Santykiai: jau gerus tris metus nebejaučiu potraukio jam kaip vyrui. Ar verta tęsti?
Te­ma grei­čiau­siai ba­na­lo­ka ir si­tua­ci­ja pa­na­ši į dau­ge­lį ki­tų, ta­čiau jau­čiuo­si esan­ti frus­tra­ci­jo­je ir ne­su­ge­bu pa­da­ry­ti tei­sin­go spren­di­mo. Tai­gi: san­ty­kiai. Trun­ka jie jau gan so­li­dų lai­ko tar­pą – 6 me­tus, iš jų pen­ke­rius pra­gy­ve­no­me kar­tu. Pra­dė­jo­me gal juos ir ne vi­sai ta ko­ja, ka­dan­gi iš pra­džių jis man ne­su­kė­lė jo­kių emo­ci­jų, bet po tru­pu­tį vis­kas iš­si­vys­tė į gra­žią drau­gys­tę.

Santykių pliusai: esam puikūs draugai, partneriai, netgi per keliones nesipykstame, nes iki smulkmenų tvarkingai susiplanuojame, o jeigu iškyla netikėtumas – ramiai susitvarkom, buityje irgi pavyksta pasidalinti darbus ir rietis netenka. Yra tik viena problema – aš (didžiąja dalimi). Visą gražų paveikslą darko tai, kad jau gerus tris metus nebejaučiu potraukio jam kaip vyrui, man nemalonu su juo bučiuotis, nenoriu mylėtis. Ilgai „tempiau“ ir tiesiog prisiversdavau „atlikti pareigą“, bet galiausiai nusprendžiau pasikalbėti.

Žinoma, jam tokia naujiena buvo šokas. Panašu, kad abu žinome, kodėl iš mano pusės ta aistra ir potraukis dingo. Buvau (ir tebesu) iš tų moterų, kurios tiki, jog jeigu vyras myli ir yra užtikrintas savo jausmais, santykiai turi progresuoti iš draugystės/sugyventinių į santuoką (pabrėžiu, jog ne vestuves, o būtent santuoką), į bendrus planus. Ir tam neturi reikėti kelių metų, šventai tikiu, kad per pusę metų ar metus gali suprasti, ar žmogus tau tinka, ar jo buitiniai įpročiai tavęs neveda iš proto ir pan.

Jis mano tokį požiūrį žinojo, iš pat pradžių buvau atvirai pasakiusi, kad man yra svarbu tas oficialus „štampas“, progresas, planai. Reguliariai jo klausdavau: „Kas toliau?“, „Ką mes planuojame?“, „Ką tu galvoji?“, o jo atsakymas vis būdavo: „Nežinau.“ arba „Niekas nuo to gi nepasikeis.“. Paklibinus santuokos temą nuskambėdavo ironiški juokeliai, kurie vis smigdavo gilyn. Galiausiai, praėjus pirmiems trims metams tiesiog užblokavau save nuo bet kokių svaičiojimų apie ateitį, apie santuoką ir apskritai kažkokius didelius bendrumus.

Ir štai, po šio sąmoningo užsiblokavimo greičiausiai mano smegenys jį atmetė kaip „potencialų patiną“ ir aš pati tapau abejinga bet kokiems planams, įsijungė pasyvumas, o dabar apskritai net nebegaliu įsivaizduoti kaip tuokiamės ar perkame bendrą būstą ir pan.. Esu apnikta įvairių minčių: jeigu mano potraukis negrįžtamai numirė, ar aš noriu tęsti tokius santykius? Jeigu potraukio nėra, bet kokiu atveju arba nuolat kankinsiu save (prisiversdama), arba kankinsiu jį (atstumdama). Galbūt tai vis dėlto normalu ir daug porų gyvena tiesiog kaip kambariokai, draugai? Bet gal už kampo manęs laukia santykiai, kurie bus pilnavertiški?

Ar įmanoma prikelti tai, kas buvo, jeigu slegia didelis užslopintų nuoskaudų dėl santykių neprogresavimo bagažas? Jis situaciją bandė pateisinti tuo, kad jo tempas lėtas ir nors buvo užtikrintas, kad aš esu TA, nenorėjo skubėti, laukė tinkamo momento (nors aš manau, kad jų buvo apsčiai), kad įsivaizdavo, kokia bus ta diena ir t.t.. Bet man visas šitas prisipažinimas nesukėlė gražių emocijų, priešingai – tai iššaukė pyktį: kodėl žmonės pradeda mąstyti ir kalbėti tik po to, kai supranta, kad stovi ant prarajos krašto?

