalbėdamas apie savo elgesį, po truputį pradės žvelgti į situaciją iš šalies. Jei tai pirmas pokalbis, to ir pakaktų.

Kitą dieną galite paklausti, kaip šiandien jam sekėsi, ar buvo užgauliojimų. Vėl išklausykite, parodykite globą ir supratimą. Tada paklauskite, ką jis darė. Ir tik tuomet paklauskite, ar norėtų pabandyti ką nors nauja. Jei vaikas sutiks, papasakokite, kaip elgdavotės patys arba kaip elgiatės dabar, kai taip nutinka. Pasakykite, kad irgi nesmagiai jaučiatės, kai jus užgaulioja. Papasakokite, koks elgesys jums padeda. Jei sugebėsite įtraukti humorą ir taip atpalaiduosite vaiko emocijas, nuveiksite dar daugiau.

Nereikia keisti kolektyvo

– Ar yra kokia nors sėkmės formulė? Kokias savybes turėdamas vaikas visiems patiks: grožis, komunikabilumas, gera apranga, intelektas? Ko griebtis tėvams, kad vaiką kilstelėtų kolektyvo akyse?

Erika Kern. / Asmeninio albumo nuotrauka

– Taip, yra sėkmės formulė. Tai komunikabilumas ir gebėjimas suprasti kitus žmones. Ta pati formulė tinka bendraujant ir suaugusiesiems. Visi mėgsta žmones, kurie noriai ir šiltai bendrauja, moka išklausyti, būti dėmesingi kitiems. Visiškai nesvarbu, ar jie lyderiai, ar sekėjai, jei jie turės šių savybių, pelnys aplinkinių simpatijas. Tik kaip šią formulę pasiekti, klausimas yra sudėtingesnis. Kaip padėti vaikui tapti komunikabiliam ir gebėti suprasti kitus žmones? Tai visas auklėjimo menas. Visi straipsniai, kuriuose tėvai šviečiami auklėjimo klausimais, padeda eiti šio tikslo link.

– Galbūt geriausias sprendimas – pakeisti kolektyvą?

– Mano praktikoje tokio žingsnio prireikdavo itin retai. Dažniausiai pagerėjimą pasiekdavome kitais būdais. Kai vaikas ateina į konsultaciją, tėvai, padedami psichologo, gana greitai pasiekia teigiamą rezultatą. Žinoma, yra sudėtingesnių atvejų, kai vaiko savęs vertinimas labiau pažeistas (nebūtinai dėl to kalti tėvai) ir tenka padirbėti ilgėliau. Kai vaikams teko keisti kolektyvą, dažnesnės priežastys buvo kontaktas su mokytojomis ar auklėtojomis – vaikams sunku pakeisti suaugusiųjų nuostatą jų atžvilgiu, net jei jiems padeda geranoriški tėvai ir psichologas.

Gynybinė reakcija

– Kokio amžiaus vaikams labiausiai skaudi ši tema? Juk ateina laikas, kai atstumtasis tarsi užsiaugina odą ir į pašaipas nebekreipia dėmesio.

– Ši tema svarbi tiek mažam, tiek dideliam. Dažniau tokiomis problemomis skundžiasi pradinių klasių mokiniai. Laikui bėgant vaikams jokia „oda“ neužauga, jie išmoksta nuo to apsiginti – arba visai atsitraukia nuo kolektyvo, arba „negirdi“, arba „nesupranta“. Tai gynybinė reakcija, bet ne sprendimas. Jei vaikui niekas nepadėjo išspręsti šios problemos (tai tarytum ženklas, kad vaikas turi didesnių problemų), ji pati neišsisprendė ir labai įmanoma, kad vaikas jau patikėjo, kad yra nevykėlis, nevertas meilės, simpatijos arba yra prastesnis nei aplinkiniai.

Neringos Banienės nuotrauka

– Ar vaiką atstumtojo dalia grūdina ir stumia į priekį, ar gniuždo? Juk kartais iš pykčio žmogus kalnus nuverčia. Gal noras įrodyti, kad esi vertas pagarbos, varo į priekį kaip geriausias variklis?

– Tai subtilus klausimas, nes daug žmonių įsitikinę, kad konkurencija – varomoji jėga. Tai tiesa, tačiau tik mažos jos dozės iš tiesų varo į priekį. Jei tarpas tarp jūsų ir konkurento pernelyg didelis, labiau tikėtina, kad jūs pasitrauksite iš konkurencijos. Taip dažniausiai atsitinka ir su atstumtaisiais. Man neteko nei matyti, nei girdėti, kad atstūmimas paskatintų ką nors tapti komunikabiliu, nuoširdžiu ir pasitikinčiu savimi žmogumi. Dauguma suaugusiųjų problemų remiasi mūsų vaikystės ar paauglystės patyrimais, kai mes vienoje ar kitoje situacijoje pasijutome atstumtaisiais. Tai dažniau žaizdos, o ne varikliai. Yra ir privalumų – sakoma, kad tik patyręs skausmą žmogus sugeba suprasti kito skausmą.

Numylėtinių ir atstumtųjų ateitis

– Ko ateityje pasiekia kolektyvo atstumtieji ir numylėtiniai?

– Jei vaikas yra numylėtinis ne dėl „gražių akių“, o dėl gebėjimo bendrauti, vargu ar jis nepatiria nesėkmių. Negalime manyti, kad jis palūš po pirmos nesėkmės. Juk ir numylėtinis yra pavadinamas negražiai, juk ir jam trinkteli klasės draugas, juk ir ant jo supyksta mokytoja, tačiau tai netampa jo gyvenimo motto. Galbūt mus klaidina žodis „numylėtinis“. Mokytojos numylėtinis gali būti atstumtasis tarp vaikų, ir priešingai. Jeigu jūsų vaikas yra vaikų numylėtinis, galite miegoti ramiai. Bet jei jūsų vaikas yra atstumtasis, geriau nesitikėkite, kad atstūmimas paskatins jį pasiekti daugiau, ir padėkite vaikui jau šiandien.

Žinoma, yra daug žmonių, kurie buvo atstumtaisiais, tačiau įveikė sunkumus ir gyvena visavertį gyvenimą, tačiau pasikliauti vien viltimi, kad taip atsitiks ir jūsiškiam – nepatarčiau.