Dabar matau, kaip jis kankinasi, kadangi vis bando mane liesti, meilintis, o aš tiesiog jį atstumiu, nes nebejaučiu pareigos ir tuo labiau noro. Tarsi gyvename, kaip gyvenome, bet kiekvienas savo kančioje. Lyg ir linkčiau nutraukti santykius, pradėti viską iš naujo, tačiau laiko prisirišimas, gailestis ir baimė, kad galbūt su kitu partneriu nepavyktų turėti tokios stabilios draugystės/partnerystės. Ką galėtumėte patarti tokioje situacijoje ir koks būtų protingiausias sprendimas ir kokie metodai jį įgyvendinti, kad mažiausiai nukentėtų abi pusės? Beje, nesame visiški jaunikliai, abiem kiek virš 30.

Jurga (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Evelina Vasiljeva

Santykius visada kuria abu partneriai, tiek sunkumai, tiek džiaugsmai sukuriami kartu. Poroje nėra vieno partnerio atsakingo už sunkumus, nes jie yra sukuriami santykyje. Kartais žmonės santykius įsivaizduoja vien tik, kaip lipimą į kalną, todėl labai stipriai nusivilia tuo metu, kai pradeda leistis žemyn. Tiesa ta, kad tuo metu, kai leidžiasi, pamiršta, kad santykiuose kalnų ir viršukalnių bus dar ne viena, o sunkumų, jų siekiant irgi pasitaikys. Be to, tarp kopimų viršukalnių link ir nusileidimų, visada pasitaikys ir poilsio laikotarpių, kai atrodys, kad nieko nevyksta, bet tai yra natūralus procesas padedantis sutelkti jėgas naujai kelionei.

Negaliu jums pasakyti koks yra teisingiausias sprendimas ir būdas jį įgyvendinti, tačiau pasidalinsiu savo mintimis, kurios galbūt padės atrasti atsakymą.

Panašu, kad dabar išgyvenate santykių krizę, o tai yra visiškai normalus reiškinys. Krizė paprastai reiškia, kad santykiai pribrendo pokyčiams. Krizės metu labai svarbu atsakyti sau į klausimus: „Ko man šiuose santykiuose trūksta?“, „Kokių pokyčių aš norėčiau?“, „Ar man yra brangūs šie santykiai?“, „Ar aš noriu toliau tęsti šiuos santykius?“.

Atrodo, kad esate sau paaiškinusi kas nutiko santykiuose, kodėl sumažėjo jūsų potraukis ir kas paskatino abejingumą. Rašot, kad viduje sukaupėt daug nuslopintų nuoskaudų. Dažnai santykiuose žmones atitolina būtent slopinimas, neišsakymas. Kartais žmonės vengia konfliktų, nori gyventi nesipykdami, todėl neišsako vienas kitam svarbių dalykų, o tokiu būdu tiesiog daro atstumą vienas nuo kito. Be to, bandymas užgniaužti tam tikras emocijas (pvz. pyktį) atima jėgų ir energijos, todėl jos gali nebelikti kitose sferose (pvz. seksualiniame gyvenime).

Yra santuokų, kurios įvyksta pirmomis draugystės savaitėmis ir yra žmonių, kurie tuokiasi po 15 metų draugystės, kiti niekada nesusituokia. Būna draugysčių, kurios nutrūksta būtent dėl, to, jog vienas iš partnerių nenori ar dar nėra pasiruošęs santuokai. Iš tikrųjų tai labai keista, ypač tada, kai „visa kita“ santykiuose yra gerai. Todėl svarbu pasižiūrėti, ko trūksta jūsų santykiams ir ką santuoka turėtų priduoti.

Labai dažnai žmonės tuokiasi sąmoningai nepagalvodami kas jiems yra santuoka. Tuokiasi dėl tokių priežasčių: „nes jau ilgai draugaujame…“, „nes jau tas amžius…“, „nes visi taip daro…“. Kartais žmonių galvose net nėra kitokio scenarijaus: „įsimylėti, padaryti karjerą, keliauti, susituokti, gimdyti vaikus, statyti namus“, nebūtinai tokia tvarka. Dažnai gyvenimas lekia automatiškai, pagal iš anksto, suplanuotą scenarijų.

Santuoka žmonėms gali reikšti skirtingus dalykus. Vieni sako, kad santuoka suteiks saugumą ir stabilumą. Kiti – jog apribos jų laisvę ir nepriklausomybę. Vieniems santuoka palengvina finansinius, teisinius, verslo reikalus. Kiti tiki, jog gyventi ne santuokoje yra nuodėmė, todėl tuokiasi, kad išvengtų pragaro kančių. Būna žmonių, kurie tuokiasi, kad tėvai pagaliau nusiramintų. Kitiems santuoka yra tik socialinis konstruktas, visuomenės peršama prievolė. Yra žmonių, kurie tiesiog jaučia labai didelę meilę vienas kitam ir nori įamžinti savo ryšį. Yra žmonių, kuriems santuoka yra ritualas, simbolizuojantis iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį, kai kuriems į šeimos pradžią. Manau yra dar daugybė galimų variantų. O ką santuoka reiškia jums? Ką reiškia jūsų partneriui?

Seksualinis gyvenimas ilgalaikiuose santykiuose kinta, tai, kad dabar nejaučiate potraukio, nereiškia, kad niekada jo nejausit. Svarbu būti atviriems vienas su kitu, kalbėtis apie tai, kas patinka ir kas nepatinka. Nieko neparašėt apie jūsų lytinį gyvenimą iki to, kai jus nustojo jaudinti partneris. Ar jis jus patenkindavo seksualiai? Ar žinojo ir mokėjo padaryti, tai kas jums patinka? Ar jūs kalbėjotės su juo apie seksą?

Kai kuriems žmonėms atvirai šnekėti yra sunku, jie nėra įpratę to daryti ir „stovėdami ant prarajos krašto“ įgauna daugiau drąsos tai daryti, nes tuo metu „kritimas žemyn“ (pvz. skyrybos) yra daug baisiau negu neįprastas ir nemalonus atviravimas. Tuo metu pasidaro nebaisu pasakyti kas iš tikrųjų dedasi galvoje ir širdyje, nes kitas pasirinkimas daug daugiau gąsdina. Tai jokiu būdu nereiškia, jog toks žmogus nevertina santykių ar nuoširdumo, veikiau tai tik atspindi jo nemokėjimą kalbėti apie savo vidų, būti giliame verbaliniame kontakte su kitu žmogumi.

Kartais gyvenimas atneša netikėtumų ir pradeda eiti kažkaip kitaip negu buvo numatyta. Tada galime įsikibti savo neišsipildžiusių lūkesčių ir visą savo energiją skirti, tam, kad grąžintume gyvenimą į iš anksto numatytą planą. Arba galime išmokti gyventi čia ir dabar, leisti į kelionę, kurioje yra neaišku kas nutiks, kurios scenarijus rašomas kiekvieną dieną, kiekviena diena išgyvenama naujai, neprisirišant prie to, kas „turėjo įvykti“ ir tikint, kad tai, kas šiuo metu vyksta yra geriausia kas gali nutikti.

„Ar aš tikrai noriu to, ko manau, jog noriu?“

Norit išspręsti santykių krizę svarbu pradėti nuo savęs ir savo norų, jausmų bei vertybių išsigryninimo.

Kartais žmonėms atrodo, jog jie nori vienų dalykų, bet iš tiesų, kai juos gauna, pasirodo, jog išsipildę norai tik trumpam, o gal ir visai nepagerino gyvenimo. Tai atsitinka dėl to, kad žmonėms gyvenimo eigoje pasidaro vis sunkiau girdėti ir patenkinti tikruosius savo poreikius. Pavyzdžiui, žmogui gali atrodyti, kad saugumą jam suteiks pinigai ir nepaisant to, kiek daug jis jų uždirba – niekad nesijaučia saugiai, o iš tikrųjų tam žmogui gali tiesiog trūkti, kad artimas žmogus jį apkabintų ir palaikytų saugiam glėbyje, nes galbūt to per mažai gavo vaikystėje.

Lygiai tas pats su santuoka. Iš to, ką parašėt, man pasirodė, kad santuoka jums labai svarbi, tačiau liko neaišku kuo? Pasiūlysiu atlikti kelis pratimus, galbūt jie padės jums geriau save suprasti.

„Kaip aš jaučiuosi? Ko man trūksta?“

Ramiai atsisėskite ir užsimerkite. Sąmoningai įkvėpkite ir iškvėpkite. Kelias minutes stebėkite vien tik savo kvėpavimą.

Garsiai, iš lėto ištarkite po vieną iš pateiktų teiginių:

Aš jaučiuosi saugi.

Aš jaučiuosi mylima.

Aš jaučiuosi reikalinga.

Aš jaučiuosi seksuali.

Aš jaučiu pilnatvę.

Aš esu pakankama.

Aš esu verta meilės.

Po kiekvieno teiginio ramiai pabūkite ir sąmoningai kvėpuokite. Nesistenkite nieko daryti ar keisti. Tiesiog stebėkite. Stebėkite, kaip jūsų kūnas reaguoja į teiginį. Kaip keičiasi jūsų kvėpavimas? Galbūt pastebėsite, kada kūnas įsitempia, o kada atsipalaiduoja? Stebėkite savo balsą. Galbūt sakyti vieną teiginį bus lengva, o kitą sunku. Vieną sakysite užtikrintu, o kitą – virpančiu ar tyliu balsu. Galbūt vienas atrodys visiškai tiesa, o kitu negalėsite patikėti.

Pagalvokite, kaip jūsų jausmai gali būti susiję su dabartiniais jūsų santykiais ir sunkumais juose.

„Kokie mano įsitikinimai apie santuoką?“

Tam, kad išsiaiškintumėte, kuo jums tokia svarbi santuoka, galite pabandyti panagrinėti savo įsitikinimus atsakydama sau į klausimus: ką manote apie susituokusias ir nesusituokusias poras? Ką apie gyvenimą nesusituokus mano jūsų tėvai? Kaip visuomenė vertina susituokusią ir nesusituokusią porą? Ką žmonės šnekėtų apie vyrą, kuris ilgai nesiperša? Kaip visuomenėje yra vertinama nesusituokusi moteris? Ar moteris gali pasipiršti vyrui?

Kad būtų lengviau, galime paimti šį įsitikinimo pavyzdį: „Jeigu vyras myli – turi pasipiršti ir vesti“. Kur tai išgirdote? Kiek procentų iš 100 tikite, jog tai yra tiesa? Kokie yra įrodymai, jog tai tiesa? Ar tikrai santuoka yra vyro jausmų įrodymas? Kaip manot ar yra pasaulyje vyrų, kurie myli ir nesiperša?

Įsitikinimus dažniausiai mums perduoda mūsų tėvai, prie jų formavimosi nemažai prisideda visuomenė ir draugai. Labai dažnai rigidiški įsitikinimai gali trukdyti mums pamatyti kitą medalio pusę, t.y. jeigu aš 100% tikiu, jog jeigu vyras myli, jis turi pasipiršti ir vesti, aš negaliu matyti kitos pusės, kuri irgi gali būti tiesa – vyras gali mylėti, bet nesipiršti ir nevesti. Abu variantai yra visiškai galimi, gyvenime gali būti ir taip ir taip. Pabandykite išskirti kuo daugiau įsitikinimų susijusių su santuoka ir santykiais bei pasvarstyti, kokie jūsų įsitikinimai jums neleidžia pamatyti kitos medalio pusės.

„Vaizduotės pratimas – svajonė įgyvendinta, kas toliau?“

Pasirinkite ramią vietą ir laiką, kai jums niekas netrukdys bent 30min. Patogiai įsitaisykite, galite atsigulti, skirkite laiko pajausti savo kvėpavimą.

Užsimerkite ir įsivaizduokite, kad jau susituokėte su savo partneriu. Įsivaizduokite rytą, kai atsibundate būdami vyru ir žmona. Ką matote aplinkui save? Ką darote? Kaip jaučiatės? Galite įsivaizduoti visą savo dieną su smulkmenomis… Įsivaizduokite apšvietimą, spalvą, garsus, temperatūrą įvykius, pokalbius… Įsivaizduokite kuo smulkiau, įtraukite net mažiausiai pastebimus dalykus. Kas pasikeitė jūsų gyvenime? Kas yra kitaip būnant santuokoje?

Šis pratimas gali padėti pastebėti, ko trūksta santykiuose, ką gali duoti santuoka, galbūt ten rasite užuominų, padėsiančių jums naujai pamatyti situaciją.

Kai iš tikrųjų žinosite, kam jums reikalinga santuoka, kai atsakymas neapsiribos tuo, jog „aš esu tokia moteris, kuriai svarbus štampas“. Kai ištyrinėsite savo įsitikinimus apie santuoką. Kai iš tikrųjų suvoksite, ko jums šiuose santykiuose trūksta, ką bandote užpildyti siekdama santuokos. Atvirai pasikalbėkite su savo partneriu, pasidalinkite savo atradimais, pasidalinkite jausmais, būkite atvira. Nuoširdžiai domėkitės partneriu, jo išgyvenimais ir požiūriu.

Linkiu Jums ieškoti atsakymų savyje, atvirai kalbėtis su partneriu ir nepamiršti, jog santykiai yra kaip daugybės viršukalnių aplankymas, nusileidimas nuo jų, bei ramybės ir poilsio laikotarpiai. Rašėte, jog mokate kartu keliauti, viską susitarti ir suplanuoti, o santykiai juk ir yra kelionė, kurią kuria abu partneriai, todėl jeigu abu nuspręsite juos išsaugoti – rasite sprendimą.